Lenkija puikiai suvokia kultūros svarbą visuomenės gyvenimui, tai įrodo ir lyderiavimas naudojant Europos Sąjungos lėšas, skirtas kultūrai. Kone kiekviename Lenkijos mieste galima rasti naują koncertų salę ar parodų erdvę, LRT.lt sako Marcinas Lapczynskis, Lenkijos insituto Vilniuje direktorius. Baigiantis kadencijai, M. Lapczynskis sako darbą Lietuvoje prisiminsiantis džiugiai – čia jį taip pat žavėjo aktyvus kultūrinis gyvenimas, o laisvalaikiu – gamta.
– Jūsų veikla Lenkijos institute Vilniuje jau artėja į pabaigą, kaip vertinate patirtį? Ar su Lietuva turėjote santykį ir anksčiau?
– Taip, ketverių metų kadencija jau po truputį eina į pabaigą. Tiesa, Lietuvoje esu gyvenęs 2005–2006 m., kai dar studijavau tarptautinius santykius ir pasinaudojau „Erasmus“ programa. Po ilgos pertraukos vėl grįžau čia, tik jau dirbti. Lenkijos institute Vilniuje plėtojame ir viešiname lenkų kultūrą, įvairias jos sritis – literatūrą, kiną, teatrą, kalbą, istoriją, madą, virtuvę, turizmą ir net kompiuterinius žaidimus. Mūsų veikla, kaip matyti, labai plati.
Pasiekimų per šiuos ketverius metus, turiu pasakyti, buvo tikrai daug. Labai džiaugiuosi, kaip plečiasi Lenkų kino festivalis. 2015 m. šiame kino festivalyje apsilankė daugiau nei 3000 žiūrovų, praėjusiais – daugiau nei 6500. Skaičius auga ir auga. Esame jau penkiuose Lietuvos miestuose. Kiekvienais metais rodome apie 20 naujausių ir įdomiausių lenkų filmų.
Džiaugiuosi įgyvendintais projektais, kuriuose buvo plėtotos svarbios temoms lenkams ir lietuviams. Pavyzdžiui, 2017 m. organizavome pirmą didelę diskusiją „Be emocijų“, kur pirmą kartą Lietuvoje taip plačiai kalbėta apie Juzefą Pilsudskį ir jos veiklą ne tik politikoje, bet kariuomenėje, visuomenėje, apie jos politinę kalbą. Kaip žinoma šis asmuo Lietuvoje, o taip ir Lenkijoje, vertinamas nevienareikšmiškai. Mums pavyko pradėti diskusiją apie ją be emocijų, be stereotipų.
Galiu pasigirti ir tuo, kad, dirbant institute, pavyko į dienos šviesą iškelti nemažai kitų įdomių asmenybių – garsų etnografą, jau minėto J. Pilsudskio brolį Bronislawą Pilsudskį. Taip pat – teisininką ir VDU rektorių Mykolą Romerį, Lenkijos ambasadorių Japonijoje karo metais Tadeuszą Romerį ar brolius Narutavičius – Stanislovą bei Lenkijos prezidentą Gabrielių.
– Ar gyvenimas Vilniuje pastaruosius ketverius metus jums patiko?
– Man labai patiko ir šią patirtį prisiminsiu labai šviesiai ir džiugiai. Vilnius yra visiškai kitoks nei Varšuva, iš kur atvykau, ir ne tik dėl dydžio. Man labai patinka gamta – vos per 15 minučių gali nuvykti prie ežero, važinėtis dviračiais ir pan. Puikus ir kultūrinis gyvenimas. Vilniuje kasdien gali rinktis iš 3–4 gerų kultūros renginių. Ne visada spėju apsilankyti ten, kur norėčiau.
– Kaip nusakytumėte skirtumus ir panašumus tarp lenkų ir lietuvių?
– Tai sunkus klausimas. Manau, kad iš esmės esame panašūs, ne veltui kurį laiką buvome bendra valstybė, tai nepraėjo be pėdsako. Dabar esame kaimynai. Žinoma, mūsų kalbos ir kultūros kiek skiriasi, bet manau, kad pamatiniai dalykai, charakterio savybės – gana panašu. Ir lenkams, ir lietuviams svarbi istorija, garbė, panašus ir humoro jausmas.
Kai lenkai ar lietuviai susitinka su prancūzais, ispanais ar kitų tautų piliečiais, kartais kyla sunkumų suprasti vieniems kitus. O tarp mūsų tautų to nėra, turime daugiau bendrumų nei skirtumų. Nors kai kurie klausimai sukelia aršias diskusijas, tai irgi gerai. Juk galime ir net turime turėti skirtingas nuomones.
