Kultūra

2019.10.07 14:18

Viktorija Ivanova. Atmintis kaip minų laukas

Spalio 6–7 dienomis „Sirenose“ rodomas argentiniečių režisierės Lolos Arias spektaklis „Minų laukas“. Šia proga LRT.lt publikuoja pokalbį su režisiere, pasirodžiusį „Teatro žurnale“ praėjusių metų spalį. Kūrėją kalbino šviesaus atminimo teatro kritikė ir vadybininkė Viktorija Ivanova. Straipsnis pateikiamas kiek sutrumpintas.

Vienoje scenoje, priešingose barikadų pusėse

1982 m. Argentinai siekiant atgauti valdžią Folklando (Malvinų) salose, Didžioji Britanija tai traktuoja kaip jos teritorijos užgrobimą ir prasideda 74 dienas trukęs karinis konfliktas, tuo metu net ne iki galo įvardijamas karu.

Tai buvo Argentinos karinės chuntos pabaigos pradžia: iškart po konflikto valdžia buvo nuversta ir netrukus įvyko demokratiški rinkimai.

Didžiojoje Britanijoje sustiprėjo Margaretos Thatcher ir torių populiarumas bei įtaka.

Ar tik tokie konflikto padariniai? O kas nutiko su kariais? Kaip – likę gyvi – šiandien jaučiasi kartu su pilnametyste gavę ir karo patirtį? Vieni pelnė medalius, kitus pamiršo. Vieni liko dirbti karinėse pajėgose, kiti pradėjo naujus gyvenimus kaip psichologai, muzikantai, mokytojai, apsaugininkai. Šiandien jie turi bendra tik tai, kad kovėsi tose pačiose salose. Kartu arba vienas prieš kitą.

Dabar jie – britai ir argentiniečiai, ne aktoriai, o tikri veteranai, dalyvavę Folklando (Malvinų) salų konflikte ir kariavę skirtingose pusėse – atsiranda vienoje pusėje: ant scenos, prieš mus, Lolos Arias, vienos įdomiausių šiuolaikinio Argentinos teatro kūrėjų, spektaklyje „Minų laukas“, pristatyto 51-ąjį kartą 40-ajame tarptautiniame iberiškos ekspresijos teatro festivalyje FITEI.

Spektaklis pranoko lūkesčius

Skaitydami paskaitas mokyklose apie Folklando (Malvinų) salų konfliktą labiausiai jie nelaukia pagrindinio, visuomet užduodamo klausimo – o tai jūs kažką ten nužudėt?

Marcelo Vallejo ilgai nenorėjo vykti į Folklandų salas, nes jo pasas būtų pažymėtas Didžiosios Britanijos antspaudu ir taip jis manė pripažinsiąs faktą, kad salos nepriklauso Argentinai. O Rubenas Otero dainuoja bitlų tribute grupėje, dėvėdamas marškinėlius, ant kurių užrašyta, kad Malvinų salos – jų.

Lou Armoras dirba specialių poreikių vaikų mokykloje, Davidas Jacksonas – terapeutas, kurio seansų kaina veteranams – dvigubai mažesnė nei kitiems jo klientams. Buvęs gurka (specialus Didžiosios Britanijos karinis dalinys, sudarytas iš Nepalo vietinių. Jie atvykdavo į šalį, ištarnaudavo armijoje nuo 15 iki 30 metų, o po to privalėdavo grįžti į Nepalą. Buvo žinomi kaip itin nuožmūs priešai, kovojantys su fanatiška agresija.) Sukrimas Rai liko ištikimas gynybai, tik dabar jis – elitinis apsaugininkas. O niekad nenorėjęs ginklu naudotis Gabrielis Sagastume dabar – kriminalinių nusikaltėlių advokatas.

Apie darbą su šiais šešiais vyrais, jų prisiminimus, tapusius „Minu lauku“ ir minų lauką repeticijose, apie režisierės darbo pobūdį ir ją dominančias temas su Lola Arias kalbėjomės prieš 51-ąjį spektaklio pristatymą Porto mieste, Portugalijoje.

