Spalio 2 ir 3 dienomis Valstybiniame jaunimo teatre – pirmoji šio sezono premjera. Prancūzų režisieriaus Erico Lacascade`o spektaklis „Balkonas“ pagal to paties pavadinimo Jeano Genet pjesę bus skirtas rekonstruotos teatro scenos atidarymui.
Prancūzas mūsų šalyje spektaklį stato antrą kartą. Prieš dešimtmetį Oskaro Koršunovo kvietimu Vilniuje jis režisavo Antono Čechovo „Dėdę Vanią“. Europoje E. Lacascade`as laikomas autoritetingu A. Čechovo žinovu, praktiku.
J. Genet pjesė „Balkonas“ Lietuvoje statoma pirmą kartą. Pjesės veiksmas vyksta viešnamyje, o pagrindiniai veikėjai – valdžios atstovai, slapčia besinaudojantys viešnamio paslaugomis.
„Balkonas“ – tai iliuzijų namai, kuriuose klesti prostitucija. Taip pat tai – didysis teatras. Žmonės, įžengę pro jo duris, atsiduria ponios Irmos viešnamyje. Balkonas teatruose yra ir žiūrovams antrame aukšte skirta vieta, iš kurios stebime spektaklį. Todėl nuo pat pasirodymo pradžios žinome, kad čia bus kalbama apie teatrą“, – sako Jaunimo teatro premjerai besirengiantis prancūzas.
Spektaklyje vaidina aktoriai Dainius Gavenonis, Martynas Nedzinskas, Benita Vasauskaitė, o pagrindinį viešnamio šeimininkės – Madam Irmos – vaidmenį kuria jauna aktorė Kamilė Petruškevičiūtė.
Teatras plius seksas lygu revoliucija
Spektaklyje, anot E. Lacascade`o, bus kalbama apie teatrą, seksą ir revoliuciją. Naujų įvykių fone statyti šį veikalą režisieriui atrodo savaime suprantama.
„Gyvename epochoje žmonių, susižavėjusių savo įvaizdžiu. Ta reginio visuomenė visa nori sulipti į sceną. „Balkonas“ kaip tik gvildena šią temą“, – sako režisierius.
Žmonės lankosi Irmos viešnamyje – iliuzijų namuose – ir įsikūnija į skirtingus vaidmenis – vyskupo, generolo, teisėjo. Jiems patarnaujančios prostitutės padeda klientams atlikti tuos vaidmenis. Dalyvauti dideliame vaidinime.
„Kadangi vyksta sukilimas, policijos viršininkas nusprendė pasinaudoti tinkama proga ir paimti valdžią į savo rankas. Jis turi sumanymą – vaidmenų atlikėjus iš tiesų paversti teisėju, generolu, vyskupu ir jais pasinaudoti taip, kad suteiktų sau galią. Taip personažai iš fikcijos žengia į tikrovę, – aiškina E. Lacascade`as ir vardija pjesės keliamus klausimus: – Kas yra tikra, o kas ne? Kur fikciją ir realybę skirianti riba? Ar mūsų vadovai gyvena fikcijoje? Ar mes gyvename jų sukurtoje fikcijoje? Kas šiandien yra tikrovė?“
Pjesė buvo parašyta 1953 metais, tačiau į ją, pasak svečio iš Prancūzijos, labai įdomu gilintis dabar – įvaizdžio amžiuje.
Rado gerą progą
Didžiausiu išūkiu statant spektaklį Lietuvoje jam tapo kultūrų skirtumai. Kaip pritaikyti savąją teatro viziją prie kultūros, kurią menkai pažįsta?
„Kiekviena pjesė yra lyg naujas akmuo mano, menininko, kelyje. Tyrinėju nežinomus kelius. Mano amžiaus kūrėjui didžiausias pavojus – nekartoti savęs. Todėl leidžiuosi į naujus nuotykius ir mėginu išgyventi. Tik taip galiu išlikti gyvas teatre“, – teigia E. Lacascade`as.
J. Genet pjese „Balkonas“ jis susižavėjo dar paauglystėje. Dabar šis veikalas, anot režisieriaus, domina daugelį jaunų teatro kūrėjų. „Norėjosi patyrinėti tikrovės ir fikcijos sąveiką – kaip teatras įsipina į gyvenimą, o gyvenimas – į teatrą. Radosi gera proga“, – teigia jis.
Teatras – ne Disnėjaus pasaulis
Teatras yra bendruomeninis darbas. O suburti bendruomenę šiais laikais nelengva. „Mūsų visuomenė ir politinė valdžia yra labai individualistinė. Valdžia dažniausiai tarnauja ne bendruomenei, o galingiesiems. Todėl kurti teatrą, besiremiantį bendruomeniškumo principais – nemaža sunkenybė. Tačiau toks veiksmas ir teatras – labai reikalingi, lyg visuomeninis darbas“, – sako „Ryto allegro“ kalbinamas teatralas.
Jis teigia, kad kur kas lengviau būtų kurti savame krašte, o ne bendradarbiauti kelių šalių kūrybinėms grupėms.
„Man kyla klausimas, ar egzistuoja tautų, žmonių, darbininkų solidarumo Europa? Kalbame apie migrantų krizę. Tačiau tai nėra atvykėlių krizė. Tai gebėjimo priimti svetimą krizė. Mūsų sienos uždarytos, mes patys užsisklendę. Kurti teatrą, kuriame sutelkiamos dviejų šalių pastangos, nėra lengva“, – samprotauja E. Lacascade`as.
Jo požiūriu, teatras – ne Disnėjaus pasaulis, jis nėra atskirtas nei nuo politinių, nei nuo socialinių kontekstų.
„Kadangi esame šio sudėtingo gyvenimo dalis, susiduriame su politinio pasaulio sunkumais. Tačiau tai yra gražus iššūkis. Pasipriešinimas didžiulis, tačiau reikia nenustoti mėginus. Europą žmonės turi kurti drauge, sienos turi atsiverti, kalbos susipinti. Turime vieni kitiems atsiverti, o ne užsisklęsti savo tautinėje tapatybėje“, – įsitikinęs E. Lacascade`as.
Išsamiau – laidoje „Ryto allegro“ nuo 3-ios minutės
