Kultūra

2019.10.14 12:17

Eglė Baliutavičiūtė: nutrūktgalviai (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.10.14 12:17

Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos darbuotoja Eglė Baliutavičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas: Andy Weiro „Artemidė“ ir Cressidos Cowell „Burtininkų amžius. Raganių karalius“.

Andy Weir „Artemidė“ (Balto, 2019. Iš anglų kalbos vertė Aistis Kelertas)

Amerikiečių rašytoją Andy Weirą (g. 1972) pasauliniu mastu išgarsino jo debiutinis paties 2011 m. išleistas mokslinės fantastikos romanas „Marsietis“ (lietuviškai romanas pasirodė 2015 m.) apie Marse įstrigusį astronautą, kuris neįmanomomis sąlygomis bando išgyventi pasitelkdamas mokslą ir sumanumą. Pagal knygą Holivude buvo sukurtas kino filmas tuo pačiu pavadinimu. „The New York Times“ apžvalgoje kritikas Johnas Schwartzas pažymėjo, kad autorius sugebėjo ne itin vertinamą mokslinės fantastikos požanrį, slengu tariant, nerdišką arba geekišką trilerį (nerd thriller) padaryti populiarių.[1] Tokių knygų pagrindinis veikėjas yra protingas, neretai inžinierius, išradėjas, galintis įtempčiausiomis akimirkomis priimti racionalius, gudrius, mokslu grįstus sprendimus, o pačios knygos pasižymi techninės informacijos apie įvairius mechanizmus, inžinerinius sprendimus ir pan. gausa. Andy Weiras visa tai sugebėjo sujungti su įtemptu, permainingu siužetu ir kinematografišku pasakojimu, o tai, galima nuspėti, ir lėmė knygos populiarumą.

Naujausias autoriaus romanas „Artemidė“ seka populiariojo debiutinio romano pramintais keliais. Šio mokslinės fantastikos trilerio veiksmas ir vėl už žemės ribų – šį kartą mėnulyje. Čia 21 a. pabaigoje yra pastatytas kol kas vienintelis miestas, pavadintas senovės graikų deivės Artemidės vardu. Mieste, kuris laikosi iš metalurgijos ir turizmo pramonės, gyvena apie 2000 gyventojų.

Pagrindinė knygos veikėja ir pasakotoja yra vos antrą dešimtį įpusėjusi Džazė – smulki nusikaltėlė, užsiimanti kontrabanda. Ji gyvenimo užgrūdinta, šiurkšti, bet entuziastinga, protinga ir sumani, ne kartą pabrėžiama, kad jei ne jaunystės klaidos, galėjo tapti inžiniere. Net vykdydama nusikaltimus ji laikosi griežtos darbo etikos, anot jos, žmonės labiau pasitiki patikimu nusikaltėliu negu abejotinu verslininku (p. 60), todėl būtent ji sulaukia išskirtinio vietinio milijardieriaus pasiūlymo nuveikti šį tą nelegalaus. Norėtų atsisakyti, nes reikalas tikrai rizikingas ir pavojingas, bet, išgirdusi žadamą atlygį, sutinka. Jai žūtbūt reikia pinigų. Intriga, kodėl ji dėl pinigų pasiryžusi tikrai beprotystei, išlaikoma iki pabaigos. Tačiau pasirodo, kad Džazė įsivėlė į kur sudėtingesnes aplinkybes, nei manė, – prasideda kova dėl jos vienintelių namų. Artemidės.

Topofilija – romane svarbi tema. Džazė Artemidėje gyvena nuo šešerių – tai jos namai, jos tėvynė, sudaranti daug didesnę identiteto dalį nei etninė ir kultūrinė kilmė. Dėl savo namų ji pasiryžusi net prarasti savo gyvybę.

Ar patirti išgyvenimai ir auka paverčia ją heroje? Bent jau klasikine prasme – ne. Be to, Džazė nenori pasikeisti, jai patinka jos gyvenimo būdas. Vis dėlto įdomi mintis išskleidžiama knygos pabaigoje. Netobulų žmonių netobulai visuomenei reikia nusikaltėlių. Vieni nusikaltėliai yra geresni už kitus, ir tie gerieji labai reikalingi palaikyti netobulą, bet vis dėlto tvarką.

„Artemidė“ lengvas romanas. Tikėtis veikėjų psichologijos, išmonės ar gelmingesnių įžvalgų apie naują visuomenę neverta. Be to, kaip pastebėjo „The Guardian“ apžvalgininkas Adamas Robertsas, Andy Weiro proza neturi estetinių ambicijų.[2] Užtat patrauklumo knyga tikrai turi, ji, manau, labiausiai patiktų mėgstantiesiems greitas pramogines knygas su galybe veiksmo, diversijų, persimainymų, o dalis skaitytojų malonumą patirtų ir nagrinėdami, kiek techninės informacijos yra moksliškai pagrįsta, o kiek – autoriaus vaizduotė. Be abejonės, skaitytojo vaizduotę maitina fantazija apie miestą mėnulyje, jo struktūrą ir visuomenę, šiek tiek gaila, kad šiai temai neskirta daugiau dėmesio.