Po pokalbio į spektaklį ėjau kiek nedrąsiai – labai nemėgstu turėti didelių lūkesčių eidama į teatrą. Deja, lūkesčiai buvo ypatingai dideli. Ir spektaklis juos visus pranoko.

Spektaklio statymas, trukęs ilgiau nei pats karinis konfliktas, žiūrovus atveda į išvalytą rezultatą, tačiau neverčia jų spėlioti, kaip vyko kūrybinis procesas, turint omenyje kontekstą, kad susiduria buvę mirtini priešai.

Tačiau kas juos priešais pavertė? „Mes buvome priversti nekęsti, kad galėtume žudyti, – spektaklio metu pasakoja vienas veteranų, – tačiau karui pasibaigus, grįžę į savo namus nebeturėjome, ką su ta neapykanta daryti.“

Tada viskas ir prasidėjo. Grįžę iš Malvinų salų nusižudė daugiau kareivių nei jų žuvo karinio konflikto metu. Apie karą prie alaus bokalų šnekantys veteranai tebedegė neapykanta – britai argentiniečiams, pastarieji – ir gurkoms.

„O, jei aš kada gyvenime gaučiau šansą sutikti gurką!“ – prieš spektaklį svajojo vienas iš veteranų, tikėdamasis atkeršyti už mirusius draugus, tikėdamasis užmušti pirmą sutiktą nepalietį, dalyvavusį Folklando (Malvinų) salų mūšiuose.

Sutiko. Repeticijose. Jie ilgai šnekėjosi ir jis suprato norįs pastatyti gurkai alaus. Sukrimas Rai buvo dėkingas už pasiūlymą, tačiau alkoholio nevartojantis.

Šiandien matome šešis vyrus, kurie visą gyvenimą leido mėgindami atkurti dvasinę pusiausvyrą po to, ką valdžia privertė juos ištverti pačioje jaunystės pradžioje. Ir vienas iš būdų tą pusiausvyrą atkurti – tai kartu su režisiere Lola Arias ir buvusiais priešais bei kolegomis papasakoti savo istoriją.

Istorija pasakojama dinamiškai, emocionaliai, tačiau ne patetiškai, be jokių pretenzijų, bet meistriškai. Ir žiūrovai pakviečiami anaiptol ne į kolektyvinės terapijos seansą. Žiūrovams pristatomas aktualus, šiuolaikiškas, įdomus ir jautrus spektaklis. Kaskart šiek tiek pavojingas – vis tik rizikuojama vaikštant po atmintį, tapusią minų lauku.

Istoriją kuriame patys

– Kas Jus asmeniškai domina politiniuose, socialiniuose ir istoriniuose kontekstuose, kuriuos nagrinėjate savo spektakliais?

– Apskritai gana sudėtinga kalbėti apie tai, kas yra politinis kūrinys arba ką reiškia kurti socialinę prasmę turintį kūrinį. Manau, kad tame, kaip aš dirbu, svarbiausia yra tam tikros bendruomenės, grupės sukūrimas, kuri kartu tampa pajėgi reflektuoti kažką konkretaus.

„Minų lauko“ atveju, pagrindinis iššūkis, žinoma, buvo suburti kartu britų ir argentiniečių kareivius, dalyvavusius Folklando kare ir atspindėti karo padarinius bei mėginti rekonstruoti karą, remiantis jų atmintimi.

Tačiau yra įvairių atvejų. Tarkime, pernai kūriau spektaklį „Komunizmo atlasas“, jame veikė moterys, kurioms nuo aštuonerių iki aštuoniasdešimt ketverių metų, atkuriančios savo gyvenimą VDR, savo santykį su tuomečiu politiniu režimu, kartu atkuriančios ir pačios VDR istoriją.

