Kultūra

2019.10.11 13:38

Nes šiuolaikinė muzika – jėga: „Synaesthesis“ ir jo autentiškumo vizijos

LRT.lt2019.10.11 13:38

„Cool People Playing Cool Music“ („Šaunūs žmonės, grojantys šaunią muziką“) – tokia dviejų šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ programų pavadinimų sintezė bene geriausiai apibūdina ir patį kolektyvą. Būdami šiuolaikiški, atviri ir profesionalūs, ansamblio nariai drąsiai formuoja kitokias šiuolaikinės muzikos patirtis, neigdami įsitikinimą, kad ji – tik išrinktųjų ratelio reikalas, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Visai neseniai šis „cool“ ansamblis gavo ir Vilniaus miesto trupės vardą, nors jo jau laukia ne tik Lietuvos sostinė, bet ir menininkų svajonių miestas Niujorkas. Apie visą tai kalbamės su „Synaesthesio“ vadovais – dirigentu Karoliu Variakoju ir pianiste Marta Finkelštein.

– Ar „pradžių pradžioje“ neatrodė rizikinga burti Lietuvoje šiuolaikinės muzikos ansamblį?

Karolis. – Negalvojome apie kažkokią riziką. Iš esmės, vienintelė rizika tebuvo tokia – gausime ar negausime salę repeticijoms ir panašiai. Aistra buvo tokia didžiulė, kad jokios kliūtys neegzistavo – mus vedė troškimas veikti.

– Vadinasi, „Synaesthesis“ atsirado iš didžiulės meilės ir aistros šiuolaikinei muzikai? Ir tos „kritinės masės“ žmonių, ja besidominčių?

Karolis. – Sakyčiau, kartu tai buvo ir poreikis rasti būdų, kaip atlikėjai galėtų kitaip save realizuoti. Kaip dar jie galėtų funkcionuoti, ne tik atlikdami klasikinę muziką ar grodami orkestruose? Tokia ideologinė pozicija mums buvo svarbi ir įdomi.

– Panašu, kad kokios bebūtų ansamblio būrimosi paskatos, „Synaesthesio“ istorija – tai sėkmės istorija. Ar sutinkate?

Marta. – Visiškai sutinku. Viskas atsitiko tinkamoje vietoje, tinkamu laiku.

Karolis. – Aišku, nesame pirmasis šiuolaikinės muzikos ansamblis – būta ir kitų. Pavyzdžiui, buvo toks „Gaidos“ ansamblis, kuris mane patį atvedė į šiuolaikinę muziką. Vėliau atsirado Lietuvos ansamblių tinklas, kuris taip pat reguliariai pristato šiuolaikinės muzikos programas. Tačiau jam daugiau priklauso kitos kartos, kiek kitokio profilio atlikėjai. Mes esame dar gana jauno amžiaus, tad galime daug laiko skirti būtent šiuolaikinei muzikai. Profiliavimas, manau, yra labai svarbus aspektas, dėl kurio „Synaesthesio“ veikla plėtojasi gana sėkmingai ir profesionaliai. Nesakau, kad kiti dirba neprofesionaliai, tačiau mes galime sau leisti sąmoningai koncentruotis būtent į šiuolaikinės muzikos atlikimus.

Marta. – „Synaesthesis“ yra mąstančių žmonių komanda. Ansamblio nariai veikia ne inertiškai, o ieško, kokie jie gali būti, permąsto procesus. Manau, kad mūsų sėkmės istoriją lėmė būtent sąmoningumas: kiekviena programa kuriama konceptualiai, kryptingai, remiantis tam tikrais svarbiausiais strateginiais tikslais. Manau, esame šiuolaikinės muzikos ansamblis ne tik dėl to, kad atliekame šiuolaikinę muziką. Drįsčiau teigti, kad esame šiuolaikiškai mąstantis ansamblis – taip tą sėkmės formulę ir apibrėžčiau. Be to, mus veda ne kažkokia rinkodaros strategija, o turinys. Jis be jokios gėdos mus atvedė ten, kur esame dabar.

