Kultūra

2019.10.01 15:01

Latvija – tarpukariu sparčiausiai besivysčiusi šalis, pamėgta lietuvių emigrantų

LRT PLIUS laida „Stop juosta“, LRT.lt2019.10.01 15:01

Naujame LRT PLIUS sezone laida „Stop juosta“ modernizmo paieškas pradeda kaimyninėje Latvijoje, kurioje žiūrovų laukia maršrutai po Rucavą, Liepoją, Jūrmalą, Rygą, Jielgavą ir Daugpilį. Žadama parengti net 8 architektūrinius-istorinius maršrutus iš šalies, pasižyminčios turtinga modernizmo architektūra ir istorija. Laidos „Stop juosta“ komanda kalbina istorikus dr. Vilmą Akmenytę-Ruzgienę bei dr. Krišą Kapenieką, kurie pasidalijo įžvalgomis ir įdomybėmis apie Latviją, jos santykius su kaimyninėmis šalimis bei kodėl lietuviškai dabar kalbama taip, kaip latviškai prieš šimtą metų.

Emigravusius lietuvius žavėjo daugiaaukštis miestas

Istorikės dr. V. Akmenytės-Ruzgienės laidos „Stop juosta“ komanda teiravosi, koks Latvijos miestas istorine ir architektūrine prasme jai paliko didžiausią įspūdį. „Greičiausiai tai – Ryga. Puikiai atsimenu, kaip mane nustebino naujamiestis. Tarpukario Lietuvos miestai architektūriškai buvo žemi, o Ryga jau 19–20 amžiaus pabaigoje buvo daugiaaukštis miestas. Pasivaikščiojus po stoties rajoną, apžiūrėjus jo fabrikus, darbininkų bendrabučius ir lyginant su stovinčiais Kauno Žaliakalnyje – tai buvo tikrai netikėta. Negaliu įsivaizduoti, kaip 19–20 amžiaus pabaigoje iš mažų kaimų, miestelių atvykusiems ūkio darbų dirbti lietuviams turėjo atrodyti Ryga. Juk minėtu periodu Ryga buvo sparčiausiai besivystantis miestas visame pasaulyje“, – įspūdžiais dalijasi istorikė.

Didmiesčio potencialui sutrukdė karai ir okupacijos

Tiesa, latvių istorikas prof. K. Kapeniekas įspūdingiausiu Latvijos miestu laiko Liepoją. „Mane labiausiai žavi miestas prie jūros – Liepoja. Ten išsilaikė daug senų mūrinių ir medinių namų, tuo tarpu ir moderno (art nouveau) pastatai. Čia gatvės klotos akmenų grindiniu, man labai patinka juo vaikščioti. Jei ne pasauliniai karai ir okupacijos, Liepoja būtų tikras didmiestis“, – tikina K. Kapeniekas.

Tautinių bendrijų nariai, virtę pabėgėliais

Gilinantis į Lietuvos ir Latvijos santykius ir jų istoriją, negalima nepaminėti tarpukariu tvirtos lietuvių ir latvių bendruomenės. „19 amžiaus pabaigoje, kai Lietuvoje prasidėjo ryški ekonominė migracija, tautiečiai rado vietą gyventi ir dirbti didžiuosiuose Latvijos miestuose. Kadangi lietuviai nebuvo nutraukę ryšių su savo tėvyne, didelis būrys žmonių, pripažįstančių lietuvybę ir krikščionybę nusprendė kurti bendruomenes, mokyklas, leisti savo leidinius. Tiesa, nemaža dalis lietuvių draugijų, veikusių Rygoje, Jelgavoje ir Liepojoje, Pirmojo pasaulinio karo metais buvo priverstos pasitraukti į Rusijos imperijos gilumą, bendrijų nariai buvo evakuojami kaip civiliai gyventojai. Kaip ir latvių bendruomenės nariai, jie net buvo vadinami Pirmojo pasaulinio karo pabėgėliais“, – pasakoja istorikė dr. V. Akmenytė-Ruzgienė.

Lietuvos politikų skeptiškumas kaimynų atžvilgiu

Nors Latvija nepriklausomybę paskelbė kiek vėliau nei Lietuva, nepaisant pastangų stiprinti lietuvių ir latvių ryšius, neretai blogąja linkme juos pakreipdavo pragmatiniai išskaičiavimai. Nepaisant to veikė lietuvių-latvių vienybės draugijos, kurios stengėsi pabrėžti vienybės ir bendradarbiavimo idėją.

„Kai Latvija paskelbė valstybės nepriklausomybę, iš karto buvo deklaruota ir Latvijos valstybės valdymo forma – demokratinė respublika. Lietuviai tuo metu buvo paskelbę nepriklausomybę, bet nebuvo apsisprendę, ar bus karalyste, o gal respublika. Visa tai vedė į supratimą, kad Lietuvos valstybė yra buvusi monarchija ir galbūt reikėtų grįžti į pasaulio bendriją būtent taip. Čia įvyko nesusipratimas ir kai kurių Lietuvos politikų žiūrėjimas į kolegas iš aukšto, nes buvo manyta, kad Latvija ir Estija tėra tik naujos valstybės, o labai artimas bičiuliavimasis galėtų ir pakenkti Lietuvai, siekiančiai tarptautinio pripažinimo, tačiau įvyko atvirkščiai. Situaciją lėmė Lietuvos teritoriniai konfliktai su Lenkija ir neišspręsta Klaipėdos padėties situacija. Nors Lietuva ir Latvija turėjo apsižodžiavimų tarptautiniuose forumuose, buvo deklaruota, kad jos yra viena kitai draugiškos valstybės. Latvių bei lietuvių tautinės mažumos abiejuose valstybėse buvo pripažintos kaip lojaliausios, ištikimos mažumos, kurioms taikomas prielankumo principas“, – pasakoja V. Akmenytė-Ruzgienė.

Lietuviškai dabar kalbama taip, kaip latviškai prieš 100 metų

Latvių istoriko dr. K. Kapenieko smalsu pasiteirauti, kokių keistenybių bei panašumų šis pastebi lietuvių ir latvių kalboje.

„Lietuviškai dabar kalbama taip, kaip latviškai prieš šimtą, du šimtus metų. Jei mes, latviai, geriau pažintume savo senuosius kalbos turtus, daugiau suprastume ir lietuvių kalbą. Jeigu kalbant užmiršti kokį lietuvių kalbos žodį, sakyk kokį seną latvišką žodį ir didelė galimybė, kad jis tiks, būsi suprastas. Yra ir tokių žodžių, kurie turi asociacijų: pavyzdžiui, jūs turite žodį „druska“, o latviškai „drusku“ reiškia „nedaug“. Kaip žinome, druskos prie patiekalų reikia naudoti nedaug („drusku“). Juokiamės, gal kada senovėje lietuvis kalbėjo su latviu, vienas gal prašė, norėjo nupirkti "nedaug" druskos, o antras suprato, kad "drusku" yra druska“, – apie kaimyninių šalių kalbų panašumus pasakoja istorikas.

Latvijos modernizmo architektūra, santykiai su Lietuva ir kitos įdomybės laidoje „Stop juosta“ – jau šį sekmadienį, 11:00 per LRT Plius!

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.