Spektaklyje nebuvo tos aplinkybės, kad moterys – anksčiau buvusios priešės, tačiau iš tiesų spektaklyje dalyvavę asmenys turėjo labai skirtingas patirtis. Tarkime, viena moteris dirbo STASI, Valstybės apsaugos ministerijoje (vok. Ministerium für Staatssicherheit), dvidešimt metų šnipinėjo kitus. Kita moteris tuo pačiu metu buvo pankų grupės dainininkė, kalėjusi už savo dainų, pašiepiančių režimą, tekstus.

Taigi iš dalies šie projektai yra socialiniai eksperimentai, siekiantys pamatyti rezultatą – kas bus dirbant kartu su šiais žmonėmis, turinčiais specifinę patirtį, grupėje, siekiant rekonstruoti ir mąstant apie praeities įtaką šiandienai.

Manau, kad kai kalbama apie „istorinį vaidinimą“ ar spektaklį, paremtą istoriniais įvykiais, tai skamba tarsi aktoriai apsirengtų kokiais nors karaliais ir darytų kažinką. Tačiau mano nuomone, istorija vyksta kiekvieną dieną ir mes patys ją kuriame – taip, tai dažnai pasitaikanti frazė, tačiau tai – tiesa.

Ir manau, kad visi šie mano projektai yra apie šiandieną ir apie mūsų santykį su praeitimi. Ir, žinoma, apie atmintį ir praeityje padarytų sprendimų įtaką mūsų dabarčiai. Taigi šiuo požiūriu visa tai yra politiška, nes visi mūsų kasdieniai sprendimai ir veiksmai yra politiniai.

– Kartais išgirstame nuomonių, esą menas ir politika – nesusiję, kad spektakliai neturėtų analizuoti politinių temų. Ar įmanoma menininkui būti nesusijusiam su politiniu kontekstu?

– Neįmanoma. Mano projektai ir darbai paremti idėja, kad viskas, ką darome, – yra politiška. Neįmanoma gyventi už politinio režimo, kuriame esame, ribų. Taip pat mūsų kasdieniai sprendimai – viskas yra politiška: kas bus mūsų vaiko auklė ir kaip mes jai mokėsime, kokią mokyklą rinksimės vaikams.

Politiniai veiksmai – tai ne vien balsavimas. Tai ir mūsų vieno su kitu santykis. Manau, tokie projektai leidžia pamatyti, kaip mūsų gyvenimas dėliojasi veikiamas politikos.

Kas dėjosi argentiniečių ir britų galvose

– Kalbant apie idėjas: kaip jos Jums gimsta, kaip iš jų randasi teatro kūriniai?

– Tai priklauso nuo kiekvieno projekto. Paprastai negaliu pasakyti, iš kur atsiranda idėjos. Kartais kas nors skraidžioja galvoje, kol virsta kuo nors konkrečiu. Kartais atrodo, kad mintis tik ką šovė į galvą, tačiau ilgainiui supranti, nesąmoningai jau kurį laiką ją rutuliojęs. Nėra taip, kad galvočiau: „Turiu kurti spektaklį apie tai, nes tai – dabar! – yra aktuali tema.“

Atspirtimi labiau tampa tai, kas mane supa, o staiga tampa pastebima ir artima – tikrai nereikia atsiversti laikraščio, kad gautum temų sąrašą savo naujiems projektams, veikiau reikia atidžiau pasižiūrėti į tai, kas aplink tave.

Malvinų ar Folklando salų karo projekto atveju viskas taip pat kito su papildoma informacija. Viskas prasidėjo kaip videoinstaliacija „Veteranai“, kurioje kalbėjo tik argentiniečiai, buvę kariai.

Vėliau, kai pristačiau šį kūrinį Londone, pradėjau savęs klausinėti, kas turėjo dėtis britų galvose, kurie matė šį kūrinį ir dalyvavo konflikte. Nutariau padaryti interviu ir su britais, o tuomet gimė mintis kurti pasirodymą, kuriame dalyvautų anksčiau vieni su kitais kariavę britai ir argentiniečiai.

Sukūrus spektaklį viskas nesibaigė – šiuo metu baigiame montuoti filmą, kuriame užfiksuota, kaip kūrėme spektaklį, tačiau tai ne „making of“ ar „už užkulisių“ tipo kūrinys – tai atskiras kino filmas, kuriame fiksuojama, kas vyko repeticijų metu, susidūrus britams ir argentiniečiams.

