Socialinių mokslų daktarė Kristina Baubinaitė debiutuoja romanu „Slėpynės Anglijoje“. Galbūt knygos viršelis sukels įspūdį, kad laukia kelionė į vaikystės šalį, kur nerūpestingai žaidžiama, skaičiuojama: „... dvidešimt vienas, einu ieškot!“ Vis tik romano tema labai rimta, rūsti – į modernią vergovę pakliuvusių žmonių likimai.
Skrydis į musių pasaulį
„Slėpynės Anglijoje“ yra apie tai, ką daugelis emigrantų linkę nutylėti. „Knygą rašiau emigravusiems ar dar ketinantiems išvykti paprastiems Lietuvos žmonėms. Jų mamoms, tėvams, tetoms. Kad prieš važiuodami į oro uostą gerai apsvarstytų, kokia yra tikroji emigracijos kaina“, – LRT.lt sakė K. Baubinaitė, šiuo metu einanti Užsienio reikalų ministerijos Europos Sąjungos departamento pirmosios sekretorės pareigas.
Knygą rašiau emigravusiems ar dar ketinantiems išvykti. Kad prieš važiuodami į oro uostą gerai apsvarstytų, kokia tikroji emigracijos kaina.
Ji pati į vergovę, laimei, nebuvo patekusi. Tačiau tuos, kuriems pasisekė mažiau (gal dera rašyti – nepasisekė visai), ji stebėjusi iš labai arti. Anglijoje knygos autorė atsidūrė kaip meilės emigrantė, sprendimą ten apsistoti priėmė su savo vyru britu. Pora įsikūrė jo gimtinėje Piterbore.
„Ištarę šį pavadinimą tarp britų nesulauksite jokios reakcijos. O Lietuvoje Piterboras daugeliui reiškia vietą, kur lietuvis pjauna lietuvį“, – sako K. Baubinaitė.
Būtent Piterbore plėtojasi jos romano „Slėpynės Anglijoje“ veiksmas. Neskubriai, vis gausėjant naujų personažų, autorė vaizduoja klampų ir iki liūdesio nykų modernios vergijos pinklėse atsidūrusių nelaimėlių – vadinamųjų musių – pasaulį.
Romanas – tik detalės, tikrovė – žiauresnė
Politikos mokslus baigusi lietuvė teigė pirmaisiais metais Anglijoje, „demokratijos lopšyje“, į viską žvelgusi pro rožinius akinius. Tačiau ilgainiui vaizdas ėmė tamsėti.
„Gatvėje pradėjau pastebėti emigrantus iš visų Vidurio ir Rytų Europos valstybių. Minią vergų – lietuvių, latvių, lenkų, rumunų. Piterbore, 35-ame pagal dydį Jungtinės Karalystės mieste, jų telkiasi labai daug“, – LRT.lt teigia knygos autorė.
Romano pasakojimas paremtas tikromis istorijomis, tačiau kai kurios detalės realybėje kur kas žiauresnės.
Piterboras yra šalies viduryje, tai didžiulis logistikos ir pramonės centras. Aplink plytinčiose lygumose intensyviai plėtojama žemdirbystė. „Reikia daug darbo jėgos. Šiuos darbus atlieka ne anglai, o atvykėliai iš Rytų“, – pabrėžia K. Baubinaitė.
Romano pasakojimas paremtas tikromis istorijomis, tačiau autorė tikina, kad kai kurios romano detalės realybėje kur kas žiauresnės.
Pačios lengviausios aukos
– Iš kokių patyrimų radosi „Slėpynės Anglijoje“? – klausiau Kristinos Baubinaitės.
– Pati į vergovės pinkles, dėkui Dievui, nebuvau patekusi, bet pamačiau daug žmonių, kurie to neišvengė. Mano knyga – romanas, tačiau paremtas tikromis istorijomis. Iš tiesų pasidarė nepaprastai skaudu dėl tų žmonių.
Pagrindinė romano mintis, kad jau būdamas ten, emigracijoje, retrospektyviai svarstydamas susimąstai, ar tikrai gerai įvertinai, ko netekai išvykęs. Galbūt Lietuvoje nebuvo taip blogai? Kokia emigracijos kaina? Pažeidžiamus žmones labai lengva iš čia išvilioti. Jie viskuo nusivylę – valdžia nieko nedavė, korupcija, viskas blogai, viską trenksiu ir išvažiuosiu!
Tačiau ten dauguma patenka į sunkius, juodus, pamaininius darbus. Rožiniai akiniai nukrenta. Gal pinigai ir kapsi, bet po darbo jie net negali nueiti į kiną, pritrūksta laiko įsigyti batų ir panašiai.
