Kultūra

2019.10.20 14:40

Menininkė Jolanta Sereikaitė: dramatiška šeimos istorija nusėdo manyje

Ramutė Rachlevičiūtė, „Kultūros barai“2019.10.20 14:40

„Krizė būna labai prasmingas dalykas, jeigu verčia kažką savyje peržiūrėti, atsinaujinti, padaryti pauzę, kad nevirstum meno fabriku“, – sako dailininkė, rašytoja, kritikė Jolanta Sereikaite, kalbinama menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės.

Prarastas rojus

– Ar pritartumėte teiginiui, kad vaikystė – tai prarastas rojus, ar jaučiatės atėjusi iš vaikystės? Ar tie atsiminimai šviesūs, skaidrūs, ar temdomi ir tamsių debesų? Apie ką svajojote, ar numanėte, kad būsite menininkė?

– Vaikystė, manyčiau, visiems yra iš dalies prarastas rojus, nes tada dar nejuntame laiko tėkmės, jis atrodo sustojęs, lyg amžinasis dabar. Bet prisiminimai apie vaikystę nėra nekintami. Juk vienaip žvelgiame į ją, kai esame paaugliai, kitaip – jau suaugę, įgiję patirties.

Manau, kūryba vaikystėje daugeliui yra natūralus dalykas. Mėgau piešti, skaityti, rašyti, vaidinti. Svajojau būti balerina, šokdavau, nusižiūrėdama į televizorių, gal turėjau tam polinkių, buvau lanksti. Bet ši svajonė neišsipildė, manęs nenuvedė į šokių ar baleto būrelį.

– Ką paveldėjote iš mamos ir tėčio? Gal ko nors sąmoningai vengėte, nenorėjote perimti iš kartų estafetės?

– Ar kovosime, ar nekovosime su savo artimųjų, gimdytojų bruožais, vis tiek juos perimsime. Atrodo, paveldėjau jautrumą aplinkai, užsispyrimą, atkaklias tiesos paieškas. Jaučiau ne tik tėvų, bet ir kitų giminaičių įtaką. Senelė kūrė poeziją, vyresnės pusseserės ir pusbroliai klausydavosi roko muzikos, ilgėdamiesi uždraustos Vakarų kultūros.

Didžiulį, net pasąmoninį poveikį padarė mano giminės tremties istorija. Vartydavau artimųjų, atsidūrusių Sibire, nuotraukas. Mamos seserį, mano krikštamotę, studijavusią Kaune, ištrėmė prie Baikalo ežero. Pusseserės ir pusbroliai gimė tremtyje. Mama, nors išvengė tremties, nes tuo metu slapstėsi su sunkiai sergančia savo motina, bet jautėsi klaikiai vieniša, ypač kai ligonė mirė. Mano senelės brolis girininkas kalėjo Stalino lageriuose. Dramatiška šeimos istorija iš dalies nusėdo ir manyje, bet kartu įgijau atsparumo bandymams primesti svetimas vertybes.

Kartais su pussesere juokaujame, kad gerai būtų, jei mums atrėžtų gabalą Sereikiškių žemės prie Gedimino pilies...

Antanas Sereika, mano senelis iš tėvo pusės, buvo pirmosios nepriklausomybės laikų savanoris, kovojo už Vilnių, nesusitaikė su jo netektimi. Gal todėl ir pasirinkau gyventi Vilniuje, nors esu kaunietė, bet jaučiu giminės šaknis istorinėje sostinėje. Kartais su pussesere juokaujame, kad gerai būtų, jei mums atrėžtų gabalą Sereikiškių žemės prie Gedimino pilies...

Kitas dvasinis mano šeimos klodas – religija, tradicijų laikymasis. Kai esi jaunas, tai atrodo gal nemodernu, bet vėliau suvoki, kad be šių pagrindų esi tuščias. Iki šiol su nostalgija prisimenu vaikystėje regėtus kaimo atlaidus, velykines procesijas, stiprų poreikį jausti gyvenimo prasmę...

Stiprių moterų daugiau

– Ar paauglystėje nesikrimtote gimusi moterimi, juk tada daug kam atrodė, kad pasaulis priklauso vyrams.

– Net nekildavo tokių minčių. Kaip tik džiaugiausi, nes savo aplinkoje stiprių moterų mačiau daugiau negu vyrų. Pamenu, viena psichologė, kalbėdama Vilniuje per Carlo Gustavo Jungo analitinės psichologijos konferenciją, pabrėžė, kad Rytų Europoje, buvusiose sovietinio lagerio šalyse, labai stiprus motinos archetipas, persmelkęs visą kultūrą.

