Kultūra

2019.10.08 16:35

„Film noir“ stilistikos paroda Klaipėdoje žiūrovus užklups visiškai nepasirengusius

LRT.lt2019.10.08 16:35

Klaipėdos parodų rūmuose spalio 11-ąją, penktadienį, pristatoma Pietro Finelli paroda „Noir Time“. Italas tyrinėja klasikinio kino žanrą, vadinamąjį juodąjį kiną (pranc. film noir), baugina pranešimas žiniasklaidai.

Šis kino terminas apibūdina 1940–1950 metais sukurtas Holivudo kriminalines dramas – gangsterinius ar detektyvinius filmus. Jiems būdinga juodai balta, vokiečių ekspresionistų filmus primenanti stilistika, tiesiogine ir perkeltine prasme tamsi atmosfera, užkadrinis balsas, su nusikaltimu susijęs siužetas. Su noir žanru taip pat siejamas femme fatale personažas.

P. Finelli (g. 1957) studijavo architektūrą Neapolio Federiko II universitete. Menininkas, parodų kuratorius ir meno teoretikas gyvena ir dirba Milane. Savo kūrybos parodas yra rengęs meno galerijose, muziejuose, kultūros centruose Romoje, Milane, Turine, Neapolyje, Benevente (Italija), Niujorke, Ženevoje (Šveicarija), Šarlerua, La Luvjere (Belgija), Buenos Airėse (Argentina) ir kitur.

Parodoje „Noir Time“ P. Finelli, remdamasis noir kino struktūra ir estetika, perpina tapybą ir noir kino kadrus taip, kad tampa nebeaišku – kur filmas, o kur tapyba. Kiekvieną kadrą papildęs iliustruotu vaizdu, autorius analizuoja, kaip šios konotacijos, užklupusios metropolijos vyrus ir moteris, atveria gyvą nervą žmonių santykių srityje.

Savo paveikslus italas paverčia filmo segmentais ir taip sukuria paslaptingą pasakojimą, kur kino kadras užaštrina buvusio ir būsimo veiksmo nuojautą. Tą akimirką, kai stabdomas filmas, erdvės ir laiko tęstinumas atskleidžia tiesos ir suvokimo sąlyčio tašką.

Tačiau P. Finelli fotografiškai tiksli tapyba necituoja filmo – tai nėra kadro išraiška kitomis priemonėmis. Kiekvieną sceną, atrinktą iš filmo chirurginiu tikslumu, menininkas pakelia į abstrakčią dimensiją, kurioje atskiras epizodas tampa alibi gilinantis į realybės intuicijos mechanizmus.

Režisierių Andre de Totho, Alfredo L. Werkerio, Bruce`o Humberstone`o filmų kadruose nematomas pagrindinis veikėjas verčia mus tyrinėti bendrą tapatybių problemą, kai nežinome, kas sako „aš“ ar komentuoja veiksmus užkadriniu balsu. Šis neapčiuopiamas personažas parodų salėje, tarsi filme, užklumpa žiūrovą nepasiruošusį.

Kitų režisierių filmų kadruose pateikiama savita struktūra su durų, koridorių, kambarių fragmentais ir dažnais perėjimais iš šviesos į tamsą, kur pagrindinio veikėjo (vyro ar moters) buvimas suvokiamas kaip klaida, šešėlis, šablonas, primenantis mums vis dar kažką pažįstamo, tačiau perkelto į naują aplinką ir kitą atmosferą.

Instaliacijoje „Noir Time“ menininkas, paveikslais vizualiai plėtodamas filmų režisierių sukurtus konfliktus, verčia žiūrovą abejoti tuo, ką mato, sukelia norą kapstytis vizualinėse konvencijose. Kartu autorius siekia, kad žiūrovas būtų ne pasyvus stebėtojas, bet taptų tarsi ekspozicijos dalimi, kad jo buvimas atnaujintų visą sudėtingą erdvės ir laiko vaizdinę dinamiką. Tiesą sakant, ekspozicija yra ir nori būti gyvu šių vaizdinių (erdvinių) jungčių ir šio filmų bei tapybos persipynimo epicentru. Ekspozicijos vieta tampa produktu, veiksmu vietoje, šios sudėtingos sąveikos instrumentu.