Jų niekas nebekviečia atgal, niekas nebelaukia. Man tai pagrindinė knygos mintis – nebėra siejančių tiltų. Parvažiavę į Lietuvą jie giriasi, kaip ten viskas nuostabu: tik jūs, kvailiai, pasilikote.
Palangoje važinėja su dideliais džipais. Tačiau niekas nepamąsto, kad galbūt tai vienintelė savaitė per metus, kai jie turi laiko išleisti pinigų. Tarp pasilikusiųjų ir išvažiavusiųjų – didžiulė atskirtis.
Lietuvoje patekęs į panašią situaciją bent jau medžiui išsiverksi, čia tave sienos palaiko.
– Norite pasakyti, kad daugelis net nesuvokia savo aplinkybių?
– Dalis į vergovę patekusių žmonių nesuvokia. Rytų europiečių gaujos ieško lengvų aukų: jaunų žmonių iš vaikų namų, narkomanų, nusikaltusiųjų, įsiskolinusiųjų. Ieško prie nakvynės namų. Tai pačios lengviausios aukos. Su tokiu žmogumi gali daryti, ką panorėjęs.
Kitoje grupėje yra tie, kurių nesusigaudymą lemia dar nebrandi mūsų demokratija. Trūksta orumo, savivertės, negebame ginti savo teisių. Prisideda ir kalbos nemokėjimas.
Be to, vergovė įjungia bauginimo mašiną: nueisi į policiją – tave deportuos, jei pasiskųsi, paskambinsiu tavo motinai. Sukeliamas gėdos jausmas, išmušami visi psichologiniai saugikliai. Esi vienas svetimoje šalyje – labai sunku. Neturi jokio artimo žmogaus. Nei medžiai, nei oras – ne tavo. Esi „pakibęs“.
Gali vaidinti, kaip nuostabiai integravaisi į visuomenę. Lietuvoje patekęs į panašią situaciją bent jau medžiui išsiverksi. Čia tave sienos palaiko. To nesupranti, kol neišvažiuoji. O ten nieko neturi. Lietuvoje esi šis tas, o ten – niekas.
3D
– Tokie vergvaldžiai kaip „bašnios“ savininkas ukrainietis Dima iš jūsų romano turbūt paprastai turi priedangą Jungtinės Karalystės teisėsaugos struktūrose?
– Tikrai ne. Demokratinė sistema ir institucijos funkcionuoja deramai. Tik lietuvaičiams pritrūksta drąsos, ryžto, noro kovoti už save iki pabaigos. O modernios vergovės bylos – labai sudėtingos. Kartais žmogus kreipiasi ir netrukus atsitraukia arba visko nepasako. Mažai bylų pasiekia teismą.
Kita vertus, reikia nepamiršti visos Anglijos konteksto. Nebūsiu pirmoji teigdama, kad Anglijoje yra šiek tiek rasizmo tautybės pagrindu. Vieni jo nejaučia, kiti nesako, kad jaučia. Apsimeta, nes gėda: jei apsisprendei savo gyvenimą kurti ten, tai šios temos, be abejo, vengsi, stengsiesi kiek galėdamas integruotis.
Nebūsiu pirmoji teigdama, kad Anglijoje yra šiek tiek rasizmo tautybės pagrindu.
Dar viena mano knygos paskirtis – nesigėdijant savo tautybės atvirai pasakyti, kad mes ten vis dėlto esame trečiarūšiai. Kiek žmonių dirba Londono Sityje? 100, 200, na, gal 500. Kiek studijuoja lietuvių? Tarkime, 10 tūkstančių. O visi kiti 200 tūkstančių – kas jie? Pigi darbo jėga. Anglai turi tokį trumpinį „3D“: „dirty, difficult and dangerous“. Taip nusakomas purvinas, sunkus ir pavojingas darbas. Tai apie mus, daugumą mūsų.
Tad rasizmo apraiškų yra. Rašydama knygą bendradarbiavau su policijoje dirbančiais lietuviais. Jie patikino, kad savo teisybę visada pasieksi, bet turi prašyti, kalbėtis. Jei būsi mandagus ir eisi iki galo, pasieksi, ko nori.
Dažnai anglų darbdaviai neturi jokio supratimo, kokios jų samdinių gyvenimo sąlygos. Įmonės darbuotojus juk samdo per agentūrą.
Romantizuota emigracija
– Matyt, ir pats į emigraciją žvelgiau per rožinius akinius. Man atrodė, kad 15 metų pakako laiko, jog panašios bėdos baigtųsi, lietuviai Anglijoje taptų vidurine klase.
