Kultūra

2019.10.07 05:30

Alvydas Šlepikas kultūroje nenori kairuoliškumo: tai nuodas mūsų pasauliui

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.10.07 05:30

„Menininkas negali būti atsietas nuo visuomenės ir problemų, bet kai tos problemos tampa savitikslės ir yra perkeliamos į literatūrą, tai tampa lozungais. Sovietmečiu mačiau pakankamai lozungų, viskas buvo socialistiška, bet iš tikrųjų – šlamštas“, – LRT.lt sako rašytojas Alvydas Šlepikas. Populiarių knygų autoriaus teigimu, jo nepiktina faktas, kad dabar knygas rašo visi, – tai esą geriau, nei po tiltu su peiliu laukti žmonių.

Kalbėjimas apie socialines problemas – pernelyg paplitęs ir neįdomus

– Alvydai, jūsų knygos skaitomos, apdovanojamos ir sulaukia pripažinimo ir Lietuvoje, ir užsienyje. O ar jūsų nepiktina, kad knygas dabar rašo, kas tik nori? O dalis tokių lengvai parašytų skaitalų, kurių autorius – koks nors žinomas veikėjas, – dar ir tampa labai populiarūs?

– Aš apie tai negalvoju ir nieko nemanau. Pats skaitau tą literatūrą, kuri yra žodžio menas. Mane domina tik tokia. O tai, kad knygas leidžia bet kas, manęs nepiktina. Tegul rašo, tai geriau, nei po tiltu su peiliu laukti žmonių. Turiu omenyje, kad geriau jau rašyti, nei užsiimti blogesne veikla.

Tai, kad tokius autorius skaito, nieko tokio, nes tas populiarumas greitai išblėsta. Žinoma, yra tokių ilgalaikių pavyzdžių, kaip kad Paulo Coelho, – žmonės apsigauna, galvoja, kad skaito aukštąją literatūrą, nors ji tokia tikrai nėra. Visgi didelė dalis panašių knygų – tarsi vienadienės plaštakės.

Taip pat skaitykite

– Ko pasigendate lietuvių poezijoje? Štai neseniai išgirdau vieną įsiminusį pasisakymą, kad mūsų šalies poetų kūryboje – per mažai socialinio atspalvio.

– Man nieko netrūksta, lietuvių poezijoje yra visko. Dėl socialinių temų – galbūt. Bet dažnai tie, kurie pradeda rašyti ir kūryboje nagrinėti socialines problemas, būna anarchistai, persisėmę visokiomis leftistinėmis idėjomis. O aš negaliu pakęsti leftistinių idėjų, tai nuodas pasauliui ir mūsų literatūrai to tikrai nereikia.

Dabar kalbėjimas apie įvairias skaudžias temas labai paplitęs. Būna, režisierius surenka aktorius į ratelį, tuomet visi mėnesį kalba, kas jiems yra nutikę, kokie #metoo ar #youtoo, kas kam trenkė, kur čia rasistinės apraiškos... Tada, viską išdiskutavę, sukuria varganą spektaklį, kurį vadina socialiniu eksperimentu. Neva tai įdomu. Iš tikrųjų – visiškai neįdomu.

Aš jau pavargau nuo socialinių eksperimentų, nors suprantu, kad menininkas negali būti atsietas nuo visuomenės ir problemų. Tačiau kai tos problemos tampa savitikslės, proza, poezija, teatras ir kt. tampa lozungais. Sovietmečiu mačiau pakankamai lozungų, viskas buvo socialistiška, bet iš tikrųjų – šlamštas.

Visi tekstai, šlovinantys anarchiją, niekur neveda. Kairuoliškos idėjos priveda nebent prie kraujo, nekaltų žmonių aukų ir nelaimių. Piktina ir tas lygybės norėjimas, siūlymas atimti iš daugiau turinčių ir padalinti blogiau gyvenantiems. Ar dėl to, kad kažkas gyvena blogiau už tave, turi jaustis prastai? Žmonės visuomet turi pasirinkimą – jie gali mokytis, dirbti, nebūtinai šlaistytis gatvėmis pusiau prisigėrus.

Komerciniuose projektuose – ne tik finansinė nauda, bet ir įdomi patirtis

– Jei laikas staiga atsisuktų atgal kokius 30 metų, ką nors savo gyvenime keistumėte?

– Man pasisekė, nes visuomet dariau tai, kas man buvo įdomu. Kai kažkas tapdavo neįdomu, imdavausi kitos veiklos. Iš esmės, visuomet dariau tai, kas susiję su saviraiška. Kartais saviraiška buvo susieta su komercinėmis užduotimis, kartais ne.

Žinoma, jei nebūčiau dirbęs komerciniuose projektuose, būčiau parašęs daugiau poezijos ar prozos. Tačiau tai tik teorija. Gal tokiu atveju neturėčiau pinigų ir būčiau priverstas kasti griovius, tuomet iš viso negalėčiau rašyti. Mano gyvenimas kol kas klostosi gerai ir aš juo patenkintas.

– Norint pakankamai gerai pragyventi, dvilypumas tarp komercinių darbų ir rimtosios literatūros – neišvengiamas?

