Kultūra

2019.10.07 19:14

Lietuvių ekspedicija į Pietų Ameriką: istorijos, kurias privaloma perduoti ateities kartoms

Rugsėjį prasidėjo Lietuvos literatūros ir meno archyvo rengiama paroda apie Urugvajaus bei Argentinos lietuvius. Trys merginos – Vaida Jonušytė, Berta Tilmantaitė ir Austėja Milvydaitė nuvyko į Pietų Ameriką, ten pabuvo mėnesį laiko. Per tą laiką aplankė 5 miestus, paėmė 26 interviu, padarė apie 1000 skaitmeninių fotografijų (per 12 vidutinio formato juostelių), surinko ir pargabeno atgal į Lietuvą 120 kilogramų archyvinių dokumentų ir sutiko neapskaičiuojamą skaičių žmonių. Įspūdžiai iš ekspedicijos – pokalbyje.

– Ši paroda buvo Lietuvos literatūros ir meno archyvo idėja, tačiau tai yra Jūsų nuimtas ekspedicijos į Urugvajų bei Argentiną derlius. Kokia jos istorija?

V. Jonušytė: Kelionė į Urugvajų ir Argentiną buvo jau trečia Lietuvos literatūros ir meno archyvo rengiama ekspedicija po pasaulio lietuvių bendruomenes. Vos prieš savaitę grįžome iš ketvirtosios, kurios metu lankėme Australijos ir Naujosios Zelandijos lietuvius. Kiekvienos kelionės metu sutinkame nepaprastai daug lietuvių bendruomenių, šeimų, asmenybių – visi pasakoja savaip ypatingas istorijas.

– Kokios yra to krašto lietuvių istorijos?

V. Jonušytė: Susitikimų metu pašnekovai dalijosi prisiminimais apie tėvus ir senelius, kurie Lietuvoje turėjo ūkius, dalyvavo sukilimuose, priiminėjo politinius sprendimus ar aktyviai prisidėjo prie valstybės kūrimo. Dalis jų palikę viską, ką užgyveno, 20 a. pradžioje keletui metų išvažiavo užsidirbti pinigų į taip liaupsinamą Pietų Ameriką, dalis bėgo, nes grėsė tremtis ar susidorojimas. Tiesa, žmonės tikėjo, kad tai laikina, – užsidirbę galės grįžti, o tie, kurie bėgo dėl politinių aplinkybių, neramumams praėjus, saugiai persikels į Lietuvą. Deja, istorija susiklostė kitaip – 20 a. pr. atvykusius lietuvius pasitiko ekonominė krizė, todėl apsisukti ir grįžti nebuvo iš ko. Vėliau, Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, galimybės grįžti ar net susisiekti su likusiais artimaisiais tapo visai menkos.

A. Milvydaitė: Mes išgirdome, kaip tarpukariu iš mažų miestelių kilę lietuviai, už savo santaupas nusipirkę bilietą į vieną pusę į mažai girdėtą kraštą, o kartais net nežinodami tiksliai kur, leidosi į mėnesį trunkančias keliones laivais, nemokėdami kalbos ir nežinodami, kas jų ten laukia! Tai buvo drąsus sprendimas. Kartais tokios keleivės buvo vienos net 18 metų neturinčios mergaitės, kurias uostuose turėdavo pasitikti jų giminaičiai. O kartais ir nepasitikdavo, bet jas globoti imdavo kiti Pietų Amerikoje įsikūrę lietuviai. Dažnai prisimenu šias istorijas ir žaviuosi.

– Koks buvo Jūsų ekspedicijos tikslas? Ar galima teigti, kad su šiandienos paroda jis buvo pasiektas?

B. Tilmantaitė: Asmeniškai mano tikslas ir užduotis buvo sudokumentuoti ten gyvenančius lietuvius, padaryti fotografijas – jų portretus, taip pat sudokumentuoti vietas, tai, ką ten radome, darbo procesą. Parodai fotografijas dariau naudodamasi vidutinio formato juostiniu fotoaparatu – pats kūrybinis procesas buvo lėtesnis, leido daugiau pabendrauti su žmonėmis, visada naudojausi tik natūralia šviesa ir esamomis aplinkybėmis. Kartais laiko susitikti ir fotografuoti buvo labai mažai, aplinkybės nepalankios, bet tame yra daug dokumentinės fotografijos žavesio.

