Kultūra

2019.10.08 20:28

Radijuje dirbęs Ignas Jonynas: už naktinę poezijos laidą man dėkodavo policininkai

LRT.lt2019.10.08 20:28

Dešimtajame dešimtetyje išbandęs įvairius darbus, Ignas Jonynas kai kuriuos prisimena itin linksmai. Štai už naktinę poezijos laidą radijuje jis sulaukdavęs pareigūnų padėkų, o skambinantys ir muziką užsakinėjantys grupiokai išduodavo ne tik dainų preferencijas, bet ir girtumo lygį.

Apie savo patirtis, darbus ir režisieriaus kelio pradžią Ignas Jonynas papasakojo MO muziejuje, kur atidaryta didžioji paroda, nukelianti į paskutinį 20 a. dešimtmetį – „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“.

Taip pat skaitykite

Laisvės ir anarchijos laikas

I. Jonynui 90-ieji buvo atvirumo, laisvės ir anarchijos laikas. Režisierius pasakoja, kad tuo metu jam teko laimė (o gal atvirkščiai?) dirbti Jaunimo teatre: „Tačiau tuo metu salės teatruose buvo tuščios, nes kur kas įdomesnis teatras vyko lauke, gatvėse.“

Įvertintų filmų kūrėjas prisimena ir tuometinį bendravimą – be socialinių tinklų, pasikliaujant tik žodžiais ir susitarimais. „Anksčiau pasakei, kad štai šeštą valandą būsi prie bokšto, ir turi ten būti. Nei greitai paskambinti, nei parašysi. Dabar gyvename savo socialinėse paskyrose, dažnai – gana manipuliatyviai“, – tikina I. Jonynas.

Paklaustas apie skirtingų santvarkų atsispindėjimą teatre, I. Jonynas pastebi paradoksą – sugalvoti, apie ką kalbėti, laisvėje sudėtingiau: „Kai buvome uždaryti, atsirado ištisas metaforinis teatras, atėjo Nekrošius, Tuminas ir kt. O kai visos galimybės kurti ką tik nori tapo prieinamos, buvo sutrikimas. Tapo daug įdomiau stebėti gatvės gyvenimą.“

Už poezijos laidą dėkodavo policininkai

I. Jonynas dešimtajame dešimtmetyje išbandė ne tik darbą teatre ar reklamoje, bet net ir radijo stotyje M1. Šią patirtį kūrėjas prisimena smagiai, bet teigia, kad daugiausia džiaugsmo dėl to turėjo jo kursiokai: „Jie kur nors baliavodavo ir skambindavo man į radiją, užsakinėdavo muziką. O aš ir grodavau. Tuo metu grojaraščiai buvo minimalūs, laisvės – gan daug. Žinojau, kad jei tuoj pradėsiu darbą, sulauksiu skambučių iš draugų, o pagal tai, kas skambindavo ir kokią muziką užsakydavo, nustatydavau net jų girtumo laipsnį.“

Kalbėdamas apie darbą radijuje, I. Jonynas tvirtina, kad jį supo kūrybingi žmonės, o tvyrojo itin laisva atmosfera. „Buvau net sukūręs naktinę laidą apie poeziją. Man leido ją kurti, nes sakė – naktį vis tiek niekas neklausys. Įdomiausia, kad man skambindavo policininkai ir dėkodavo už eilėraščius, skambėjusius laidoje. Vėliau ją perdaviau. Tuo noriu pasakyti, koks geras laikas buvo, kai niekas nebijojo eksperimentuoti“, – teigia I. Jonynas.

Trumpais filmai pasitikrini, ką sugebi

I. Jonynui per savo karjerą teko kurti reklamas, kurių pokyčius režisierius sekė ir situaciją vertino profesionalo žvilgsniu. „Reklamos srityje visi tapo labai protingi ir žino, ką ir kam reikia parodyti, kad kažką pirktų. Tačiau man atrodo, kad pačios įdomiausios reklamos yra tos, kurios atsiriboja nuo rinkodaros reikalų ir kalba apie idėjas, naują stilistiką, patraukia kūrybiniu potencialu. Visgi, daug kas bijo rizikuoti – verčiau sukurti kažką tradicinio, vidutiniško ir pilko, o ne pasirodyti su akibrokštu“, – pasakoja I. Jonynas.

Paklaustas, kodėl pradėjo nuo trumpametražių filmų ir tik vėliau perėjo prie ilgo metro juostų, I. Jonynas sako, kad tai – nieko neįprasto: „Taip daro didžioji dalis režisierių. Pirmiausia kuri trumpus filmus, kad parodytum, ar kažką sugebi. Taip treniruojiesi, pasitikrini, kaip tau sekasi, ar sugebi perteikti mintį žiūrovui. O kad iš karto pradėtum nuo ilgo metro filmų, reikia būti labai labai ambicingu.“

Prisiminęs dešimto dešimtmečio kino situaciją Lietuvoje, I. Jonynas teigia, kad dabar negalėtų įvardyti vaidybinių filmų, kurie įsiminė. Tačiau kitaip yra su dokumentiniu kinu. „Dokumentalistai Lietuvoje visuomet laikė iškeltą kartelę. Prisimenu, kad kūrė ir įvertinti buvo Audrius Stonys, Arūnas Matelis“, – sako I. Jonynas.