Totalitarinė sistema vyrus pažeidė labiau negu moteris.

Totalitarinė sistema vyrus pažeidė labiau negu moteris. Kiek teko pačiai domėtis, pas mus jie gyvena trumpiau negu išsivysčiusiose šalyse, mažiau rūpinasi savo sveikata, prasigeria. Gal tik išoriškai viskas atrodė kitaip, nes moterys neužimdavo svarbių postų. Tačiau turėjome puikių menininkių, stiprių asmenybių.

Manau, dabar, visais kanalais plūstant masinei kultūrai, yra atvirkščiai – moterų savivertei kyla vis daugiau pavojų. Mados diktatas, jaunystės, grožio, erotikos kultas paverčia jas vartojimo preke, kažkokiu banalybės kodu, jų unikalumas niveliuojamas.

Nesižaviu ir šiuolaikiniu radikaliuoju feminizmu, nors tarp intelektualų populiari feministinė laikysena, priimta apie tai daug kalbėti, rašyti, bet sukamasi tarsi uždarame rate, siaurai kontempliuojant tik save ir savo problemas.

Likimo duota

– Kodėl pasirinkote grafiką?

– Ši specialybė tarsi likimo duota. Pamenu, mokykloje labiau norėjau tapyti, bet mane atkalbėjo, pasiūlė imtis grafikos. Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, vis dėlto ji stiprėjo ir išliko.

– Ar vien smagūs prisiminimai iš mokyklos laikų?

– Geriausiai prisimenu Kauno Naujalio meno mokyklą. Žaliakalnis, Laisvės alėja, senoviniai mokyklos pastatai, piešimo klasės, kuriose stovėjo gipsinės skulptūros. Vienas geriausių mokytojų – Romualdas Čarna, kurį vertinti ėmiau vėliau, matydama jo unikalumą, kūrybinį atgimimą. Būta ir nuoskaudų, ypač tada, kai abitūrinį literatūros rašinį įvertino trejetu. Už stilių.

Buvo keista, nes gerai rašydavau lietuvių kalbos rašinius, gaudavau penketus. Girdėjau visokių versijų, kodėl mane taip nuvertino. Gal reikėjo aiškintis, kovoti dėl savo rašinio, bet susitaikiau. Kita vertus, gyvenimas viską sustato į savo vietas – tai nesutrukdė man tapti rašytoja, poete, ne vien dailininke.

– Ko išmokė ir ko nesuteikė studijos?

– Studijavau veržlių permainų metais – prasidėjo Sąjūdis, laiką leisdavome koncertuose, mitinguose, ėjome budėti prie parlamento… Tas naktinis vaikščiojimas, apėmus patriotiniam entuziazmui, buvo įkvepiantis.

Dailės institutu šiek tiek nusivyliau, nes atėjau iš Meno mokyklos, kur jau buvau pasijutusi kūrėja – baigiamąjį estampų ciklą sukūriau pagal Sigito Gedos poeziją. O čia reikėjo viską pradėti tarsi vėl nuo pradžių, užgniaužiant savo kūrybines ambicijas. Bet dabar visiems dėstytojams jaučiuosi dėkinga, nes daug ko išmokau, ypač savikontrolės, įvaldžiau įvairias technikas.

Grafika buvo laikoma labai moteriška, kruopštaus darbo reikalaujančia profesija, bet ją dėstė vyrai – Albertas Gurskas, Leonas Lagauskas, Rimtautas Gibavičius, Alfonsas Žvilius. Mėnesį mus mokė Žibuntas Mikšys, atvykęs iš Paryžiaus, skatindamas kitaip pažvelgti į kūrybą.

Kai vyksta rinkimai į Seimą

– Kaip jūsų gyvenimas, kūryba pasikeitė, Lietuvai atgavus nepriklausomybę? Kaip apibūdintumėte savo ideologines nuostatas, politinius įsitikinimus? Ar laikotės indiferentiškai, nes manote, kad menininkams tai geriausias pasirinkimas?

– Kai vyksta rinkimai į Seimą, nesu abejinga, kas ateis į valdžią. Daug dalykų politikoje nepatinka, ypač demagogija ir melavimas, ciniškai manipuliuojant žmonių neišmanymu. Bet pati į jokią partiją kol kas neįstojau. Manau, menininkui yra rizikinga priklausyti kokiam nors siauram socialiniam ar politiniam sluoksniui.