Pastebiu, kad kai kalba pasisuka apie istoriją, imame vis daugiau kalbėtis, o ne ginčytis. Mes labai džiaugiamės, kad Lietuvoje buvo paminėta Gegužės 3-osios Konstitucijos diena, kad specialiais renginiais pažymėta ir Liublino unijos sukaktis.
– Kalbant apie kultūrą, kiek ji reikšminga santykiams tarp skirtingų valstybių?
– Kultūra yra lengviausias būdas vieniems kitus suprasti. Kultūra artima visiems – visi žmonės žiūri filmus, skaito knygas, klausosi muzikos, eina į parodas. Būtent kultūra leidžia kurti tiltus, šiuo atveju, tarp lenkų ir lietuvių.
Neseniai parodą „Lietuva, tėvyne mano... Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas“ Valdovų rūmuose aplankė keliasdešimt tūkstančių lankytojų. Kino salės, kuriuose rodomas lenkų kinas, – pilnos... Kai tampi susidomėjęs kultūra, natūraliai tampi susidomėjęs ir savo kaimynais.
Viena Lenkijos instituto užduočių – kviesti ir skatinti lietuvius susidomėti ir aplankyti Lenkiją. Organizavome fotografijų projektą „Atostogos Lenkijoje“ ir šiais metais sulaukėme daugiau nei 500 nuotraukų, kurias atsiuntė lietuviai. Manau, tai labai geras ženklas. Labai stengiamės plėtoti tokius santykius.
– Kai bendraujate su naujais žmonėmis, kokius Lenkijos kultūros objektus rekomenduojate?
– Turiu pasakyti, kad kai Lenkijoje – daugiau nei 38 mln. gyventojų ir visi jie yra menininkai (bet tik menininkai tai žino...), sunku išskirti kažką konkretaus. Tačiau visuomet rekomenduoju pasidomėti Agnieszkos Holland kūryba – ji nuostabi, viena geriausių režisierių pasaulyje. Lenkų kino festivalyje parodysime jos naujausią filmą „Ponas Džounsas“. Kaip pavyzdį literatūroje miniu Olgą Tokarczuk. Naujausia jos knyga „Bėgūnai“ neseniai išleista ir į lietuvių kalbą. Tokiu gerų pavyzdžių yra labai daug.
Visada siūlau aplankyti bent vieną kultūros instituciją Lenkijoje, kur iš tiesų jų – daugybė. Nuo pat įstojimo į Europos Sąjungą 2004 metais, Lenkija yra lyderė naudojant ES lėšas, skirtas kultūrai. Todėl kone kiekviename mieste galime rasti naują koncertų salę, muziejų, parodų erdvę, vertą aplankymo.
Kelis pastaruosius metus Lenkijoje matomas biudžeto kultūrai augimas. Tai rodo, kad kultūra suvokiama kaip labai svarbi visuomenės gyvenimo dalis. Pasižiūrėkite, vien praėjusiais metais Lenkijoje įvyko 41 naujo filmo premjera, 33% žiūrovų pasirinko lenkų filmus. Dauguma filmų Lenkijoje gauna valstybinę paramą iš Lenkijos kino meno institutą. Manau, kad visi pagaliau suprato, koks svarbus kultūros vaidmuo, todėl investuojama į šią sritį, kad ji taptų prieinama visiems.
– Papasakokite apie jau 19 kartą vyksiantį Lenkų kino festivalį. Kuo šis bus išskirtinis?
– Visuomet norime parodyti naujausius, įdomiausius lenkų filmus. Šiais metais pasirinkome tuos, kurie sulaukė tarptautinio pripažinimo – Kanų, Berlyno, Gdynės ar Sandanso kino festivaliuose. Ne veltui šių metų festivalį pavadinome „Lenkų kino grietinėlė“. Kaip ir kasmet, įtraukėme įvairių žanrų filmus, kad kiekvienas atėjęs rastų ką nors įdomaus. Bus komedijų, istorinių juostų, trilerių, dramų, filmų jaunimui. Lauks naujausi Agnieszkos Holland, Jaceko Borcucho, Boryso Lankoszo, Władysławo Pasikowskio, Jano Jakubo Kolskio ar Filipo Bajono filmai, visas lenkų aktorių elitas: Krystyna Janda, Borys Szyc, Magdalena Cielecka, Janusz Gajos ar Piotr Adamczyk. Specialiąją programą skyrėme pernai mirusiam režisieriui Kazimierzui Kutzui, nežinomam lietuvių publikai. Jo filmai jau tapo lenkų kino klasikos kanonu.
– Kokių komentarų sulaukiate iš festivalyje apsilankančių lietuvių?
– Labai gerų, didžioji dalis žiūrovų tikrai yra lietuviai, jie randa, kas patiktų. Yra lenkų kino mėgėjų, besilankančių čia metai iš metų. O augančiu lankytojų skaičiumi aš maloniai nustebintas.
