Kultūra

2019.10.09 12:34

Kas kankina lenkų kiną: istorinės dilemos, nepatogios temos

festivalio atidarymo akimirkos – vaizdo įraše
Mindaugas Klusas, LRT.lt2019.10.09 12:34

Pavilioti lenkų filmų – be didesnių pastangų, be reklamos – einame į kino teatrus. „Gdynė“, „Ida“, „Šaltasis karas“ – geriausia reklama šalies kinematografui. Kur slypi lenkų kino stiprybė – LRT.lt klausė Lenkų kino festivalį rengiančių, palaikančių ir žiūrinčių žmonių.

Kasmet spalį rengiamas Lenkų kino festivalis yra didžiausias Lenkijos instituto Vilniuje projektas. Šiemet jo programoje rodomas Agnieszkos Holland „Ponas Džounsas“, Michalo Rosos „Pilsudskis“, Jano Jakubo Kolskio „Malonė“, Filipo Bajono „Kamerdineris“, Kazimierzo Kutzo retrospektyva. Iš viso 18 filmų.

Pasirinkti yra iš ko. Ne tik žiūrovams – iš programos, bet ir festivalio rengėjams – iš kasmečio kino derliaus. „Pernai Lenkijoje buvo parodyta net 41 premjera. Tai labai daug“, – LRT. lt sako Lenkijos instituto Vilniuje vadovas Marcinas Lapczynskis.

2005-aisiais įsteigtas Lenkijos kino meno institutas, anot jo, svariai prisideda prie nacionalinio kino gamybos. Įstaigos biudžetas kasmet siekia 40 mln. eurų, didesnė jo dalis tenka kino produkcijai.

Festivalio atidarymo akimirkos – vaizdo įraše:

Kino kritikė Izolda Keidošiūtė: lenkai – drąsūs menininkai: nuošalyje nepalieka nei istorinių, nei šiuolaikinių skaudulių

Valdžios cenzūros nepatiria

Lenkų kiną maitina ir istorija. Šiemet Lenkijoje pasirodė per 30 filmų, žiūrovams primenančių apie socialistinę epochą ir ankstesnius laikus. Festivalyje rodomi keturi: „Pilsudskis“, Adamo Sikoros „Autsaideris“ – apie sovietmetį, „Kamerdineris“ – apie kašubų mažumos tragediją ir „Pasiuntinys“ – apie Varšuvos sukilimą. Prie istorinių juostų galima priskirti ir „Poną Džounsą“.

„Tokiai produkcijai skiriama daug pinigų. Istorijos politika dabartinei valdžiai labai rūpi, o kinas yra vienas istorinės atminties kūrimo instrumentų“, – tikina pašnekovas.

Valdžios spaudimo, ką rodyti Lietuvoje, o ko – ne, pasak M. Lapczynskio, jo vadovaujamas institutas nepatiria. „Lenkijos institutas yra diplomatinė atstovybė. Esame Lenkijos užsienio reikalų ministerijos padalinys. Dabar turime 25 tokius institutus visame pasaulyje. Vis dėlto jokios cenzūros nejaučiame“, – tikina jis.

Festivalio programą padeda sudaryti Lietuvos kino kritikės Izolda Keidošiūtė ir Živilė Pipinytė, prisideda ir jaunesnės kartos kino specialistai, entuziastai.

Žiūrovai patenkinti

Į festivalio atidarymą susirinkę žiūrovai patenkinti – jų teigimu, festivalis atveža daug kokybiško kino. „Kituose festivaliuose renkiesi, į kuriuos filmus eiti. O šiame – kaip suspėti pamatyti visus“, – sako per festivalio atidarymą LRT.lt pakalbinta Katarzyna Czetyrkowska.

Jos vyras Pawelas džiaugiasi galėdamas pamatyti naujausius. Labai laukia režisieriaus J. J. Kolskio viešnagės, susitikimo su juo. „Noriu pamatyti ir „Pilsudskį“, juolab kad apie filmą girdėjau įvairių nuomonių. Visada geriau pačiam susidaryti savąją“, – sako Pawelas.

Katarzyna laukianti ne vieno konkretaus filmo, o aptarimo po festivalio – kurią juostą labiausiai vertėjo pamatyti.