Menininkui rizikinga priklausyti siauram socialiniam ar politiniam sluoksniui.

Studijavau tada, kai buvo atgauta Lietuvos nepriklausomybė, tačiau mano gyvenimas vientisas, negalėčiau sakyti, kad vienaip gyvenau prieš, kitaip gyvenu po. Savo pažiūras apibūdinčiau kaip konservatyvias – svarbu neprarasti jautrumo žmonėms ir atsakomybės Tėvynei.

Posūkis į metafiziką

– Kokie svarbiausi jūsų kūrybinio darbo etapai? Kokie žanrai, technikos, temos, motyvai rūpi šiandien?

– Vienu tarpsniu dariau tik nespalvotus raižinius, vėliau ėmiau spausdinti nuo keleto klišių, tapau atidesnė medžio faktūrai, atsirado spalvos. Kurdavau ciklus panašiai kaip ir poeziją – laisvai piešdama tušu popieriaus lape. Mane įkvėpdavo mitai, tekstai, poezija. Tam tikru metu traukė Rytų Azijos menas, ypač Kinijos ir Japonijos peizažinė tapyba. Važinėjau į seminarus, kuriuos organizuoja Dalia Dokšaitė. Nutapiau natiurmortų ciklą, eksponavau jį Liuksemburge.

Paskui susidomėjau ikonografija – ikonų tapyba nėra asmens saviraiška, tai sakralinis menas, nes ikonos skirtos ne parodai, o maldai. Religinio meno tematiką savaip plėtojau, kurdama monotipijas. Pastaruoju metu perėjau prie sausos adatos ir oforto technikų, vėl atradau metalą – varį, cinką.

– Jūsų gilinimasis į ikonų tapybą, atrodo, prieštarauja ryškiam laisvės poreikiui. Juk čia reikia paisyti ikonografijos, technologijų, laikytis kanono. Kam jums prireikė griežtai disciplinuoto, sustyguoto meno?

– Ikonografija, ikonų tapyba susidomėjau netikėtai, kol kas laukiu, kaip visa tai pakeis mano grafiką. Kadaise man atrodė svarbiausia išreikšti savo emocijas, išsisakyti, prieštarauti, kentėti, o dabar kontempliuoju, ieškau sakralumo. Gal posūkis į metafiziką yra senėjimo ženklas…

Gal posūkis į metafiziką yra senėjimo ženklas…

Kita vertus, po įvairiausių paieškų šis etapas – tai grįžimas prie krikščionybės. Čia Bizantija, bet žvelgiu plačiau, grįždama į tuos laikus, kai krikščionybė dar nebuvo skilusi į Rytų ir Vakarų atšakas. Nemažai pirmųjų ikonų išliko Italijoje, nes Konstantinopolyje įsigalėjus ikonoklazmui, daug senųjų ikonų buvo sunaikinta, o Lotynų krikščionys jas išsaugojo, tiesa, kai kurias pertapė, bet jų įtaka persmelkusi visą krikščioniškąjį Vakarų meną. Net žvelgdami į Nyderlandų altorius, nutapytus realistiškai, atrasime transformuotus ikonų siužetus, savitą kanono taikymą. Krikščioniškojo meno neįmanoma suvokti be ikonų. Dabar Italijoje atgimęs susidomėjimas ikonografija. Vienas mano mokytojas yra italų vienuolis pranciškonas Carlo Bertagnini, o kitas – stačiatikis ortodoksas Nikita Andrejevas, gyvenantis Taline.

Domiuosi rankraštinėmis viduramžių knygomis, net baigiau kursus, kad daugiau sužinočiau apie jas ir joms skirtas miniatiūras. Ikonų kilmės ir paskirties neįmanoma perprasti be Šventojo Rašto. Be technologinių žinių irgi nepavyks žengti nė žingsnio – reikia išmanyti kiaušininės temperos tapybą, naudojant natūralius pigmentus, auksuojant tikru auksu. Būtina laikytis kanonų. Neseniai piešiau šventosios Emilijos, kurios vardu esu pakrikštyta, ikoną. Nebuvo lengva, nes ji iš ankstyvųjų amžių, informacijos apie ją nedaug, nors net penki jos vaikai paskelbti šventaisiais. Ieškojau pavyzdžių, aiškinausi, kaip ji turėtų būti pavaizduota. Paprasčiau kurti, kai gali brūkštelėti bet ką bet kaip, įkvėpta nuotaikos, o čia reikia apsišvarvuoti kantrybe ir jausti atsakomybę.