Manau, kad tikslas pasiektas. Norėtųsi tikėti, kad tai tik pradžia ir pasaulio lietuvių portretų galerija pildysis.

V. Jonušytė: Mano, kaip ekspedicijos vadovės, tikslas buvo surinkti kaip įmanoma daugiau informacijos apie 20 a. į Argentiną ir Urugvajų atvykusius lietuvius bei čia susibūrusias bendruomenes, įrašyti pasakojimus, prisiminimus, viską užfiksuoti, taip pat surinkti kaip įmanoma daugiau dokumentinio kultūros paveldo ir pargabenti jį į Lietuvos archyvus saugoti. Paroda tapo lyg apibendrinimu to, su kuo susidūrėme, ką išgirdome ir atradome nuvykę. Lietuvos literatūros ir meno archyvas labai daug dirba, kad archyvai neliktų tik saugyklose ar namų stalčiuose. Juk tai mūsų istorija, kurią reikia pasakoti, rodyti, tyrinėti.

Lietuvos literatūros ir meno archyvas labai daug dirba, kad archyvai neliktų tik saugyklose ar namų stalčiuose. Juk tai mūsų istorija, kurią reikia pasakoti, rodyti, tyrinėti.

O bendras mūsų ekspedicijų tikslas ne tik rinkti informaciją ir dokumentinį paveldą, bet ir pažindinti visuomenę su pasaulio lietuviais, jų istorija. Todėl kelionių metu rašėme straipsnius, vertėme į ispanų kalbą ir iš jos, fotografavome, stengėmės kaip įmanoma daugiau rodyti ir kalbėti apie už vandenyno likusią Lietuvos dalį. Sutikite, juk apie tuos žmones, kurie iki šiol savo veikla atlieka kultūros ambasadorių veiklą, vis dar žinome taip mažai.

– Ar susidūrėte su sunkumais, bandydamos pasiekti ekspedicijos tikslą?

A. Milvydaitė: Žinojome, kad visi dokumentai buvo rasti pas to krašto lietuvių šeimas, jų asmeniniuose archyvuose. Tačiau didelė dalis buvo negrąžinamai pradingę – pasimetę ar sąmoningai išmesta, sudeginta, prarasta dėl netinkamo saugojimo. Bet iš tiesų mus domino viskas – ar tai būtų asmeniniai dokumentai, išsivežti iš Lietuvos, ar bendruomenių veiklos nuotraukos, steigimo dokumentai, statutai, taip pat lietuvių leisti laikraščiai ir pan. Viskas, kas pasakojo lietuvių istoriją Urugvajuje ir Argentinoje. Kelionės metu sužinojusios, kad daug dokumentų buvo prarasta, supratome, kad reikia imtis saugoti tai, ką dar galime: žmonių pasakojimus, jų pačių ar senelių, prosenelių istorijas. Ir rasti būdą, kaip jas papasakoti Lietuvos lietuviams. Paroda – vienas tokių būdų.

– Kokios šalys yra Urugvajus ir Argentina Jūsų akimis? Kas jų piliečiams būdinga? Ko gal reikėtų lietuviams iš jų pasimokyti, ir ką įspūdingo parsinešėte namo?

B. Tilmantaitė: Aš labai myliu Pietų Ameriką, esu ten praleidusi nemažai laiko, apkeliavusi beveik visas šalis ir visada noriu grįžti. Šiuos atsakymus, koks sutapimas, rašau iš oro uosto, pakeliui į Peru! Pati išmokau atvirumo, priėmimo, meilės ir nuoširdumo net paprasčiausiame kasdieniame santykyje su žmonėmis. Ir daugiau džiaugtis gyvenimu!

Istorijos, kurias išgirdome iš vietos lietuvių, taip pat praturtino – visi tie asmeniniai pasakojimai yra mūsų šalies istorijos dalis, praplečianti kontekstą, siejanti mus su tolimiausiomis vietomis. Dabar jau kiek kitaip suprantu lietuvybę ir lietuvišką identitetą – daug plačiau ir lanksčiau.