– Aš irgi taip maniau. Tikiuosi, kad tokių žmonių dauguma. Nors Rytų Europoje ir Lietuvoje daug stereotipų apie emigraciją (esą, ten lyja pinigais, ten puiku, ten rožėmis klota), deja, netrūksta drugelių, kurie skrenda į ugnį.
Dabar daliai iš tiesų lengviau, nes Anglijoje jau gyvena giminių, draugų. Tačiau, britų organizacijos „Stop the traffik“ duomenimis, į vergiją pateko 11 tūkst. lietuvių. Tai tik oficialūs skaičiai, tad galite įsivaizduoti, koks tikrasis šios problemos mastas.
Globalizacija lemia, kad nelegalūs dalykai vis pelningesni. Kalbame ne tik apie darbą laukuose – ir apie prostituciją, vagystes, organų donorus. Dideli pinigai.
Lietuvoje vis dar išlieka problema – pernelyg idealizuojame emigraciją.
Lietuvoje vis dar išlieka problema – pernelyg idealizuojame emigraciją. Nevertiname kritiškai. Suprantama, laisvas judėjimas yra neabejotinas gėris. Vis dėlto minima per daug sėkmės istorijų: išvažiavo valytoja iš Šakių ir po trijų mėnesių Norvegijoje nusipirko naują visureigį... Taip nebūna.
Prisiklausę tokių istorijų žmonės ir pasiryžta emigruoti. Todėl savo knyga norėčiau įspėti gerai pasverti emigracijos kainą.
Anglui Piterboro pavadinimas nesukelia jokių emocijų. O jei Lietuvoje pamini šį miestą, iškart esi stigmatizuojamas. Esą, tai vieta, kur lietuvis pjauna lietuvį. Štampas, stigma. Tačiau Piterbore gyvena daugybė lietuvių profesionalų, puikių paprastų žmonių.
– Kas lietuvius išskiria angliškoje aplinkoje?
– Pirmiausia – darbštumas. Anglai net turi tokį pasakymą „Eastern European working ethics“ (Rytų europiečių darbo etika). Juokeliai apie lenkų santechniką tik patvirtina darbo kokybę. Anglas santechnikas atvažiuos po savaitės, lenkas problemą sutvarkys tą pačią dieną.
Pasižymime pareigingumu, tiesumu, patikimumu. Nuoširdžiu bendravimu. Šeiminiai santykiai mūsų visuomenėje dar nėra taip sutrūkinėję. Ten seneliai anūkus jau žiūri rečiau. Anglai labai mėgsta privatumą, retai kviečia į svečius.
Mes gilesni, smalsūs. Alkani žinių, naujų įgūdžių. Esame maža valstybė, labai jauna demokratija, todėl mums viskas įdomu, norime mokytis iš kitų, norime tobulėti.
Įsiuto dėl breksito
– Kaip su vyru šeimoje suderindavote sunkiasvorę emigracijos temą?
– Suderinome. Vyras mokosi lietuvių kalbos. Jam sunkiai sekasi, nes čia, Lietuvoje, visi puikiai kalba angliškai. Pajuokauju: „Gerai, kad neskaitei mano knygos, nes kartu jau nebegyventume.“ (Nusijuokia.) Skaitė, suprantama. Ne tik skaitė, bet ir mėgina versti į anglų kalbą.
Jam buvo įdomu, nes stereotipų apie lietuvius Anglijoje gana daug. Lietuviai gyvena uždaromis bendruomenėmis, tad ryšiai su anglais plėtojasi, tačiau nėra tiesioginiai.
Nemanau, kad 50 proc. žmonių už „Brexitą“ balsavo tik dėl to, kad Briuselyje per daug biurokratų.
Kad anglų visuomenėje esama rasizmo, vyras pripažįsta. Buvo nežmoniškai įsiutęs dėl „Brexito“. Sunku suvokti, kad tavo šalyje kas antras žmogus... na, negali sakyti, „rasistas“. Tačiau nemanau, kad 50 proc. žmonių už „Brexitą“ balsavo tik dėl to, kad Briuselyje per daug biurokratų. (Šypteli.)
– Ką dar norėtumėte akcentuoti pokalbiui baigiantis?
– Tikrai neturiu tikslo parduoti knygą. Man nuoširdžiai skaudėjo – pamačiau didelę spragą, dialogo tarp išvažiavusiųjų ir likusiųjų trūkumą. Problema – ne pinigai. Tik pusė renkasi emigruoti dėl jų. Vadinasi, esama tam tikrų nuoskaudų. Jos, ko gero, ir randasi dėl nesikalbėjimo. Reikia ne ginčo, o šviesaus, pagarbaus, oraus dialogo su emigrantais. Jie išvažiavo dirbti ir sunkiai, juodai dirba.