Mums atrodo, kad esame daug pasiekę, bet gal šiuolaikinis menas, palyginti su Bizantija, Vakarų gotikos menu, su baroko ansambliškumu arba su rafinuota Kinijos, Japonijos estetika, iš tikrųjų yra tik nuosmukio, fragmentacijos rezultatas, nulemtas pernelyg sureikšminamų fiziologinių ir psichologinių potyrių? Eilėraštyje „Ars poetica?“ Czesławas Miłoszas išreiškė viltį, kad jo eilėraščius įkvėps gerosios, o ne piktosios dvasios. Manau, tai tinka visoms meno rūšims.

Kartais norisi tylos, kartais muzikos

– Daugiau žinau apie jūsų grafiką, žurnalines iliustracijas, dailės kritiką, bet rašote ir eilėraščius, prozą… Kaip suderinate dailę su literatūra?

– Nesu iš tų, kurie tvarkingai, nuosekliai eina viena kryptimi, taip gyventi pernelyg nuobodu. Vis dėlto stengiuosi kurti ne chaotiškai, o kryptingai, jei rašau, atidedu grafiką, jei raižau, užmirštu rašymą – tą diktuoja laiko planavimas.

Ilgai dirbau žurnaliste, nes norėjau susitikti su įvairiais žmonėmis, turėti daugiau laiko sau negu turėjau tada, kai nuo ryto iki vakaro dirbau spaudos dizainere. Daug skaitau, o skaitytojai kartais tampa rašytojais, duok Dieve, kad rašydama tobulėčiau.

– Ar kasdien einate į dirbtuvę kaip į darbą? Ar jums labiau reikia tylos, o gal ritualų? Be to, pasišventėte dar ir edukacijai Lietuvos dailės muziejuje…

– Grafiką galiu kurti ir vakarais, o tapyti – tik dieną. Kartais norisi tylos, kartais muzikos, bet visada labai svarbi vienatvė. Džiaugiuosi, kad dirbu muziejuje, kad esu tarp meno kūrinių, tai verčia pasitempti, skatina susitelkti į kūrybą. Edukacija turi savų iššūkių. Dirbu ne mokykloje, maži vaikai imlūs pasakojimams apie meną, sudėtingiau su vyresniais, ypač neturėjusiais jokio sąlyčio su daile, susidūrusiems gal tik su masine kultūra.

Mano skonį gadina darbas popsiniuose žurnaluose.

Kad edukatoriai gali daug ką pakeisti, yra iliuzija, skonį ir nusiteikimą lemia artimiausia aplinka ir požiūris į kultūrą mokykloje. Jaučiau, kaip mano skonį gadina darbas popsiniuose žurnaluose. Praeina nemažai laiko, kol atsikratai tokių įtakų. Beje, kai gyveni tik iš kūrybos, rizikuoji, kad kursi tokį meną, kurį pirktų, o jei gauni pajamų iš kitos veiklos, esi laisvas kurti tai, kas tau patinka.

Vis dėlto dirbantis menininkas tempia dvigubą krūvį – grįžęs iš tarnybos, dirba namie: piešia, tapo, raižo, rašo… Kiti tuo metu eina į pasimatymus, tvarko kambarius ar ilsisi. Nepatogus gyvenimas, kai reikia atsisakyti kažko svarbaus...

Nuplaukti į lankas

– Kokie menininkai darė ar daro įtaką jūsų kūrybiniam mąstymui?

– Mokyklos ir studijų laikais žavėjo liaudies raižinių tradicija, Marcė Katiliūtė, Viktoras Petravičius… Vėliau – Matisse`o piešiniai, Picasso raiškos laisvė. Man ypač įdomi rašytoja ir grafikė Audrey Niffenegger. Nuolatos grįžtu prie klasikos – vis pasižiūriu Fra Angelico tapybą, Rembrandto ofortus. Dirbdama muziejuje atradau ir savų, vietinių dailininkų, man, grafikei, patiko Jono Rustemo nupieštos, Gotlybo Kyslingo išraižytos kortos. Pranciškus Smuglevičius irgi artimas, beje, mudu gimę tą pačią dieną – spalio 6-ąją…

O mano pačios devizas – ištikimybė savo vidiniam aš.