– Mums vos pradėjus interviu, frazė „šiuolaikinė muzika“ jau spėjo nuskambėti daugybę kartų. Visgi ši sąvoka pakankamai problemiška, daugelio skirtingai suvokiama. Juk šiuolaikine muzika galime pavadinti ir mainstreamą, kurį kasdien girdime per radiją. Kitiems šiuolaikinė muzika yra viskas, kas atsirado po Schoenbergo ir Antrosios Vienos mokyklos. Kaip šiuolaikinę muziką supranta „Synaesthesis“?

Marta. – Ši tema mane labai dažnai pasiveja, kadangi pastebiu, kad muzikos laukui būdinga tam tikra segregacija. Turime „bendrąją“ ir turime „šiuolaikinę muziką“, kuri, kaip ir mes esame kalbėjusios, yra savotiška „nišos niša“. Tai yra bendra muzikos lauko problema, kurios mes nei norime, nei bandome vieni išspręsti. Akademinėse institucijose taip pat labai madinga atskirti „šiuolaikinę“ ir „ne šiuolaikinę“ muziką. Vieną vertus, tai sveikintina, tačiau, kitą vertus, tai absurdiška.

Neįsivaizduoju kitos sferos, kur stodamas į praktinę specialybę, rinktumeisi, pavyzdžiui, ar būti „šiuolaikinės grafikos dizaineriu“, ar „istorinės grafikos dizaineriu“. Manau, kad geras atlikėjas turi domėtis daugeliu dalykų, nors suprantu, kad visko nespėsi. Tačiau ta idėja, kad šiuolaikinės muzikos atlikėjai turi būti kažkokie kitokie, turėti kitokias kompetencijas, manau, irgi nėra teisinga. Vienu ar kitu laiku visa muzika buvo šiuolaikinė. Todėl negalėčiau pasakyti, kad „Synaesthesis“ negalėtų groti ankstesnių epochų muzikos, jeigu tam tikras programos sudarymo aspektas būtų šiuolaikiškas. Nesinori dirbtinai kurti ribų. Mums, sudarant programas, svarbu jausti, kaip vienas ar kitas pasirinkimas galėtų paveikti klausytoją, taip pat – kad patiems atlikėjams būtų malonu tą muziką groti.

Karolis. – Aš į šį klausimą žvelgčiau iš artimos aplinkos perspektyvos – išties, dažnai „Synaesthesio“ programos siejamos su artimais draugais kompozitoriais. Taip buvo visuomet – kompozitoriai turėdavo mėgstamus atlikėjus, kuriems dedikuodavo kūrinius. Tai natūralūs muzikos lauko procesai ir visai nesvarbu, ar tai – XXI ar XVI a. O įdomiausia, kad dažnai, transkribuodami muzikinius tekstus, jaučiame, kad grojame tarsi kokią Babilono laikų muziką – taip viskas neaišku ir sudėtinga. (Juokiasi.)

Visa tai – nuolatinės paieškos, o daugelis dalykų atsispiria nuo žmonių, kuriems rūpi, kad tam tikra muzika būtų atliekama ir girdima.

Marta. – Į viską žvelgiame natūraliai. Nebandome pasakyti, kad atliksime visą geriausią šiuolaikinę pasaulio muziką, nebandome reprezentuoti kažkokio laikotarpio. Turinys mus veda ir niekada nesistengiame apsibrėžti...

Karolis. – …kad tai tik akademinė muzika. Dirbame su išsilavinusiais, protingais žmonėmis, kurie žino, ką daro.

– Man, kaip žmogui iš šalies, jūsų ansamblio kuriamos programos isšsiskiria ne tik turinio, bet ir formos, pristatymo, noro sudominti ir suintriguoti atžvilgiais – tuo tikru šiuolaikiškumu. Be to, jos apskritai yra savotiškas skirtingų stilių / žanrų / mąstymo formų fusion'as. Tai intencionalu?

Karolis. – Manau, kad „Synaesthesio“ programos – mūsų ansamblio narių skirtingų skonių rezultatas. Dėl jų kartais formuojasi tokios „atvirkščios“, labai įvairios programos. Tai labai geras dalykas, nes kuo daugiau skirtingų tėkmių, tuo mūsų maža ansamblio bendruomenė yra sveikesnė.

