Kultūra

2019.10.06 13:45

Libertas Klimka. Apie spalio mėnesio pavadinimą

Libertas Klimka,etnologas2019.10.06 13:45

Auksinio rudens dienelės – tarsi prabėgusios vasaros šypsniai. Šis mėnuo tikrai spalvingiausias metuose. Augmenija ima rengtis žiemos miegui, tad krenta šalnų numarginti lapai. Senovėje šis metas ir vadintas lapkrisčiu. Juk net ąžuolas neišlaiko savo lapelių iki mėnesio pabaigos.

Akivaizdu, kad suklysta įtvirtinant bendrinėje kalboje pavadinimą. Ir štai kodėl: pirmuosius lietuviškus kalendorius mokytojas Laurynas Ivinskis rengė pagal lenkiškųjų pavyzdį. Ogi tie sudaryti žymiai pietesniam, šiltesniam kraštui. Mūsų lapkričio mėnuo jau visai be lapų. Per spalį diena sparčiai trumpėja, nuo saulėgrįžos netekdama bemaž 7 šviesių valandų.

Šis mėnuo istoriniuose dokumentuose vadintas ir kitais vardais. Štai žemės ūkio darbus įprasmindavo senoviškas visagavio pavadinimas, nes jau visas derlius būdavo užbaigiamas nuimti nuo laukų, iš daržų bei sodų: ir linai, ir ropės, ir obuoliai.

Dar įdomu, kad kai kuriuose kalendoriuose einamasis mėnuo įrašytas septintinio vardu. Septintasis metuose – tai andainykščio laiko skaičiavimo aidas, įrodantis, kad žemdirbiui metai prasidėdavo nuo pavasario.

Pavadinimas spalis – o teisingiau, spalių arba spalinis – nurodo, kad pagrindinis vėlyvo rudens rūpestis kaime būdavo linų apdorojimas. Darbai su linais – lapkritį ar gruodžio pirmoje pusėje. Spaliai – tai linų sumedėjusio stiebo šapeliai, atsiskiriantys nuo pluošto juos minant. Tai lūženos, kurias reikia nubraukti ir iššukuoti sulaužius mintuvais gerai išdžiovintus linų stiebelius.

Imlu darbo, kol saujoje lieka švelnutis pluoštelis verpimui. Blogai spalius iššukavus, audinys bus šiurkštus ir dygus. O kur būdavo spaliai panaudojami? Taigi trobos lubų apšiltinimui. Bitininkai ir į avilius po dangčiu jų pripildavo, rengdami biteles žiemojimui.

Darbai su linais trukdavo ilgai, todėl vadinti „lino mūka“, supraskite, kančia. Tačiau atliekami po stogu, prikūrentoje jaujoje, pasikvietus kaimynų talką, tikrai nepabosdavo.

Susirinkus jaunimui skambėdavo juokai, pašmaikštavimai. Štai talkininkai šeimininkės klausia: „Ką išvirsi pabaigtuvėms?“ Ta atsako: „Spalių gručę su šuns koja!“

O jei kuris nuo valgio nosį suka, paklaus: „Ko vaipais kaip kumelė, spalių paduota?“ Dar ir palygins: „Gražus kai šuva, iš spalių išlindęs“. O šalin pavaryti šitaip gali: „Eik sau į spalius gult!“ Tas ogi atsakys: „Turiu valių ant savo spalių!“

O žodis „spalis“ kalboje pavartojamas menkumo, mažumo nusakymui, pavyzdžiui: „Juo senesnė lydeka, juo tų ašakėlių kaip spalių pilna“. Vinco Kudirkos raštuose toks pasakymas įrašytas: „Akyj artymo savo kiekviens mato spalį, o savo akyj sparo užtėmyt negali.“

Šio mėnesio pradžioje sulaukus keleto šiltų ir malonių dienelių, sakoma „atėjo bobų vasara“. Tai tarpelis tarp vienas po kito nuo Atlanto lekiančių rudeninių ciklonų. Iš kur toks savotiškas šių saulėtų rudens dienų pavadinimas? Mat baigus rudens darbus, suvalius nuo laukų derlių, kaimo žmonės prisimindavo ir aplankydavo su dovanomis, naujo derliaus gėrybėmis kaimo „bobutes“.

Taip vadindavo pribuvėjas ir žolininkes, kurių patirtis bei žinios būdavo labai reikalingos kaimo bendruomenei. Gal toji tradicija ateina ir iš senovinių rudeninių sambarių, apie kurias žinome iš garsaus XV a. lenkų istoriko Jano Dlugošo aprašymo.

Jo žodžiais: „Lietuviai turėjo savo šaliai būdingą senovinį apeiginį paprotį: prisirinkę žemės duodamų vaisių, spalio mėnesio pradžioje drauge su žmonomis, vaikais ir šeimynykščiais eidavo į miškus, kuriuos laikė šventais, ir tris dienas iš eilės savo dievams aukodavo jaučius, avinus bei kitus gyvulius – sudegindavo juos; o pasibaigus trijų dienų aukojimo apeigoms, imdavo puotauti: žaidė, šoko, valgė ir numesdavo maisto bei nuliedavo gėrimo kaip auką dvasioms. Tarp visų kitų šis aukojimas buvo ypač svarbus ir kasmet atliekamas, ir niekam nevalia buvo jo nepaisyti.“

Tad nepasiduokime rudens melancholijai, o pasidžiaukime gamtos grožiu.