Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkurso laimėtoju paskelbtas režisierius Paulius Markevičius, scenoje kursiantis interaktyvų spektaklį pagal Zigmo Stankaus romaną „Kaip tampama albinosais“ apie karą Afganistane ir jo pasekmes.
Karo situacijos absurdą ir beviltiškumą bus bandoma atskleisti per jaunų žmonių pavyzdžius, į spektaklį bus įtraukti ir žiūrovai. Spektaklis bus rodomas per kitų metų D. Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio atidarymą Varėnoje.
Aktorius ir režisierius P. Markevičius sako Zigmo Stankaus memuarus „Kaip tampama albinosais“ pirmą kartą perskaitė beveik prieš dešimtmetį. Dabar romaną skaitysiantis dar atidžiau – jaunuolių, pakliuvusių į karo industrijos gniaužtus, istorijos bus perkeltos į sceną.
Pasak režisieriaus, mintis Afganistano karo situacijos absurdiškumą ir beviltiškumą, žmonių patirtis atskleisti scenoje kirbėjo ne vienus metus.
Meno ir mokslo laboratorijos kūrybinė grupė, su kuria Paulius kurs spektaklį, jau dirba – ieško papildomos medžiagos, bendradarbiauja su Afganistano karo veteranais iš Klaipėdos.
„Žiūrovo nesistengsim įtikinti, norėsim pasiimti į tą kelionę po žmonių patirtis, į jų nugyventą pasaulį. Nepajėgtume atkurti Afganistano karščio, Afganistano kultūros kvapo, spalvų, žmonių, manau, kad tai yra temos tinkamos bet kur vykstančiam karui, ir jame dalyvaujantiems žmonėms ir jų šeimoms. Temų centre atsiduria jauni žmonės, vaizduojam juos trimis etapais – kokie jų gyvenimai prieš karą, tarnavimas armijoje ir po“, – pasakoja režisierius.
P. Markevičiui režisierės D. Tamulevičiūtės premija 20 tūkstančių eurų spektakliui sukurti įteikta Varėnoje, per profesionalių teatrų festivalio atidarymą.
Šiemet režisierės D. Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkursui pateikta 10 darbų. Vertinta režisūrinio ir aktorinio meistriškumo darna, idėjos ir temų aktualumas.
Pasak ekspertų, P. Markevičiaus projektas apie Afganistano karo išgyvenimus labiausiai atitiko režisierės vertybes ir jos teatro mokyklą – lietuviškos dramaturgijos pastatymų teatruose trūksta.
„Tai nebuvo paviršutiniškas darbas, tai buvo gilūs bandymai tiek aktoriaus, tiek režisieriaus. Tai buvo aktualu, ką Dalia Tamulevičiūtė visada sakydavo – ką vaike tuo nori pasakyti. Kaip ir buvo aišku iš Pauliaus eskizo, ką jis nori pasakyti.
Dalia Tamulevičiūtė visada vertino darbą. Ji sakydavo, kad reikia vieno procento talento ir 99 procentų darbo, šiuo atveju Pauliaus darbas atitiko šį Tamulevičiūtės kriterijų“, – sako Kultūros ministerijos atstovė Indrė Šimeliūnė.
Ne kartą buvęs D. Tamulevičiūtės konkurso komisijos nariu, jos mokinys aktorius Remigijus Vilkaitis sako skaitęs Stankaus knygą, todėl bus įdomu pamatyti, kaip režisieriui pavyks projektą įgyvendinti.
„Dokumentika yra gera vaidyba, kada žmogus per save perleidžia, sukuria charakterį, nesišaipo iš jo, nedurnina žiūrovo savo maivymųsi, ir iš karto atsiranda scenos dokumentika, ką tu bevaidintum, atsiranda detalės, kontekstas, linijos, pirmas planas, antras – visa, kas tikrame gyvenime. Ko ir mokoma teatre, tai Daliai čia buvo dokumentika. Tos lietuviškos dramaturgijos ir trūksta“, – įsitikinęs aktorius R. Vilkaitis.
Spektaklis apie Afganistano karo gniaužtus ir į juos patekusius jaunuolius, jų šeimas bus pristatytas kitąmet per vienuoliktojo D. Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio atidarymą.
Plačiau žiūrėkite reportaže nuo 32.50 min.