Marta. – Kaip ir sakiau, „Synaesthesio“ nariai yra šiuolaikiškai mąstantys žmonės. Nesame užstrigę programų formavimo kanonuose. Akademinė muzika, deja, stipriai atsilieka nuo kitų šiuolaikinio meno sričių, o tai labai susiję su jos pristatymu. Pavyzdžiui, vizualiuosiuose menuose, kuratoriaus specialybė tapo bene prestižiškesnė nei paties menininko. Labai svarbu, kokia yra koncepcija, kaip pateikiamas menas, kokios potekstės jam suteikiamos, kaip tai pristatoma publikai – kokie papildomi renginiai, paskaitos, aprašai naudojami ir tt. Šiais laikais tai – labai svarbu, nes sudėtinga tikėtis, kad menas be pagalbos nepaskęs tame pliuralistiniame informaciniame lauke. „Synaesthesis“ bandymą konceptualiai prieiti prie žiūrovo išties skolinasi iš kitų meno sričių. Kartais jaučiame patys, kad vienos programos priartėja prie popso, tačiau mes dėl to tik kaifuojame ir visiškai nesigėdijame. Kitos programos – labai konceptualios, į jas atėjęs klausytojas gali išgirsti ir vienintelę natą. Tačiau kiekvieną programą mes nepaprastai mylime būtent todėl, kad einame paskui koncepcijas, o ne konkrečius kūrinius ar jų miksą. Mūsų programų konceptualizavimas nukreiptas į dabarties pasaulį, kontakto su auditoriją radimą.

– Marta, interviu pradžioje minėjai, kad ansamblis iš esmės turi savo strateginius tikslus. Kokie jie?

Marta. – Kai prisijungiau prie ansamblio ne tik kaip atlikėja, bet ir kaip organizatorė, supratau, kad „Synaesthesis“ turi labai daug potencialo. Jis turi viską, ko reikia sėkmingam kolektyvui. Į mūsų kūrybinę viziją, visų pirma, įeina tai, kas užfiksuota pačiame pavadinime – tarpdiscipliniškumas. Apibrėžiant tiksliau, galima sakyti, kad mūsų tikslas yra būti nuolatos veikiančiu ansambliu, kuris veikia lietuviškos kultūros kontekste, pristato originalius muzikinius ir tarpdisciplininius projektus, skiria ypatingą dėmesį lietuvių kūrėjų pristatymui tiek Lietuvoje, tiek užsienyje (kadangi susidomėjimas tik auga), o taip pat skatina tam tikrą šiuolaikinės muzikos auditorijos plėtrą.

– Tad galima sakyti, kad bandote atitolti nuo elitistinio požiūrio, kai net patiems kūrėjams ir atlikėjams atrodo natūralu, kad jų kuriama / atliekama šiuolaikine muzika domisi tik nedidelis ratelis entuziastų?

Karolis. – Norisi, kad šiuolaikinė muzika būtų „vartojamas dalykas“.

Marta. – Man labai patiko vieno režisieriaus mintis. Vyko jo kūrybos pristatymas, o ta kūryba – visiškas avangardas. Kažkas režisieriaus paklausė: „O jūs nebijote, kad niekas nesidomės jūsų menu?“. Šis atsakė: „Žinokite, nesu TOKS ypatingas, kad mano menas NIEKAM nepatiktų“ (juokiasi). Su ansambliu kartais jau patiriame tam tikras euforijos akimirkas. Pavyzdžiui, „Gaidos“ festivalyje, tam tikruose užsienio kontekstuose, kai jaučiame, kad klausytojas suvokia ir priima tai, ką norime pasakyti. Esmė yra tai, kad šiuolaikinė muzika nėra kažkokia „nenormali“, todėl auditorijos plėtra – labai svarbi. Dar kartą grįšiu prie minties, kad šiuolaikinę vizualinę kūrybą buvome išmokyti priimti, tam buvo dėtos didelės pastangos, vykdyta edukacija. Šiuolaikinei muzikai to taip pat reikia.