A. Milvydaitė: Urugvajus ir Argentina yra imigrantų kraštai (didelė dalis gyventojų turi europietiškas šaknis) ir tai, mano nuomone, leido susikurti tokioms atviroms, svetingoms kultūroms bei spalvingoms tapatybėms, talpinančioms savyje skirtingų tautybių bruožus. Besiklausydamos apie lietuvių bendruomenių gyvenimą ten, kur jis buvo tikrai labai įvairiapusiškas, supratome, kad tikrai labai įdomus derinys gali būti latino lietuvis, sujungęs karštą Lotynų Amerikos temperamentą ir lietuviams būdingas gerąsias ir blogąsias savybes.

Ko galima pasimokyti? Tai turbūt to paties atvirumo, jautrumo, lengvo, paprasto, tačiau visada nuoširdaus bendravimo. Tačiau reikia pripažinti, kad tarp lietuvių tokių savybių tikrai daugėja, – keliaudami, pažindami kitas kultūras, mes nejučiomis perimame tam tikrus ypatumus ir tai yra puiku.

Namo sugrįžome pilnomis širdimis ir pilnais lagaminais dokumentų. Tai, jog žmonės mus įsileido į savo namus, atvirai dalinosi savo istorijomis ir išgyvenimais, pasitikėjo mumis, yra neįkainojama.

– Kokie skaičiai apibūdina Jūsų ekspediciją?

B. Tilmantaitė: Apie 1000 skaitmeninių fotografijų, 12 vidutinio formato juostelių.

Ir netgi viena viršukalnė! Vieną dieną, po darbų, Kordoboje šokome į autobusą ir iškeliavome link Uritorko kalno, ten naktį užkopėme į viršukalnę, pasitikome saulę, nubėgome žemyn, autobusu grįžome į Kordobą ir keliavome tiesiai į dar vieną interviu.

A. Milvydaitė: Kiekybiškai įvertinti kelionę būtų tikrai sunku. Atsimenu, kad gal jos viduryje Vaida suskaičiavo, kiek žmonių mes jau pakalbinome, ir buvo sunku patikėti, nes mes nekalbame apie trumpus struktūrizuotus interviu. Su kai kuriais pašnekovais praleisdavome visą dieną, pas kai kuriuos sugrįžome ne vieną kartą. Visgi norėjome pažinti Urugvajaus ir Argentinos lietuvius jų artimoje, asmeninėje aplinkoje, klausinėjome apie jų šeimų istorijas ir išgyvenimus bei prisiminimus, kurie neretai buvo ir skaudūs. Tam, kad žmonės atsivertų ar sutiktų perduoti saugojamus dokumentus, reikėjo laiko ir pelnyto pasitikėjimo. Iš kitos pusės, mums labai pasisekė, kad sutikti žmonės prisileido pakankamai greitai ir priėmė šiltai. Su daugeliu iš jų dėl susitikimų tarėmės dar būdamos Lietuvoje, taip pat padėjo anksčiau užmegzti ryšiai iš mano pirmo vizito Urugvajuje, kai atlikau praktiką Urugvajaus lietuvių kultūros draugijoje.

– Ar planuojate daugiau tokių parodų?

V. Jonušytė: Norėčiau, kad ši paroda apkeliautų ir kitus Lietuvos miestus ir kiekvienas turėtų galimybę susipažinti su Lietuvos diasporos istorija, tad kol kas planuoju dirbti tik su ja.

– Tuomet kuo ši paroda patiks vietiniams lietuviams?

V. Jonušytė: Man atrodo, tokia paroda labai reikalinga. Norisi, kad žmonės ne tik perskaitytų lietuvių istorijas, bet ir jas pamatytų, nes istorijas pasakoja ir pašnekovus supanti aplinka – daiktai, namai, net žmonių veiduose, laikysenoje galima įžvelgti pasakojimo detalių. Neabejoju, jog kiekvienas žiūrovas iš ekspozicijos išsineš kažką sau artimo ir naujo.