Tenka įrodyti savo vertę

Prie festivalio sėkmės ir Lenkijos instituto Vilniuje garsinimo bene daugiausia prisideda... geras lenkų kinas. Instituto projektų koordinatorė Odeta Venckavičienė įsitikinusi, kad šis kinematografas turėjo, turi ir turės puikių kūrėjų, aktorių, technikų.

„Išties prieš dešimtmetį lietuvių žiūrovus reikėjo įtikinėti, kad lenkų kinas yra vertas dėmesio. Nes jis, esą, buvo ne toks egzotiškas, apskritai neaišku koks. O dabar visi Lietuvos kino festivaliai rodo lenkų filmus – jei ne visą programą, tai bent vieną, du“, – sako O. Venckavičienė.

Nauji filmai lietuvių žiūrovus pasiekia nebe pastangų. „Dėl geriausių filmų reikia pakovoti. Nes esme mažas festivalis, žinomas ne plačiai. Lenkų filmų teises vis dažniau reikia pirkti ne tik Lenkijoje, bet ir kitose šalyse. Todėl privalome įrodyti, kas esame ir kodėl mumis verta pasitikėti. Pasistengti verta – štai A. Holland „Poną Džounsą“ rodome anksčiau, nei jo premjera įvyks Lenkijoje“, – teigia O. Venckavičienė.

Infantilios vakariečių baimės

Lenkų kinas tiesiog traukia mus prie ekranų. Kur jo gyvastis? „Pasižiūrėkite į holivudinių filmų titrus – juose kaskart rasite daug lenkiškų pavardžių, – atsako kino kritikė I. Keidošiūtė. – Lenkų kinas visada buvo gyvybingas. Šalyje veikia puikios kino mokyklos, visų pirma Lodzės. Kartos sugebėjo parduoti savo patirtį viena kitai.“

Anot kino kritikės, kiekvienas debiutas Lenkijoje akylai stebimas, debiutantai globojami, meistrų palaikomi. „Todėl gyvastis, jei ir buvo kiek apmirusi 9 dešimtmečio pabaigoje, kol visi persiorientavo, dabar stipri kaip niekada. Tai vienas įdomiausių pasaulio kinematografų“, – reiškia įsitikinimą pašnekovė.

Iš tiesų lenkų kino debiutai maloniai nustebina kone kasmet. Pasak I. Keidošiūtės, kiną studijuojantis lenkų jaunimas turi didelę gyvenimo patirtį. Režisierė A. Holland jai yra išsitarusi, kaip nelengva dirbti su vakariečiais studentais, kurie išaugo „šiltnamio sąlygomis“.

„Sakė pasiūliusi studentams padaryti etiudą apie išgąstį. Vakariečiams baimė – arba dantų gydytojas, arba įstrigimas lifte. Dar gražiai pridūrė: „Nepažinęs gyvenimo, šedevrą sukurti galėjo tik Marcelis Proustas. Bet jis buvo genijus“, – nusijuokia pašnekovė.

Paprasčiau būtų geriau

Pasak I. Keidošiūtės, lenkai yra drąsūs menininkai, jie kalba apie tokius dalykus, kurių iš pažiūros nenorėtume liesti. Ryžtingai imasi istorinių skaudulių, tačiau neapeina ir skausmingų šiuolaikinių problemų. Pavyzdys iš praėjusių metų – Wojciecho Smarzowskio „Kleras“.

Lenkų režisieriai dega kūrybos idėja, atranda ir kuria nejaukiomis, nepatogiomis temomis. „Ir apie laisvės kovas sugeba papasakoti be patetikos. Štai net Pilsudskį nukėlė nuo pjedestalo“, – sako kino apžvalgininkė.

Kino apžvalgininkė ypatingą dėmesį atkreipia į šiųmečio festivalio filmus „Malonė“, „Kamerdineris“, animacinį „Dar viena gyvenimo diena“.

Lenkai atranda sunkias temas, atskleidžia tragiškus likimus. Pasak I. Keidošiūtės, dramatiškų puslapių apstu ir Lietuvos istorijoje, tačiau mūsų kūrėjams nepavyksta išvengti patetikos arba iškilmingumo.

„Mes bet kurią problemą suvedame į psichologinę, loginę ar filosofinę plotmę. Gal reikėtų paprasčiau... Paprasčiau gal būtų geriau“, – svarsto I. Keidošiūtė.