Karolis. – Niekada nesu jautęs, kad „Synaesthesis“ būtų nepriimtas. Buvo situacijų, kai tiesiog žmonės nesusirinko į koncertą, tačiau niekada nepatyriau jausmo, kad publika jautėsi nepatogiai, nesuprato to, ką darėme ant scenos. Kartais tam tikri išankstiniai įsitikinimai neturi nieko bendra su realybe.

Marta. – Šiuolaikinė muzika turi per daug blogų asociacijų, kurios neatspindi realybės. Galbūt ji iškart asocijuojasi su kažkokia sudėtinga eksperimentika, kurią kiek sunkiau suprasti. Tačiau mūsų dienų muzika labai greitai kinta, egzistuoja skirtingi jos formatai, tematikos – tarp jų kažką sau gali rasti kiekvienas. Svarbiausia auditoriją šiek tiek „prijaukinti“, pakviesti, tarsi sakant, kad tai – nieko baisaus ir verta šiuolaikinei muzikai atsiverti. Pati prisimenu daugybę situacijų, kai po mūsų koncertų kažkas prieidavo ir sakydavo, kokia tai buvo neįtikėtina patirtis, apie kurią egzistuojant žmogus iki tol nė nežinojo.

Karolis. – Nors, tuo tarpu, grojome absoliutų avangardą.

Marta. – Šiuolaikinė muzika yra tapusi kažkokia „pabaisa“, nors tokia tikrai nėra. Todėl ir reikia drąsiai sakyti, kad šiuolaikinė muzika yra JĖGA.

– Šios temos – neišsemiamos, tačiau norisi šiek tiek prisiliesti ir prie aktualijų. Vilniaus miesto trupės vardas – ką jis pakeitė?

Marta. – Visada su laisve ateina ir atsakomybė.

Karolis. – Atsakomybė pakelti tą laisvę, kurią dabar turėsime. Galėsime daryti daugiau dalykų, dėl kažko rūpintis mažiau, bet ir apie tą patį turėsime mąstyti iš kitų perspektyvų. Dar svarbesni tampa tam tikri organizaciniai aspektai.

Marta. – Šis vardas yra simboliškai svarbus dalykas, nes esame Vilniuje veikiantis ansamblis, kurio kultūrinė tapatybė būtent šiame mieste susiformavo. Veikiame pagal tai, kaip Vilnius mus priima, atmeta, kviečia ar atstumia. Pagal tai, kas į Vilnių patenka, kas jam yra svetima, o kas – sava. Vilnius pilnai formuoja tai, kaip mes veikiame, ir man atrodo, kad pasauliui esame įdomūs būtent dėl to, kad esame iš Vilniaus. O šiam mes svarbūs tuo, ką atvežame iš pasaulio. Kai vieną vakarą „suvirškinau“, kas atsitiko, atėjo didžiulis pasitenkinimo ir pasididžiavimo jausmas. Šis vardas – tai didžiulė garbė, nes Vilnius yra nuostabus, fantastiškai besivystantis miestas.

– Natūralu, kad šio vardo gavimas lemia ir tam tikrą „Synaesthesio“ veiklos reguliarumą, ar ne?

Marta. – Jaučiame augantį susidomėjimą tiek iš lietuvių koncertinių ir festivalių organizacijų, tiek iš užsienio. Šio pusmečio programą suplanavome dar iki gaudami džiugią žinią, tačiau vis vien sudėliojome puikų „repertuarinį takelį“, kuris aprėpia ir tam tikrus tradicinius koncertus, ir leidžia šiek tiek pafantazuoti apie tai, ką norime daryti toliau. Artimiausi du tąsos renginiai – „Gaidos“ festivalio koncertai. Kiekvieną rudenį savotiškai priimame naujus „įžadus“, prisiekdami, kad mylime šiuolaikinę muziką ir mėgstame tai, ką darome. Su „Gaida“ kaskart ateina naujas impulsas. Tad ir šiemet pristatome dvi programas, kurias labai mylime, jas ruošiame ir džiaugiamės kiekvienu kūriniu.

Lapkričio mėnesį pristatysime projektą „Posh Underground Workers“ Alytuje. Koncertai šiame mieste taip pat tampa tradicija – ten vyksime jau trečią kartą. Visi šie tęstiniai projektai yra labai svarbūs, nes jie reiškia, kad mūsų programos palieka „gerą skonį burnoje“, su mumis vėl norima bendradarbiauti.