– Ar jūsų kūrybai svarbūs sapnai?

– Domėjausi sapnais, net užsirašinėjau, bet juos laikau labai privačiais, į kūrybą perkeliu ne tiesiogiai, o kaip vaizduotės ir vidinės būsenos atspindžius.

– Esate optimistė ar pesimistė?

– Naivu būti optimistu, o pesimistu – pernelyg sudėtinga. Esu realistė, bent jau stengiuosi tokia būti. Nors menininkui tai nėra gerai. Reikėtų be dvejonių, be baimės „nuplaukti į lankas“.

Medį pažinsi iš vaisių

– Kaip manote, ar jūsų kūryba sulaukia pakankamai kritikos dėmesio?

– Pati rašau kritikos straipsnius, todėl į kritiką žvelgiu kritiškai. Neegzistuoja toks dalykas kaip objektyvi kritika. Visuomet už jos kažkas slypi. Kritikai irgi yra žmonės, veikiami subjektyvių aplinkybių, draugysčių arba priešiškumo, turintys interesų, paisantys meninės ideologijos ar mados. Tai sakau iš savo patirties.

Sunkiausia rašyti apie gerą, visų pripažįstamą meną.

Šiuolaikinė kritika tarsi nebeturi kriterijų, nes postmodernistiniam menui leidžiama viskas. Subtilias įžvalgas keičia visagalė reklama, gebėjimas save pateikti, parduoti... Nors kaip kritikė stengiuosi nepasiduoti subjektyvumui, bet vis tiek maloniau rašyti apie tai, kas artima man asmeniškai, įdomu rašyti ir apie tai, kas nepatinka, bet provokuoja pasisakyti… Sunkiausia rašyti apie gerą, visų pripažįstamą meną.

– Klasikinei epochai svarbiausios estetinės sąvokos buvo gėris, grožis. Modernizmas pradėjo jomis abejoti, bet dar laikė prasmingais „pažangos“, „progreso“, „novacijos“ terminus. Postmodernistinė era sąvokų klasika, modernizmas visai nevartoja, visus reiškinius vadina lygiaverčiais. Kokie idealai, kokia samprata jums artima?

– Kurdama nesiremiu jokiomis sąvokomis. Kritikuodama įtemptai mąstau, analizuoju. Pats kūrybos procesas – daugelio vidinių pagavų rezultatas. Man atrodo, dabar esama daug pritemptų dalykų, proto žaidimai sukūrė aibę visokiausių -izmų, kurie, kaip pasakytų budistai ar nihilistai, yra visiškai tušti. Gal šios epochos esmė ir yra žaisti šiuos žaidimus?

Būtų nesąmonė, absurdiška klaida, jei kiekvienas turėtume „privačią“ grožio, juo labiau gėrio sampratą.

Nesakyčiau, kad visi reiškiniai lygiaverčiai, visada reikėtų pasižiūrėti, kur jie veda, juk sakoma, kad medį pažinsi iš vaisių. Rizikuoju likti senamadiška. Nevengčiau ir žodžio klasika, nes yra klasikinė muzika ir, kai kalbama apie ją, visi supranta, kas turima omenyje. Grožis, gėris irgi nepaprastai svarbūs, jeigu juos suprantame ne kaip saldžius paveikslėlius, o kaip kažką gilesnio. Ikonos nėra saldžios, nors grožio jose daug. Grožio suvokimas, jautrumas jam yra ir meninio, kultūrinio, estetinio išsilavinimo rezultatas, man atrodo, būtų nesąmonė, absurdiška klaida, jei kiekvienas turėtume „privačią“ grožio, juo labiau gėrio sampratą. Tai turi būti universalu, visiems priimtina. Juk žvelgdami į Maximos architektūrą nesakome, kad ji graži ar didinga, jai užsiliepsnojus, neverksime kaip dėl Notre Dame katedros, o jei verksime, tai ne dėl tos architektūros, bet dėl nukentėjusių žmonių.

Žvelgdami į Maximos architektūrą nesakome, kad ji graži ar didinga, jai užsiliepsnojus, neverksime kaip dėl Notre Dame katedros.

Namiškiai niekada netrukdė

– Ar jaučiatės esanti savo gyvenimo režisierė? O gal tikite iš anksto nulemtu likimu?

