Carlo Goldoni – seniausiame Venecijos teatre, nuskambėjo pasaulinė lietuvių kompozitoriaus Vykinto Baltako kūrinio premjera. Ne pirmą kartą kūrėjas iš Lietuvos tapo Venecijos šiuolaikinės muzikos bienalės dalyviu.
63-iojoje bienalėje V. Baltako kompoziciją „Neoninė jūrą“, taip pat flamandų kompozitorių Wimo Henderickxo ir Annelieso Van Paryso kūrinius griežė 2000-aisiais Belgijoje susibūręs kolektyvas „HERMESensemble“. Kad jo kelionė į muzikos ir dailės paribį būtų paveikesnė, vaizdo projekcijomis prisidėjo vizualiojo meno atstovas iš Niujorko Kurtas Ralkse.
Baigęs kompozicijos ir dirigavimo studijas Lietuvoje V. Baltakas netrukus po nepriklausomybės atkūrimo išvyko studijuoti į užsienį ir ilgainiui sėkmingai integravosi į tarptautines šiuolaikinės muzikos terpes.
Lietuvių kompozitoriaus muzikos stilių gerokai paveikė ir kompozicijos studijos pas Wolfgangą Rihmą, ir dirigavimo studijos pas Peterį Eotvosą, ir jo, kaip dirigento, muzikinės patirtys, atliekant 20 amžiaus muziką.
Bičiulių susitikimas
Koncertas seniausiame išlikusiame Venecijos teatre tapo tikru bičiulių sąskrydžiu. Tą vakarą skambėjusių trijų kūrinių autoriai pažįstami nuo neatmenamų laikų.
O jų kūrinius griežusiam „HERMESensemble“ V. Baltakas yra pats dirigavęs. Nuo 1993-iųjų lietuvis gyveno įvairiose Europos šalyse, pastaraisiais metais daug laiko praleido Belgijoje, kurioje ansamblis ir įsikūrė.
„Skirtumas tik tas, kad dabar pirmą kartą su šiuo kolektyvu dirbu kaip kompozitorius. Be to, elektronines partijas per koncertą gyvai atliko studija „Centre Henri Pousseur“. Su šiais atlikėjais irgi esu nemažai dirbęs. Tad Venecija pasiūlė gerą progą vėl visiems susitikti“, – džiaugėsi LRT.lt pakalbintas V. Baltakas.
Tarp gyvybės ir mirties
Rašydamas premjerinį kūrinį „Neoninė jūra“ autorius nuodugniai pasidomėjo, kokiomis aplinkybėmis jis bus atliktas, kokios kompozicijos dar skambės. Visada taip darąs. „Man tai tam tikru požiūriu įkvėpimo šaltinis“, – pabrėžė kūrėjas.
Apie Venecijos ir jūros sąsajas net neverta užsiminti, tačiau V. Baltakas atkreipė dėmesį į tam tikrą jo ir W. Henderickxo kūrinio „Atlantic Wall“ ryšį. Taip vadinosi per Antrąjį pasaulinį karą nacių įrengta įtvirtinimų linija, turėjusi apsaugoti Trečiojo Reicho kontroliuojamas teritorijas nuo Sąjungininkų puolimo.
Tik savo kūrinyje lietuvių kompozitorius „kalba“ apie negyvą jūrą. Kompozicija, anot jo, pradedama „įkyriu neoninės lempos zvimbesiu“. Kūrinio dramaturgija paremta jo ir gyvai skambančių instrumentų pusiausvyra – itin jautria ir subtilia.
„Gyvi instrumentai įsiterpia į negyvą skambesį ir tomis akimirkomis „pražysta“. Tačiau elektronika vėl juos nustelbia“, – aiškino „Neoninės jūros“ autorius.
Venecijoje, jos grožio kaimynystėje, anot V. Baltako, esama ir daug beskonybės. „Jau po trijų dienų Venecijos barokas atsibosta iki koktumo. Akys tiesiog nori matyti ką nors juoda ir balta, kokį nors betoninį griozdą“, – juokdamasis komentavo V. Baltakas.
Elektronika baroko teatre
Po pasaulinės premjeros Venecijos muzikos bienalėje kompozitorius jaučiasi puikiai, sekmadienio vakarą jį lankęs jaudulys jau seniai praėjo.
„Akustikos požiūriu barokinis Goldoni teatras gana pretenzingas, ypač elektroniniam skambesiui. Todėl prieš premjerą iki paskutinės minutės stengėmės prisitaikyti prie aplinkos. Tačiau įspūdžiai labai geri“, – tvirtino premjeros autorius.
Po poros savaičių „Neoninė jūra“ užlies Belgiją, o kada kūrinys bus išklausytas Lietuvoje, priklauso nuo vietinių – šiuolaikinės muzikos festivalių.
