Keliaujant link Vilniaus oro uosto, Skulptūros ir vitražo centras matomas iš tolo. Sovietmečiu buvęs pagrindine skulptorių bei vitražo menininkų kūrybos baze, po nepriklausomybės atkūrimo centras pergyveno sudėtingus laikus – norint išlaikyti pastatą teko įsileisti nuomininkus, o nelikus valstybinių užsakymų, mažai kam bereikėjo skulptūrų ar vitražų. Tad ir kūrybinė veikla ilgą laiką vos ruseno.
„Per krizę 2008–2009 metais sulindome į „rūsius“, nes negalėjome konkuruoti su visokiais baldininkais, autoservisais. Dabar lyg ir atsigauname, dalis patalpų išnuomota dirbtuvėmis. Tačiau pajėgos jau ne tos, kokios galėtų būti“, – sakė Skulptūros ir vitražo centro laikinasis vadovas skulptorius Kęstutis Musteikis.
Dailininkų sąjungai priklausantis centras įkurtas 1984 metais. Jo įspūdingos erdvės buvo pritaikytos dideliems sovietmečio ideologiją atitinkantiems darbams. Šalia – tebeveikiančios akmens dirbtuvės, meistrai. Iki šiol čia gaminamos skulptūros, paminklai, vitražai.
„Apskritai pastatą laikau Kauno mokyklos tąsa – Justino Vienožinskio Kauno. Taip pat Paryžiaus skulptūros mokyklos tąsą. Nesieju šio pastato su sovietiniu palikimu. Tai visai kita istorija“, – tikina skulptorius Žilvinas Landzbergas.
Venecijos bienalėje Lietuvai atstovavęs skulptorius sako čia parsikėlęs, kai ėmė trūkti kūrybinių erdvių mieste. Pamažu ir daugiau jaunų menininkų buriasi po šiuo stogu: skulptoriai, vitražo kūrėjai, dizaineriai, tapytojai. Kaip sako dailininkai, tetrūksta geros finansinės injekcijos ir centras taptų erdvinių menų centru.
„Pastatas reikalauja maždaug 6 mln. eurų investicijų. Tada jį būtų galima suremontuoti ir jis dar ilgai gyvuotų, – teigia Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Utarienė. – Mums reikėjo prisidėti patiems 2,4 mln. litų. Tada tai buvo didžiuliai pinigai visuomeninei pelno nesiekiančiai organizacijai.“
Išsamiau – „Kultūros dienos“ reportaže