Užfiksuota, kaip lankėmės psichologijos centre veteranams, kur buvo aptartos karo traumos, ir kaip šio spektaklio kūrimo procesas gali atsiliepti jo dalyviams, šiame filme daug reflektuojamas pats procesas.

Taip pat filme yra scena, kurią norėjau panaudoti ir spektaklyje – suradau šių šešių vyrų „antrininkus“, tiksliau jų jaunystės antrininkus – fiziškai į juos jaunus panašius jaunuolius, su kuriais dirbome atkurdami tam tikras veteranų pasakojimo scenas.

Pamatęs tuos dvidešimtmečius, imituojančius karo veiksmus, supranti, kokio išties baisumo prisiminimus dėlioji į scenos kūrinį. Viena yra matyti scenoje penkiasdešimtmečius, pasakojančius apie karo žiaurumus, o visai kas kita suprasti, kad tuos žiaurumus jie patyrė dar būdami kone vaikai.

Reikalavo istorinės tiesos

– „Minų lauko“ repeticijų metu atmosferoje turėjo sklandyti geroka įtampa tarp dalyvių – juk susiduria buvę priešai ir nelabai gali žinoti, kokias reakcijas sukels trauminė patirtis. Kaip su visu tuo tvarkėtės?

– Buvusių priešų susidūrimo baimės buvo daugiau prieš prasidedant procesui, o ne pačių repeticijų metu. Veteranai irgi minėjo, kad jiems nerimas kilo mąstant, kaip jie susidoros su visu tuo pirmo susitikimo metu. O kai jis įvyko – jie turėjo kažką kartu daryti, vykdyti užduotis, tad tai susiejo žmones.

Jie žinojo turį rasti būdą bendradarbiauti, o kalbos barjeras – nes nė vienas iš britų nekalba ispaniškai, o argentiniečiai nekalba angliškai – net padėjo: menininkai tapo mediatoriais tarp buvusių priešų. Mes tapome jų vertėjais ir tai kūrė pasitikėjimą vienas kitu bei padėjo vienam kitą pažinti kiek kitokiu būdu.

Pats konfliktas persikėlė į vaidinimą ir jo kūrimą: konfliktuojančiomis pusėmis savotiškai tapo veteranai ir kūrėjai, mėginantys surasti visiems tinkamą būdą, kaip bus papasakota visa ši istorija.

Britai jautėsi nesaugūs, abejojo, ar mes viską pasakojame taip, kaip turi būti papasakota. Jie iškart pasakė nekalbėsiantys apie tą arba aną, norėjo laikytis vadinamosios „istorinės tiesos“, tačiau jiems buvo pasakyta, kad atkuriame ne istorijos vadovėlį.

Tai spektaklis apie juos, apie jų jausmus šiame kare. Jei jie nebuvo kažkuriame mūšyje – kad ir koks jis būtų svarbus karinio konflikto eigai – spektaklyje apie jį mes ir nekalbėsime. Taigi, žinoma, įtampos buvo, tačiau ji daugiausia jautėsi tarp menininkų ir veteranų.

Veteranų archyve

– Papasakokite, kaip renkama medžiaga Jūsų spektakliams – nuo ko pradedate, kaip generuojate turinį? Ar turite išankstinę viziją?

– Didžioji medžiagos rinkimo dalis – tyrimas ir interviu. Pokalbių su žmonėmis metu gali susidurti su daugybe skirtingų patirčių ir išgirsti įvairiausių istorijų, taip pat susipažinti su medžiaga, kuri yra būtina dirbant su pasirinkta tema.

Visada naudoju ir rašytinę medžiagą, ir filmus, dokumentus, kuriuos tyrinėjame. Nėra chronologinės tvarkos, ar pirma diskutuosime pasirinkta tema su dalyviais, ar skaitysime straipsnius. Viskas – medžiagos rinkimas ir jos refleksija – vyksta paraleliai. Visa ta pradeda tavyje savotiškai veikti ir, žinoma, procese veikiant ir projekto dalyviams, mes kuriame savotišką archyvą, kurį pristatysime žiūrovams.

