Mes per jautriai reaguojame į istorinius ženklus, kurie nėra aktualūs pirmine prasme, LRT KLASIKAI sako menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė, paaiškindama, kad nors Petro Cvirkos paminklas buvo statytas ne tik rašytojui, bet ir politiniam veikėjui, dabar reikėtų į tai žvelgti per atstumą. Tą atstumą, anot menotyrininkės, sukuria mūsų žinios, edukacija ir patirtis.
– Jūsų knygoje „Menas ir politika“ rašoma apie „skirtingai paminklus suvokiančių stovyklų nesusišnekėimą“. Ar, žvelgdama į dabartinę situaciją dėl Vilniaus paminklų ir viešųjų erdvių, irgi tai matote?
– Taip, akivaizdu, kad dvi stovyklos sunkiai randa bendrą kalbą. Tačiau tikriausiai tai – normali demokratinės visuomenės apraiška. Ačiū dievui, kad visos pusės gali reikšti nuomonę. Gaila tik, kad susikalbėti sudėtinga, tiek vieni, tiek kiti turėtų dėti daugiau pastangų stengiantis išgirsti kito nuomonę.
Nors tikslas vienas – visi norime įamžinti mums svarbius dalykus ir asmenis – niekaip nesutariam, kaip tai turėtų būti daroma. Tačiau ne tragedija. Jei sutariame dėl to, KĄ norime įamžinti, tai dėl to, KAIP norime tai padaryti, galime dar padiskutuoti.
– Sakote, kad visos pusės dabar gali išsakyti savo nuomonę. Ilgai tęsiasi nesutarimas dėl Andriaus Labašausko kurto memorialo Lukiškių aikštėje, o visai neseniai darbo fragmentas apipiltas raudonais dažais. Ar toks nuomonės išsakymas – tinkamas būdas reikšti poziciją?
– Manau, kad Andrius savo kūriniu nebando užimti aikštės tam tikra žinute, o suteikia erdvę įvairioms nuomonėms ir įsitikinimams. Tai sėkmingai išprovokavo tokį dalyką. Manau, kad kalbėjimas apie laisvę tuo pačiu yra kalbėjimas apie atsakomybę. Žmonės skirtingai suvokia atsakomybę ir išlieja emocijas ne visai tinkamais būdais.
Tačiau nedidelės memorialo detalės pastatymas aikštėje ir turėjo tokį tikslą – pažiūrėti, kokia bus miestiečių ir ekspertų reakcija. Tai buvo bandymas, kaip tai suveiks. Ir, tokiu atveju, visos reakcijos tinkamos, nors ne visai malonios.
– Tyrinėjote Vilnių 20 a. pirmojoje pusėje, kai tuo metu keitėsi net penki politiniai režimai. Kokios įtakos miestui turėjo ši kaita?
– Tas 20 a. pirmosios pusės laikas – labai dinamiškas, greitai keitėsi valdžios. Ir visos valdžios siekė pakeisti miesto erdvę taip, kad ji atlieptų politinę ideologiją. Nors kiekviena nauja valdžia trynė buvusios valdžios ženklus, jų vis tiek išliko. Kai kurios vietos, pavyzdžiui, Lukiškių aikštė, taip prisotintos reikšmių, kad labai sunku sugalvoti kažką priimtino tokios svarbos vietai ir visiems žmonėms.
Vilniaus istorijoje nebuvo daug tokių laikotarpių, kai galėjai kažką apipilti raudonais dažais ir apsieiti be pasekmių. Kai kurie laikotarpiai išsiskiria tuo, kad paminklų statymas kelia daug debatų. Toks buvo metas, kai Vilnius priklausė Lenkijos respublikai, ir dabartiniai laikai nuo 1990 m.
– Viename interviu minėjote, kad daug diskusijų keliančių paminklų sunaikinimas nėra vienintelis sprendimas. Kokie kiti būdai?
– Svarbu suprasti, kad praėjusių epochų ženklai kalba apie tas epochas, o ne dabartį. Tokio suvokimo mums ir trūksta. Nors matome pokariu statytą paminklą, dabar jis mums byloja visiškai kitokius dalykus. Pavyzdžiui, Petro Cvirkos paminklas, kai buvo statomas, iš tiesų statytas ne tik rašytojui, bet ir politiniam veikėjui. Tačiau dabar galime į jį žiūrėti per atstumą.
Tą atstumą sukuria mūsų žinios, patirtis, edukacija, politikų ir kultūrininkų kalbėjimas apie tai, kaip galima skaityti ženklus. Tas paminklas pasakoja Lietuvos istoriją, bet tai nereiškia, kad jei jį paliksime, dabar statytume tokį pat. Ženklas pasakoja apie istoriją, ne apie mus. Ir mes per daug jautriai reaguojame į istorinius ženklus, kurie nėra aktualūs pirmine prasme.
– Ilgai kalbama apie P. Cvirkos paminklą, Kazio Škirpos alėją, Jono Noreikos lentą. Kaip manote, kas dar gali tapti tokiu konfliktišku objektu?
– Nenorėčiau būti pranašu. O J. Noreikos ir K. Škirpos atvejai kitokie. Visuomet reikia pasižiūrėti, kada tie ženklai įsteigti. Pastarieji atvejai – tai mūsų pačių neatlikti namų darbai, gal galima tai taisyti. Kalbant apie tai, koks tas taisymo mechanizmas, ar būtina spontaniškai nukabinti lentas, neinformuojant nei visuomenės, nei pastato šeimininkų? Gal galima inicijuoti diskusiją ir pasižiūrėti, kuriems žmonėms tai priimtina, kuriems ne? Diskusija būtų sveika dalykas.
O šiaip, kalbant apie sovietinės epochos ženklus, vis mėgstu paprovokuoti, kad tuomet mums reikia nugriauti ir Žirmūnų, Lazdynų ir kitus rajonus, kurie miestą paženklino daug labiau nei paminklai. Rajonai buvo daug efektyvesni įrankiai kuriant sovietinio žmogaus mentalitetą, keičiant jo gyvenimo būdą – atkraustant iš kaimo sodybos į butą 9 aukštų name su šimtais žmonių aplinkui.
Kad ir kaip stengiamės miestą išvalyti nuo praeities ženklų, tai toks darinys, nuo kurio lengvai nepabėgsim. Reikia tik daugiau kalbėtis, rašyti, pasitikti visuomene, kuri jau turi istorinį atstumą ir gali žiūrėti plačiau.