Lapkritis mums bus kelionių mėnuo – pristatysime du puikius projektus. Vienas jų – labai netikėtas pasiūlymas, kurio sulaukėme iš Kipro muzikos informacijos centro. Buvome pakviesti atlikti naujus Kipro kompozitorių kūrinius. Nė savaitei nuo grįžimo iš Kipro nepraėjus, vyksime į Varšuvą, festivalį „Eufonie“, kuriame pristatysime audiovizualinį projektą, kurį ruošia du lietuvių autoriai – Dominykas Digimas ir Julius Aglinskas, bei du lenkų kompozitoriai Jagoda Szmytka ir Piotras Bednarczykas. Muzika bus pristatoma kartu su šviesų instaliacija, kurios autorius – Jonas Aliukas.

Dar vienas labai svarbus projektas, mūsų ilgai svajota iniciatyva – „The Art of Metal“. Jo iniciatorius yra „Synaesthesio“ klarnetininkas Artūras Kažimėkas. Pagrindinis šio projekto tikslas yra pristatyti kontrabosinį klarnetą. Projekto metu lietuvių kompozitoriai bus pakviesti į kūrybines dirbtuves, kuriose bus pristatomas šis unikalus instrumentas ir jo galimybės, o po to bus išbandomos kompozitorių idėjos. Gruodžio 6–13 d. Artūras atliks tris užsienio kompozitorių kūrinius, puikiai atskleidžiančius kontrabosinį klarnetą, o taip pat atrinks keletą kūrinių iš lietuvių kompozitorių dirbtuvių. Šis projektas atspindi tai, jog kiekvienas ansamblio atlikėjas turi kūrybinių idėjų ir jaučia didžiulę meilę naujosios muzikos raiškai.

– Artimiausiose perspektyvose – „Gaida“. Turbūt galima būtų pasakyti, kad šis festivalis jums tapo išskirtinai svarbia platforma nuo pat ansamblio veiklos pradžios?

Karolis. – „Gaida“ nuo pat pirmų kartų iki dabar yra svajonių išsipildymo laukas. Džiaugiamės, kad festivalio vadovas pasitiki mūsų sprendimais. Patys prisidedame prie festivalio formavimo, dažnai papildome festivalio „In Focus“ kompozitorius – pastaraisiais metais neretai jie būdavo mūsų pasiūlyti. Jaučiame, kad ne tik galime koncertuoti, bet ir prisidedame prie kultūrinio reiškinio, didžiulio festivalio. Viena programų – „Waves“, man pačiam labai brangi, nors šiame koncerte nediriguosiu. Ta muzika ir jos autorius Peteris Adriaanszas buvo vienas pagrindinių impulsų „Synaesthesiui“ formuojantis. Tad ilgą laiką tai buvo svajonių kūrinys, kurį norėjome atlikti – apie tai kalbėjome gal penkerius metus. Šiemet turime galimybę tai padaryti festivalio kontekste ir tai yra nuostabu.

Marta. – Mes su Karoliu esame žmonės, kurie dalinasi atsakomybę paskirstyti programas, o „Gaidos“ festivalio dvi programos puikiai atspindi mūsų braižą, estetikos supratimą. Antroji programa „Shivers“ – tai mano meilė. Ekspresija, išplėstinėmis technikomis plečiamos instrumentų skambesio galimybės, nežabota energija – viskas, kas man kelia didžiausią „kaifą“. Taip susidėliojo, kad šiemet abi programos labai skirtingos, bet, kartu – nepaprastai sinesteziškos.

Karolis. – Tai parodo ir ansamblio laisvę – jis tuos skirtumus puikiai priima.