– Galbūt išvengiamas. Jei kuri tikrą, rimtą ir įdomų teatrą, vieną dieną sulauki dėmesio, o tai atneša ir komercinę sėkmę. Tas pats su autoriniu kinu ir kt. Tačiau mano gyvenime viskas pasisuko taip, kaip pasisuko. Komerciniai projektai, turiu paminėti, irgi įtraukia, nėra paprasta iš jų išsivaduoti. Taip man teko dirbti su dideliais kolektyvais, susipažinti su daugybe žmonių, įgauti įdomios patirties.

Atsiskaitymas su senais eilėraščiais

– Naujausia jūsų knyga – poezijos rinktinė „Mano tėvas žūsta“. Ar knygos pasirodymas jums – svarbus įvykis? Kuo ypatinga ši?

– Tai įvykis, nes knyga visuomet žymi tam tikrą etapą, be to, nepasirodo kiekvieną dieną. Net ir ne kasmet. Sumaniau surinkti eilėraščius į vieną leidinį, nes paskutinis mano poezijos rinkinys pasirodė gana seniai. Norėjosi, kad eilėraščiai būtų matomi vėl, norėjosi ir priminti, kad rašau poeziją. Turėjau naujų kūrinių, kuriuos norėjosi publikuoti.

Šią rinktinę sudariau nesilaikydamas jokios chronologijos, keičiau ir perrašinėjau eilėraščius, jų negailėdamas. Dalį kūrinių norėjosi atnaujinti, pagerinti. Praeina laikas, gali atsitraukti ir tarsi pažiūrėti į tekstus kiek objektyviau.

– O iš kur tas noras priminti, kad rašote poeziją? Ar tam turėjo įtakos, kad itin didelės sėkmės pastaruoju metu susilaukė jūsų prozos kūrinys „Mano vardas Marytė“?

– Čia viskas susideda į viena. Be to, leidykla taip pat nori, kad autorius nedingtų iš akiračio. Rašau naują romaną, bet negaliu jo imti ir išleisti po kelių mėnesių. Juo labiau kad šia rinktine norėjau atsisveikinti su tam tikra poetine savo kūrybos dalimi, stilistika, patirtimi. Turiu naujų eilėraščių, kurie padaryti tarsi iš kito audinio. Norėjau, kad šie, patekę į „Mano tėvas žūsta“, ramiai nugultų į mano smegenis, kad su jais būtų atsiskaityta.

Rinktinėje „Mano tėvas žūsta“ daug eilėraščių, susijusių su man brangiais žmonėmis, patirtimis. Manau, kad tai šilta knyga, net jautri. Kita knyga, ko gero, bus žaidybiška, spalvinga, džiaugsminga.

– Tikrai, šioje rinktinėje figūruoja nemažai žmonių – motina, tėvas, brolis, draugai... Autobiografiškumo nevengėte?

– Ir nemanau, kad to reikia vengti. Poezija kyla įvairiomis aplinkybėmis. Tai nebūtinai pačios džiaugsmingiausios valandos. Esu netekęs tėčio, mamos, brolio, kuris buvo jaunesnis už mane. Nesistengiu bėgti nuo šių dalykų. Manau, kad kai poetas rašo apie tėvus, draugus, apie patirtis, jis perteikia tai skaitytojui. Tai nebėra tik poeto šeimyninė, gyvenimo istorija – ji tampa vieša ir tų, kurie skaito kūrybą, dalimi. Kitaip tai nebūtų poezija.

– „Mano tėvas žūsta“ pateko tarp penkių Metų knygos rinkimų konkurse dalyvaujančių poezijos knygų. O ankstesnės knygos susilaukė sėkmės ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ar tokie dalykai džiugina, ar praeina kaip nebuvę?

– Manau, kad įvertinimas teigiamai veikia kiekvieną kūrėją. Jei rašai ir nejauti jokio palaikymo iš skaitytojų, kritikų, kolegų, gali pajusti didelę neviltį. O dėl Metų knygos rinkimų – man užtenka, kad knyga pateko tarp penkių. Kitos knygos puikios, aš nieko prieš, jei bet kuri iš jų laimės.

– O ką manote apie susipriešinusias nuomones dėl Kristinos Sabaliauskaitės romano „Petro imperatorė“ ir tai, kad jis neįtrauktas į konkursą?

– Nereikia tokios dramos. Į penketukus pateko geros, puikios knygos, nors jos ir nėra tokios populiarios kaip K. Sabaliauskaitės romanai. Reikia suprasti, kad konkurso komisijoje yra penki žmonės, kurie kasmet keičiasi. Taip nutiko, kad šiais metais jie nubalsavo būtent taip. Jeigu jiems nepatiko „Petro imperatorė“, ar tai jau nusikaltimas?

Juokingi kai kurių pasisakymai, neva tai susiję su Rašytojų sąjunga, su kažkokiu sąmokslu. Tai niekai. Tie komentatoriai net neskaito daugumos knygų, nežino, kas vyksta literatūroje. Žino tą vieną K. Sabaliauskaitę ir vėliau įsižeidžia. Aš pažįstu Kristiną, ji puiki, bet tai, kad nepateko tarp konkurso nominantų, – jokia ne tragedija. Juk jos karjera dabar nesibaigs.