Veteranų archyve žiūrovai mato ir mūšių lauke rastas nuotraukas, ir nuotraukas, kurios buvo padarytos prieš karinį konfliktą bei po jo, naudojame ir jų trumpametražius filmus, kuriuos jie nufilmavo grįžę į salas.

Taip pat yra nuorodų į jų dienoraščius, rašytus ir karo, ir repeticijų laiku. Taigi, šis unikalus archyvas, sudarytas iš dokumentų ir jų nuotrupų, sudaro mūsų pasakojamą istoriją.

Didelis žingsnis į nežinomybę

– Kaip vyksta atrankos Jūsų projektams – kaip atrenkate žmones ar istorijas, apie kurias kalbėsite?

– Atranka yra ilgiausiai trunkanti proceso dalis. Tarkime, „Minų lauko“ atveju vien ji truko apie metus. Pradėjau nuo interviu su abiejų pusių kariais, jų buvo šešiasdešimt.

Tada vyko filmuojamoji atranka, joje dalyvavo 30 atrinktųjų. Ši dalis buvo kiek performatyvesnė nei interviu. Po jos dar mažesnė atrinkta dalis dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse Argentinoje ir Anglijoje, žiūrėjome, kaip veteranai veikia tarpusavyje. Po viso šito pasirinkau šešis protagonistus, su kuriais išskridome į Argentiną ir pradėjome repeticijas.

Mano projektai sudaryti iš labai daugelio žingsnių, nes svarbu ne tik rasti įdomią asmenybę su gera istorija, tačiau reikia ir tokio asmens, kuris galėtų įsipareigoti skirti didelę dalį savo gyvenimo.

Pasirinkdama žmogų turiu būti tikra dėl jo pasiryžimo dalyvauti projekte, nes vėliau jo pakeisti kitu negalėsime. Kadangi mano spektakliuose tekstas rašomas remiantis konkretaus asmens patyrimu, negaliu vėliau vietoj jo pastatyti scenoje aktoriaus, pasakojančio veterano istoriją – tai sugriautų visą sistemą ir neturėtų prasmės. Todėl žmonių pasirinkimas trunka labai ilgai.

Taip pat įdomus dalykas tai, kad kartais pasirinkti žmonės absoliučiai nėra susiję ar net neturi menkiausios idėjos, kas yra teatras. Tada tenka juos su tuo supažindinti.

Pamenu, kai buvome Londono „Royal Court Theatre“, po spektaklio vyko diskusija, žmonės klausinėjo įvairių dalykų. Vienas argentinietis pasipasakojo, kad tai – jo pirmas kartas teatre. Ir jis net ne tarp žiūrovų. Taigi pirmąkart atėjęs į teatrą jis turėjo lipti tiesiai į sceną. Jam penkiasdešimt šešeri.

Jiems – tai didelis žingsnis į nežinomybę. Jie nežino, kas jiems nutiks, kaip jie jausis. Ir tai yra vienas svarbiausių dalykų, gal net pats svarbiausias: tu visiškai atsakai už viską, kas vyksta, nes žmonės, sutikdami su tavimi dirbti, rizikuoja savimi.

Jie nežino, kas yra teatras ir kaip jie jame jausis, tad tavo, kaip režisieriaus, užduotis yra užtikrinti viską, kad jie su tuo susidorotų. Šią užduotį vykdau ne viena – turiu puikią komandą, tai dvi prodiuserės, su kuriomis atliekame ir tyrimą, ir atrankas. Jos dirba ir su dramaturgine medžiaga – tai Sofia Medici ir Luz Algranti.

Šios dvi moterys yra labai svarbios. Svarbūs man ir videomenininkas, šviesų dizaineris ir muzikantas. Tai nėra tiesiog „savo darbą atlikę“ komandos nariai, ne – jie dalyvavo visame kūrybiniame procese.