– Kiekvienas gimstame tam tikroje šalyje, visuomenėje, šeimoje, tam tikru laiku – tai ir yra mūsų likimas, mūsų duotybė, nes negalime to pasirinkti. Bet kartu kiekvienas turime jaustis atsakingas už save, už tai, kas esame, ką darome. Turime laisvą valią rinktis. Manau, sąmoningas pasirinkimas ir leidžia jaustis savo gyvenimo režisieriumi. Tačiau pasverti, kiek aš pati darau įtaką, o kiek veikia pasąmonė ir aplinka, nėra lengva.

– Ar jums svarbi visuomenės nuomonė?

– Tai priklauso nuo laiko, praleidžiamo su kitais, su bendruomene. Galvoti apie tai, ko esi pasiekęs, provokuoja kiti žmonės. Visuomenė spaudžia siekti pranašumo, jaustis laimėtoju. Bet, jei gyveni harmoningą vidinį gyvenimą, tau tai tiesiog nerūpi.

– Ar namiškiai visada palaikė kūrybinius jūsų užmojus?

– Niekada netrukdė.

– Ar daro įtaką kūrybai kelionės, trumpos ar ilgesnės išvykos iš namų, kūrybinės stovyklos, plenerai, simpoziumai?

– Man patinka piešti, rašyti, apsistojus svetimuose namuose, gyvenant viešbučiuose, kuriuose beveik nėra mano daiktų, nėra mano istorijos, kai turiu tik popieriaus lapą ir pieštuką... Vieną vasarą, svečiuodamasi pas bičiulę Prancūzijos Tjonvilio miestelyje, likusi viena piešdavau tušinuku pro langą matomus vaizdus, draugės katę…

Kad nevirstum meno fabriku

– Kaip reaguojate į sparčiai bėgantį laiką? Nemėgstama apie tai kalbėti, bet juk didžiuma moterų ir vyrų senėjimą priima skausmingai.

– Kalbėk nekalbėjęs, nieko čia nepakeisi, nors ir nejaučiu to senėjimo tiesiogiai, nebent kai vartau senas nuotraukas. Tačiau suvokiu, kad jauna nebebūsiu, reikia oriai susitaikyti su šiuo faktu, užuot apsimetinėjus paaugle, laksčius su rožinėmis suknelėmis ar kvailiojus. Natūraliai priimu kitokią save, labiau atsirenku, su kuo esu, ką veikiu, kur einu.

Anksčiau tikėta pomirtiniu gyvenimu, bet dabar įsigalėjęs kažkoks kapinių darželių kultas, laidotuvės įgauna iškreiptas, net pompastiškas formas.

– Visuomenė linkusi slėpti ir tai, kad jaučia mirties baimę…

– Vieni žmonės miršta jauni, o kiti, bijodami mirties, gyvena daugybę metų. Anksčiau tikėta pomirtiniu gyvenimu, bet dabar įsigalėjęs kažkoks kapinių darželių kultas, laidotuvės įgauna iškreiptas, net pompastiškas formas. Manau, požiūris į mirtį turėtų būti prasmingas. Baroko laikais, kai siautėjo maras, karai, ligos, atsirado ars moriendi – mirties menas, padedantis pasirengti mirčiai. Dabartiniai laikai irgi neramūs, bet apsimetame nematantys mirties, manydami, neva tai padės jaustis saugiau.

– Visi žmonės patiria amžiaus tarpsnių krizes. Vieni sako, kad jos ištinka kas 9 metai. Kiti prisimena Kristaus amžių – 33-ejus. Psichologės Karen Horny manymu, moterys didžiausią krizę išgyvena prieš savo 40-metį, pereidamos į kitą brandos etapą…

– Kartais manau, kad tos krizės, ypač įvykstančios kažkieno nustatytu laiku, yra tiesiog mitas. Čia tikrai esama mistifikacijos, nors išorinės ir vidinės krizės dažniausiai sutampa. Krizė būna labai prasmingas dalykas, jeigu verčia kažką savyje peržiūrėti, atsinaujinti, padaryti pauzę, kad nevirstum meno fabriku.

Kartais atrodo, viskas puikiai sekasi, bet po to netikėtai atsiveria didžiulė tuštuma. O kartais blaškaisi, darai klaidą po klaidos, tačiau tas laikotarpis vėliau pasirodo buvęs prasmingas, intensyvus. Praeities-dabarties-ateities sekos svarbiausia grandis yra dabartis.