Kultūra

2019.10.07 11:32

Ramūnas Čičelis: (ne)nuspėjama poezija (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.10.07 11:32

20 amžiaus antrosios pusės istorija ir kultūrinė paradigma – postmodernizmas. Jis buvo atėmęs iš Vakarų pasaulio ir Lietuvos žmogaus pamatinę filosofinę nuostatą – nuostabą. Kai niekas nebestebina ir literatūra tėra anksčiau sukurtų tekstų dėlionės, individas nustoja bet kokios laisvės apmąstyti savo gyvenimą ir buvimą. Ir dabar esame tokioje tikrovėje, kuri perša išankstinius apsisprendimus, esatį be atsakomybės.

Tiksliau sakant, nesąmoningus pasirinkimus, už kurių pasekmes vėliau visgi turime atsakyti. Egzistencijos filosofija, pradedant nuo jos vokiškosios tradicijos 20 šimtmečio pirmojoje pusėje, aukštino ne asmens vertingumą, o daiktiškumą. Realybėje, kurioje vyrauja daiktai, nesąmoningumas ir nelaisvė, poezija, atrodytų, gali ir turi tapti ta vieta, kurioje kalba išvysta pati save, kur nebėra vietos technologijai ir stereotipui. Deja, taip atsitinka ne kiekviename eilėraštyje ir poezijos knygoje.

Kaune šiais metais išleista autoriaus, pasivadinusio Cekliu, knyga „109 aforizmai“ visais savo tekstais rėkia apie poezijos pabaigą. Ceklis, regis, tiksliai net nežino, kas yra klasikinis aforizmas, – juk reikėjo kažkaip pavadinti savo ketureilius. Tai tik dar kartą patvirtina, jog artėjame prie tokio politikos, socialinių santykių, kultūros ir literatūros būvio, kuomet žanras, kaip susikalbėjimo ir atpažinimo būdas, tampa visiškai nereikalingas ir nereikšmingas.

Perskaičius tai, ką autorius vadina aforizmais, mintyse vis dėlto norisi rasti tekstus jungiantį apibrėžimą, terminą, kuriuo būtų pasakoma, kas yra tie ketureiliai. Pirmiausia ateina mintis, kad knygoje spausdinama ne tai, ką būtų galima vadinti meno kūriniais. Tai giliai utilitariniai, jokios estetinės vertės neturintys eiliavimai, bylojantys apie autoriaus didžiulį praktinį tikslą, kurio siekta šioje knygoje, – išsakyti savo pažiūras visais jam rūpimais klausimais. Apie grožinę literatūrą čia, suprantama, kalbėti netenka ir nepritinka. Knygos kūrinėlių ištarmės yra tokios klišinės, kad primena komentarus socialiniame tinkle.

Deja, tos pažiūros, kurias skleidžia Ceklis, irgi yra suformuotos informacinio srauto, kuris savarankiškam mąstymui šiuo atveju yra neprieinamas. Taigi, tiksliausias žanras, kuris apimtų visus knygos tekstus, turbūt galėtų būti „kupletai“, kai kur primenantys netgi rusiškas dažnutes. Publicistinis pradas, kuris, atrodytų, gali slypėti šios knygos potekstėse, tiesiog neveikia, – tai yra nesąmoninga aforizmų, rimtosios publicistikos ir pagaliau eiliavimo bei rimavimo parodija. Kalba, kaip švaros, mąstymo, fiksavimo terpė, Ceklio knygoje nėra individuali, – tai tik šablonai, kurie yra nugirsti televizijos, radijo eteryje ar perskaityti socialinio tinklo antraštėse bei komentaruose.

Žinoma, į tokius tariamus artefaktus būtų galima nekreipti dėmesio ir tiesiog neskaityti tokios lektūros, tačiau ji vis tiek pavojingai byloja apie masių tamsybę, bet kokios kultūrinės hierarchijos ir meninio skonio stoką – poetinė kalba redukuota iki techninio algoritmo. Viskas tiek nuspėjama, kad net baugu ir bjauru.

Šiais metais mus palikusios šiaulietės Janinos Jovaišaitės eilėraščių knyga „Lietaus akvarelės“ palieka viltį, kad dar ne viskas yra taip kasdieniška, nuobodu ar net atgrasu. Šiame poezijos rinkinyje spausdinami tekstai, parašyti daugiausiai prieš dešimt metų. Labiausiai pastebima „Lietaus akvarelių“ ypatybė yra susijusi su seno žmogaus išmintimi ir mąstymu, kuris negali netraukti, nes eilėraščių subjektui jau pakanka išminties, matant tikrovę, ne teisti, aukštinti ar kitaip vertinti reginį, o tiesiog fiksuoti jo vizualiąsias formas.

Knygoje dominuoja ramus įsižiūrėjimas, skaitytojui teikiantis visas galimybes patirti estetinį santykį su tikrove – ne spręsti praktinius interesus ar siužetus, o tik stebėti. Tokia nuostata yra ypač artima mūsų laikų žmogui, kuris dažnai jaučiasi stebimas. „Lietaus akvarelės“ kuria tokią prabangą, kai stebimasis bent versdamas knygos puslapius gali pajusti išsaugojęs savąjį matymą ir interpretacijos galimybę. J. Jovaišaitės poezijos rinkinyje kalba yra ne tam, kad būtų iškart atpažįstama ir klasifikuojama.

Skaitantysis knygą gali suprasti, kaip eilėraščių subjektas išvengia techninės, utilitarios laikysenos: kai jau ima atrodyti, kad stereotipas vienoje ar kitoje eilutėje reikalautų rinktis įprastą žodį, J. Jovaišaitė randa kitą verbalinį kelią, rodantį labai stiprų ir jautrų autorės kalbos jausmą, nes rinkinio eilėraščiuose tikrai nėra painiojami kalbos registrai.

„Lietaus akvarelės“ yra klasikinės poezijos tomas tuo požiūriu, kad čia nėra šaukiančio avangardistinio kalbėjimo. Kita vertus, autorė išvengia ir tiesioginio ankstesnių literatūros stilių, krypčių bei mokyklų poetinio reprodukavimo. Eilėraštis čia yra tartum prieš pat išrandant fotografiją, prieš daugiau nei šimtmetį, kai Vakarų mąstytojai bei meno kūrėjai labiausiai bijojo būtent neriboto vaizdų ir kitokių medijų dauginamojo pobūdžio.

J. Jovaišaitės knyga „Lietaus akvarelės“ parašyta taip, tarsi autorė būtų dešimtmečius nežiūrėjusi televizijos ir niekada nesukūrusi savo socialinio tinklo paskyros. Tikriausiai, taip ir buvo. Šiaulietė poetė tvirtai pasitikėjo kultūros kanonu, suvokdama, kad toks apsisprendimas nereiškia nuolatinės kartotės, – kanoną reikia tęsti ir papildyti.

Šiandienės poezijos, kuri gal ne visada tampa „kupletais“, bet kur kas dažniau esė ar publicistika, kontekste J. Jovaišaitės knyga yra aiškiai pasakanti – jokios sąmokslo teorijos apie poezijos nykimą nėra pagrįstos, nes tiesiog yra tekstų įvairovė, rodanti poezijos ribų plėtimą, tačiau turbūt liks autorių, kurie rašys eilėraščius, vis iš naujo įtvirtinančius poezijos gelminę ir prigimtinę tapatybę. Poezija vis dar yra ta kultūros sritis, kurioje nenuspėjamumas, kaip reta, yra vertybė.