Cressida Cowell Burtininkų amžius. Raganių karalius (1 dalis) (Alma littera, 2019. Iš anglų kalbos vertė Ežbieta Kmitaitė)

Britų rašytoja Cressida Cowell (g. 1966) geriausiai pažįstama kaip ekranizuotos knygų serijos vaikams „Kaip prisijaukinti slibiną“ (pirma knyga angliškai pasirodė 2003, lietuviškai 2007) autorė. „Burtininkų amžius“ – nauja autorės komiškosios maginės fantastikos serija, nukelianti jaunąjį skaitytoją į Britų salyną, kada jis dar nė nebuvo taip vadinamas, o jame augo įspūdingi miškai bei gyveno įvairiausios mitinės, fantastinės būtybės.

Į salyną atsikrausčius kariautojams – žmonių genčiai, nekenčiančiai magijos ir puoselėjančiai civilizaciją, – burtų ir magijos pasaulis yra užspeičiamas. Tarp kariautojų ir burtininkų tvyro didelė neapykanta ir įtampa. Tačiau vieną lemtingą naktį abiejų tautų valdovų jaunėlės atžalos – trylikametis burtininkas Zaras ir jo bendraamžė kariautoja Norė – netikėtai susitinka Pražūtingojoje girioje. Abu jie labai panašūs: nepritapėliai, priešgynos, trokšta nuotykių, o ypač įrodyti, kad yra verti savo tėvų meilės ir pagarbos. Nors nuo mažumės jie išmokyti nekęsti vienas kito, jiems teks suvienyti jėgas, nes, pasirodo, siaubingiausi iš visų būtybių raganiai neišnykę, tad dabar visiems salyno gyventojams gresia didelis pavojus.

Autorės kūrybos stiprybė yra gebėjimas rimtas temas (tėvų ir vaikų santykių, gėrio ir blogio kovos, išankstinių nuostatų kritikos ir kt.) derinti su humoru, greitu, vingriu siužetu. Ji nesibodi pašiepti savo veikėjų, kurti juos atgrasius ir nepatrauklius. Tačiau kartu ji atidi savo veikėjams parodydama, o kartais ir hiperbolizuodama jų savybes, atskleidžia aplinkybes, kurios juos vienaip ar kitaip formavo. Tiesa, į psichologines gelmes neneriama, pasitenkinama gana apibendrintomis veikėjų elgesio motyvacijomis.

Autorės kalba gyva, emocinga, ypač dažnai pasitelkiami puikiai nuotaiką, atmosferą ar personažų ypatybes išryškinantys palyginimai, pavyzdžiui, taip yra apibūdinami Britų salyno miškai: „Tie miškai buvo tamsesni už rašalo dėmes, tamsesni už vidurnaktį, tamsesni už patį kosmosą. Pinklūs ir raizgūs kaip raganiaus širdis“ (p. 11). Taigi skaitytojas nuo pat pirmų puslapių panardinamas į tirštą, fantazijos ir magijos pripildytą pasaulį. Beje, jo atmosferą puikiai papildo pačios rašytojos knygai sukurtos iliustracijos.

Tik šiek tiek liūdina, kad tokioje smagioje knygoje pasitaikė ne viena logikos klaida: nuo visai paprastučių (kiek griovių juosia kariautojų tvirtovę – septyni (p. 8) ar trylika (p. 102)?) iki siužetui ir pasaulio logikai kur kas svarbesnių aspektų, pavyzdžiui, sakoma, kad burtininkai „laikėsi tradicijos niekada nieko neužsirašinėti“ (p. 300), tačiau kiekvienas burtininkas juk turi po asmeninę kerų knygą, kur gausu kuo įvairiausių žinių apie pasaulį…

Pirmoji serijos „Burtininkų amžius“ knyga tikrai nėra autorės kūrybos viršūnė, galima būtų papriekaištauti ir dėl veikėjų ir jų santykių dinamikos plokštumo ir nuspėjamumo, ne itin originalaus siužeto, bet vis dėlto knyga turi žavesio – veikėjų daug ir jie visi savotiški, margi, daug veiksmo, puikiai sukurta knygos pasaulio atmosfera, pasakojimo stilius patrauklus ir ugdantis jaunąjį skaitytoją. Vaikams knygą skaityti bus lengva, neabejoju, kad tie 400 puslapių tirpte ištirps ir jie lėks ieškoti kitų serijos dalių.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.