Šiandien pakalbėsiu apie kadencijas. Gal ne tiek tas, kurios susietos su tam tikrą laikotarpį vieno ar kito renkamo ar skiriamo tarnautojo veiklos laikotarpį, o apie kadencijas muzikoje, kurios, kaip matysime, yra ne kas kita, o mūsų gyvenimo atspindys. Kadencija muzikoje yra kūrinio pabaiga arba epizodas kokiame nors instrumentiniame koncerte, kuriame solistas parodo savo virtuozinius gebėjimus.
Juk taip ir kitose srityse – per kadencija valstybės vadovas ar korporacijos direktorius, mokyklos, muziejaus ar teatro vadovas, seimo narys ar miesto meras turi stoti prieš mus visu savo gebėjimų grožiu, reikštis ryškiai, profesionaliai ir efektingai. Visi žinome, kada jo darbų pabaiga. Muzikoje vadinama baigiamoji kadencija skamba tvirtai ir ja kūrinys baigiasi.
Žinia, ne visos pabaigos būna tokios aiškios, ryškios ir gražios. Gali atsitikti, kad tose pabaigose yra ir abejonių, neužtikrintumo ženklų. Tuomet girdime taip vadinamą silpną baigiamąją kadenciją – joje nėra baigiamojo akordo, taip vadinamos tonikos. Tokia kadencija vadinama pusine.
Būna ir dar kitaip. Kai stebiu, su kokiomis nesibaigiančiomis abejonėmis mūsų valstybėje priimami sprendimai, vis nukeliant jų terminus į rytojų, randu atitikmenis ir muzikoje. Vadinami jie elipsėmis. Puikaus ir kol kas nepralenkto lietuviško harmonijos vadovėlio autorius, pirmasis mano kompozicijos mokytojas Algimantas Daunoras elipse [graikų kalboje šis žodis reiškia trūkumą] vadina nelauktą, labai aiškaus harmoninės sekos išrišimo posūkį. Jau atrodo – pabaiga, o staiga suskamba vėl į pradžią nukeliantis akordas, tolimas kūrinio pabaigos skambėjimui.
Tad kuo daugiau mūsų svarstymuose abejojančių, bijančių ar nesugebančių priimti sprendimus, tuo tos pabaigos nusikelia vis tolyn ir tolyn. Politinė santvarka, institucijos, nesugebančios užbaigti pradėtų darbų ir nuolat abejojančios jų prasme, vis keliančios naujus, apibrėžtumą gimdančius reikalavimus ir pasiūlymus, galiausiai įklampina ir save, ir visus mus į sąstingį – kai kūrinys nebeturi pabaigos visi taip išvargsta, kad naujoms idėjoms ir darbams nebelieka nei jėgų, nei noro.
Tad koks šio komentaro moralas? Ogi labai paprastas: kartą pradėję, gebėkime laiku ir oriai tuos darbus užbaigti. Tuomet turėsime jėgų ir naujiems darbams. Kitaip, baigiamąją kadenciją keisdami nesibaigiančiomis elipsėmis be galo suksimės jų karuselėje. Taigi – gerbiamieji, tonikų mūsų gyvenime galėtų būti gerokai daugiau.
Giedriaus Kuprevičiaus kultūros komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“. Klausykitės įraše nuo 1 val. 05 min.
