Kultūra

2019.10.03 19:50

Poezijos festivalį sukūręs Kornelijus Platelis: apie savo vardo pinigus, įkaušusius kolegas ir blaivų jaunimą

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.10.03 19:50

„Iki 23-ojo Poetinio Druskininkų rudens, kol didžiąją dalį darbų vykdžiau vienas, vaikščiodavau apsiniaukęs. Štai dabar galiu sau ramiai poetauti“, – sako Kornelijus Platelis, pasakodamas apie jau 30 metų vykstantį festivalį. Jo teigimu, nors anksčiau PDR buvo bohemiškesnis, o šiuolaikiniai autoriai santūresni, festivalyje smagu, o jei kas mušasi, tai ne poezijos paskatinti.

– Tarptautinis festivalis Poetinis Druskininkų ruduo šiemet jubiliejinis – vyksta jau 30 kartą. O kokios buvo jo ištakos? Kodėl ruduo, kodėl Druskininkai?

– Ruduo, žinoma todėl, kad festivalis vyksta rudenį. Gal iš pradžių tai buvo tam tikra priešprieša Poezijos pavasariui, kuris anuomet mums atrodė kiek išsisėmęs, formalus. Taigi su bičiuliais sumanėme rengti tokį festivalį, kuris būtų tarsi poetų laboratorija, bet atvira visuomenei.

O kodėl Druskininkai? Nes ten gyvenau ir mano namuose vykdavo įvairūs neformalūs skaitymai. Nuolatiniai svečiai juose buvo Vytautas P. Bložė, Nijolė Miliauskaitė, Sigitas Geda. Atvykdavo ir jaunesnių, mano kartos poetų, – Donaldas Kajokas, Gintaras Patackas...

Mes skaitydavome, diskutuodavome, ėjo laikas ir štai 1990 m. buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Po to vyko rinkimai į miesto tarybą. Nenorėjau dalyvauti ir būti išrinktas, bet kadangi buvau dalyvavęs Sąjūdžio veikloje, teko. Man buvo pavesta vadovauti Kultūros, švietimo ir sporto komitetui savivaldybėje. Ir ką – visas miestelis tavo, turtas dar neprivatizuotas, ką daryti? Žinoma, poezijos festivalį.

– Taigi festivaliui gimti susiklostė tikrai neblogos aplinkybės.

– Taip, bet turiu pasakyti, kad pirmieji festivaliai įvyko be jokio finansavimo. Būdavo privačių rėmėjų lėšos, bet nedaug. Net nesuprantu, kaip mes sugebėjome išsisukti, kaip apgyvendindavome, maitindavome dalyvius...

– Jei nebuvo lėšų, tai nebuvo ir išleidžiamų almanachų, kuriuose sudėti dalyvių kūriniai?

– Tiesa. Pirmąjį almanachą išleidome tik 1999 m., tai buvo tarsi visų praėjusių PDR festivalių ataskaita. Vėliau pradėjome juos leisti reguliariai, mat atsirado lėšų iš rėmimo fondų.

– Ar tiesa, kad vieno Poetinio Druskininkų rudens metu tarp dalyvių naudota speciali valiuta – kornelijai?

– Taip, kartą pajuokauti nusprendė mūsų dailininkas Andrius Mosiejus ir fotografas Gintaras Žilys. Jie padarė tokius netikrus dolerius, už kurių vieną buvo galima įsigyti alaus bokalą. Tuos dolerius mes ir išdalijome festivalio dalyviams. Buvome nusiteikę padengti išlaidas, bet net neprireikė. Matyt, visi netikrus pinigus pasiliko sau.

– Ko gero, kavinėje „Širdelė“, kur kasmet vyksta skaitymai, prisistatinėti nereikia?

– Taip, komanda ten labai kvalifikuota, net neprivalai sakyti, ką nori užsisakyti – jie viską žino.

– Ar su metais, keičiantis autoriams, kinta Poetinio Druskininkų rudens atmosfera?

– Anksčiau festivalis tikrai buvo bohemiškesnis, dabar to mažiau. Jaunoji karta yra kiek santūresnė. Seniau nieko nestebindavo, jei poetas savo eiles skaitydavo gerokai kauštelėjęs, dabar jaunieji kūrėjai taip nesielgia. Gal jie rimčiau žiūri į savo kūrybą. Jaunesni autoriai rūpinasi savo poezijos populiarinimu, viešaisiais ryšiais ir supranta, kad dėl vartotojo laiko reikia kovoti. Tą jie ir daro.

Tačiau žmonėms festivalyje linksma. Maždaug iki 23-ojo Poetinio Druskininkų rudens, kai viską darydavau pats vienas, man per daug linksma nebuvo. Vaikščiodavau visas apsiniaukęs – tai tą pamiršau, tai tą pamiršau... O dabar didelė rūpesčių dalis tenka direktorei Rūtai Elijošaitytei-Kaikarei, kuri puikiai tvarkosi. Aš pats galiu ramiai poetauti.

– Kokios tradicijos Poetinio Druskininkų rudens metu yra nusistovėjusios, kokios – išnykusios?

– Nuo pat pirmojo festivalio, ta – tarptautinis renginys. Toks pat, kaip visuomet, yra ir mūsų vadinamasis „tinklelis“. Vienas pagrindinių renginių – kokia nors plataus pobūdžio diskusija apie poeziją. Vėliau – skaitymai, kuriuose dalyvauja pagrindiniai poetai ir visi kiti, norintys.

Prisimenu pirmuosius festivalius, kai diskusijose vyraudavo tyla, nieks nedrįsdavo kalbėtis. Viskas įsivažiavo po truputį, mes pratinome poetų bendruomenę reikšti mintis, kalbėtis apie tai, kas jiems svarbu.

Dar viena tradicija, kuri ilgainiui įsivyravo PDT metu, – anoniminių eilėraščių konkursai. Žmogus paduoda lapą su eilėraščiu, bet nenurodo savo pavardės, tuos tekstus įvertina žiuri. Be to, kiekvienas festivalis turi savo temą. Dažniausiai ją tenka galvoti man, šių metų tema – kas rašo tavo eilėraštį?

– O kas rašo jūsų eilėraščius, Kornelijau?

– Sakyčiau, aš pats. Darytoje apklausoje „Facebooke“ poetai pasisakė labai įvairiai, bet aš paskaičiau, pagalvojau, ir supratau, kad visi atsakymai – teisingi.

– Papasakokite apie Jotvingių premiją, teikiamą Poetinio Druskininkų rudens metu, kokios jos ištakos?

– Premiją įsteigė Sigitas Geda, kuris laikė save jotvingiu. Kadangi buvau parašęs labai tinkamą eilėraštį, pats ir nuskyniau pačią pirmąją premiją. Žinote, tais laikais premijas gaudavo tik idėjiškai patikimi autoriai, o mes tokie nebuvome ir pretenduoti negalėjome. Todėl patys pradėjome save premijuoti.

Poetinis Druskininkų ruduo – tai tarptautinis kasmetinis literatūros festivalis, pirmoje spalio mėnesio pusėje rengiamas Druskininkuose ir Vilniuje. Tai festivalis-laboratorija, skirtas pirmiausia poetams, kritikams, literatūros tyrinėtojams ir leidėjams, į kurį maloniai kviečiama publika.

Festivalio programa – čia.

Taip pat skaitykite