Dažniausiai dirbu su ta pačia žmonių komanda, kartais vienas ar kitas jų turi keistis, tačiau dažniausiai – Argentinoje statomų spektakliu metu dirbu su viena komanda, o Vokietijoje – dalis jos keičiasi, nes turiu dirbti su vietiniais, negaliu su savimi vežtis šešių asmenų. Tad iš dalies turiu dvi komandas – po vieną Europoje ir Pietų Amerikoje.

Su karo veteranais – delikatūs reikalai

– Esate minėjusi, kad Jus domina „teatras kaip erdvė socialiniam eksperimentui ir kaip naujų bendruomenių kūrimas“. Kaip tos Jūsų skirtinguose spektaklių kūrimo procesuose sukurtos bendruomenės gyvena pasibaigus pasirodymui?

– Esame menininkų komanda. Visi esame draugai ir palaikome santykius bei dirbame kartu skirtinguose projektuose. Būna, kad mano komandos nariai ir be manęs vienas su kitu kolaboruoja, kurdami įvairius kūrinius.

O su veteranais – tai labai delikatus dalykas. Būti gastrolėse ir būti namuose – labai skirtingos būsenos. Kartais sudėtinga grįžti namo, o kartais sunku pradėti turą, nes būti meno pasaulyje ir grįžti į kitą gyvenimą nėra lengvas žingsnis. Tačiau apie tai mes daug kalbamės.

Visada esame „ryšyje“, nes turime „WhatsApp“ grupę ir net trečią nakties gali gauti žinutę – tačiau apie jų turinį aš nepasakosiu. (Juokiasi.)

Esame labai artimi ir palaikome ryšius, net jei tuo metu negastroliuojame, tai irgi padeda pratintis prie skirtingų būsenų – buvimo namie ir buvimo spektaklyje.

Visur kėlė audras

– Eksperimentuojate į sceną keldama tikras istorijas ar su jomis susidūrusius žmones, pirmąkart einančius į teatrą tiesiai į sceną, taip pat – nuo tikro gyvenimo neleidžiančius nutolti objektus ar, tarkim, kūdikį, ne tik veikiantį pasirodymo ritmą, bet ir aplinkybes bei sukuriantį visai kitokį „buvimo čia ir dabar“ lygmenį. O profesionalūs aktoriai Jūsų spektakliuose – veikiau formą nei vaidmenį kuriantys?

– Dirbu su aktoriais tik tada, kai turiu rimtą priežastį. Tai gali būti tam tikri procesai ar projektas, kurio specifika reikalauja kažko, ką suteikti gali tik aktorius. Arba jei tam tikra istorija yra ne kieno nors kito, o žmogaus, kuris yra aktorius, – tuomet su juo ir dirbsiu.

Tarkime, „Komunizmo atlase“ bendradarbiavome su puikia aktore iš „Gorki“ teatro, kuriame ji dirbo keturiasdešimt metų ir kuriame ji buvo, kai tai buvo vienas geriausių Rytų Vokietijos teatrų.

Taigi ji matė visus geriausius vaidinimus ir visas teatro transformacijas. Ji vaidino ir 1988 m. pirmąkart apie priespaudą viešai kalbančiame spektaklyje „Tranzito visuomenė“ („Ubergangsgesellschaft“, aut. Volkeris Braunas, rež. Thomas Langhoffas), sukėlusiame diskusijų audras visur, kur spektaklis buvo rodomas. Ji stebėjo visus pokalbius su žiūrovais, juose dalyvavo, todėl buvo be galo įdomu dirbti būtent su šiuo asmeniu, turinčiu šią patirtį.

Kitas pavyzdys. Statydama spektaklį „Melancholija ir demonstracijos“ („Melancolia y demonstraciones“, 2012 m.) apie mano mamos bipolinį sutrikimą, su ja pačia dirbti scenoje – negalėjau. Tad atlikusi begales interviu su ja, scenoje bendravau su aktore, kuri „įvaizdino“ mano mamos kalbamų tekstų garso įrašus. Aktorė buvo reikalinga kaip mediumas.