Marta. – Dar kalbant apie „Gaidą“ kaip „svajonių pildytoją“, svarbu paminėti, kad kitam pusmečiui turime kvietimą į Niujorką. „Gaidos“ festivalis buvo šio kvietimo katalizatorius, leidęs mums išpildyti tai, apie ką svajoja turbūt visi menininkai. Kaip žinia, „Gaidos“ festivalyje kelerius metus iš eilės buvo pristatyti ansamblio „Bang On A Can“ įkūrėjai. Iš pradžių, Michaelas Gordonas, tada – Davidas Langas, o praėjusiais metais – Julia Wolfe. Po pat pirmojo mūsų pasirodymo Gordonas pakvietė „Synaesthesį“ atvykti į Niujorką. Tai užtruko kelerius metus, bet kitą gegužę kvietimas pagaliau taps realybe. Apskritai, taip atrodo, kad sugalvojame kažkokią svajonę – kūrinio, vietos, idėjos, o ji anksčiau ar vėliau dėl mūsų entuziazmo, noro ir juodo darbo išsipildo. Tai yra pati didžiausia motyvacija.

– Vilnius jus jau paskelbė savu, tarptautines scenas, kurių trokšta daugelis menininkų, po truputį taip pat užkariaujate. Ar turite ūpo ir entuziazmo gręžtis ne tik į platųjį pasaulį, bet ir gilyn į Lietuvą – galbūt ir mažesniuose miestuose puoselėti, kaip patys sakėte, šiuolaikinės muzikos vartojimo kultūrą?

Karolis. – Dirbu Alytuje su vaikų ir jaunimo simfoniniu orkestru. Ten esu jau penkerius metus, o trečius metus iš eilės, kaip minėjo Marta, vyksime ten koncertuoti su „Synaesthesiu“. Tame mieste yra didžiulis kultūrinis šviesulys – Daiva Martikonytė. Ji – nepaprastai atviras ir šiltas žmogus, kuris visomis išgalėmis padeda išpildyti tai, kuo degame patys. Būtent ji kartu su Alytaus miesto savivaldybe mums kaskart padeda apsilankyti Alytuje. Per tuos kelerius metus susiformavo tam tikra bendruomenė, kuri jau priprato prie mūsų rudeninio renginio. Apskritai, Alytaus nepavadinčiau periferija. Miestas turi daug nuostabių dalykų – pavyzdžiui, puikų teatro festivalį, o kažkada Alytus netgi buvo vienas fluxus centrų.

Marta. – Dar norėčiau pasakyti, kad turime kvietimą kovo 11 d. proga pagroti Londone. Su šiuo kvietimu susijęs ir mūsų žvilgsnis į koncertus regionuose. Man bendraujant su Londone dirbančia kultūros atašė, ji man uždavė klausimą, kuris pakeitė mano požiūrį į daugelį dalykų. Ji paklausė, koks yra vieno ar kito sprendimo vadybinis tikslas. Iš vienos pusės, klausimas keistas, bet vėliau suvokiau, kad jis – fantastiškas. Aš šį klausimą perfrazuočiau taip: „Koks yra idėjinis tikslas kažkur važiuoti?“. Mūsų kultūros politikoje regionai ir kultūros juose plėtra yra vienas svarbiausių dalykų. Karolio minėtas Alytus, ar mūsų jau ne kartą aplankyti Kintai, turi žmonių, kurie formuoja kultūrinį kontekstą tolygiai ir puikiai suvokia mūsų veiklos pobūdį. Tačiau buvo miestų, kuriuose jautėme, kad mūsų koncertas buvo daugiau kultūros politikos sprendimas, nei kažkas prasmingo. Mano asmenine nuomone, mąstant apie koncertines keliones, programų pristatymus, turime tai labai nuosekliai apgalvoti: žinoti, su kuo bendradarbiausime, kaip pristatysime programas, kaip užmegsime ryšį, koks bus tęstinumas ir t.t. Svarbiausiu tikslu laikyčiau kokybišką turinio pristatymą, o ne pliusiuko užsidėjimą. Tai sunkesnis, bet prasmingesnis kelias, galiojantis ne tik regionams, bet ir užsieniui, kuris pats savaime nėra mūsų tikslas. Mums svarbiausios yra vizijos, kokybiškas tikslų įvykdymas. Nesvarbu, koks renginys ar kokiame mieste jis vyksta – jeigu jis neatitinka mūsų kūrybinių idėjų, kertasi su mūsų skoniu, dalyvauti jame nėra prasmės. Norime ir toliau pristatinėti tik kokybišką turinį bei ieškoti autentiško ryšio su aplinka ir publika.