Repeticijos – ilgas derybų procesas

– Kokie yra Jums svarbiausi etikos principai – tarkime, jaučiate, kad tam tikra medžiaga, asmens patirtis labai pravestų scenoje, tačiau asmuo ja dalytis plačiau nenori. Kaip elgiatės?

– Dokumentinis menas – nesvarbu, ar tai teatras, ar kinas – visada susiduria su etikos klausimu. Žinoma, su tuo susiduriama visose meno formose, tačiau dirbant su žmonėmis tai itin jautru.

Yra nuomonių, esą dirbant su neprofesionaliu aktoriumi, scenoje jis yra režisieriaus išnaudojamas, manipuliuojama jo patirtimi, siekiant kažką sukurti. Tačiau tai labai priklauso nuo būdo, kaip dirbi, nuo proceso, kuriame veikiantieji turi daugiau ar mažiau teisių į tai, ką jie patys daro ar nedarys.

Mano kuriamame teatre projektų dalyviai negalėtų scenoje daryti ar sakyti kažko, ko patys nenorėtų. Paprasčiausiai todėl, kad jie negalėtų prisiversti ko nors daryti dar ir dar. Lisabonoje pristatėme „Minų lauką“ penkiasdešimtąjį kartą. Ar galėtų ne aktorius penkiasdešimt kartų scenoje daryti tai, kam nepritaria?

Repeticijos – ilgas derybų procesas. Turiu idėją ir mes visi turime sutarti, kaip ją įgyvendinsime. Kiekviena spektaklio veikėjų sakoma eilutė, kiekvienas žodis yra apšnekėti, išdiskutuoti, sutarti. Su viskuo, ką jie daro, jie turi sutikti.

Šiame spektaklyje yra akimirkų, kai pasakojama apie kūrimo procesą ir apie tai, kaip jie nebuvo tikri, kaip bijojo tam tikrų dalykų – taigi, tai labai atvira. Manau, tokio pobūdžio spektaklis yra savotiškai permatomas, tu leidi žiūrovui pamatyti ir repeticijų metu atsirandantį nesaugumą.

Žmonės mano, kad tu, režisierius, manipuliuoji tais, kurie ant scenos. Tačiau jie neturi nė menkiausio supratimo, kad kuriant spektaklį, kuris yra paremtas konkrečių žmonių konkrečia patirtimi, istorijų „savininkai“ yra išties tie, kurie laiko tave savo rankose.

Jei vieną dieną kuris nors ims ir nutars nebeateiti, nebedalyvauti – aš nebeturiu kūrinio. Vadinasi, tai jie gali manipuliuoti manimi.

Spektaklio „Metai, kuriais gimiau“ atveju buvo labai daug dalyvių ir vienas iš jų po metų pasirodymų nutarė pasitraukti. Jis nutarė, kad kūrinys jo nebeatskleidžia. Tad turėjome perrašyti visą kūrinį, kad jis galėtų veikti be to asmens.

Džiaugiuosi, kad tai bent jau buvo įmanoma. Noriu pasakyti, kad tokio pobūdžio pasirodymuose žmonės gali kažką sukurti, pasakoti savo istorijas, tapti menininkais – jie įgyja tam tikrą galią ir tai labai gražu. Tačiau jie gali pasakyti ir „ne“. Tai ir yra skirtumas tarp dokumentinio teatro ir kino, kuris gali užfiksuoti momentinę tavo frazę ir dar ją sumontuoti su kažkuo kitu, ir į šį vaizdinį jame rodomas asmuo gali nebeturėti jokios teisės.

Teatre asmuo turi teisę į savo vaizdinį – o kartais jie nori jį keisti ir prieš penkiasdešimtą spektaklį, jei kuri nors frazė jų nebeatspindi, jie nesijaučia organiškai kažką sakydami, sėdame, šnekamės, ieškome, kas tai galėtų pakeisti. Kūrinys yra gyva būtybė ir bėgant laikui jis keičiasi.