Kultūra

2019.10.05 11:39

8 garsūs tapytojai, paveiksluose paslėpę savo autoportretus: kai kam gali tekti užsidėti akinius

LRT.lt2019.10.05 11:39

15 amžiuje atsiradusi Renesanso sentencija „Kiekvienas dailininkas tapo save“ tebėra aktuali ir mūsų laikais. Be aiškiai išreikštų autoportretų, tapytojai visais amžiais palikdavo specialius parašus ant savo drobių, slapta į savo darbus įtraukdavo savo pačių vizijas neįprastais ir išradingais būdais.

Savimanos (išpuikimo) pojūtis tapytojų darbuose atsiskleidė Renesanso laikais, pasklidus humanistinėms vertybėms, individualizmui ir kūrybingumui. Šios epochos metu Europoje atsirado dvi paslėptų autoportretų tendencijos. Italijoje tapytojai turėjo tendenciją tapyti savo portretus dešinėje piešinių pusėje arba altoriuje, o jų akys supratingai žiūrėdavo į meno kūrinio stebėtoją. Vis dėlto Šiaurės renesansui priskiriami dailininkai mėgo žaisti su sudėtingu ir tiksliu simbolizmu, leidžiančiu pademonstruoti techninius įgūdžius. Autoportretai, kuriuos jie įkomponavo į aliejiniais dažais nutapytus savo paveikslus, dažniausiai randami iškraipyti atsispindinčiuose paviršiuose, tokiuose kaip veidrodžiai.

Tradicija, menanti auksinį dailininkų amžių, neprarado aktualumo modernizmo epochoje ir išsilaikė iki šių dienų. Dienraštis „CNN style“ atskleidė aštuonis portretus, kuriuos dailininkai užmaskavo – paslėpė vienuose populiariausių savo kūrinių.

Jano van Eycko „Arnolfinų portretas“ (1434)

Pasak dienraščio „CNN style“, vienas paslaptingiausių Vakarų meno istorijos paveikslų taip pat yra ir vienas juokingiausių. Jano van Eycko nutapytame prabangiame vestuvių portrete pavaizduotas mėgavimasis sunkiu darbu uždirbtu turtu ir kitos simbolinės detalės.

Reikėtų atkreipti dėmesį į mažą išgaubtą veidrodį, pavaizduotą sienoje už jaunavedžių. Jame galite pamatyti dar dvi į kambarį įeinančias figūras. Jaunikis pakelia ranką tariamam pasisveikinimui, gestui, į kurį atsako vienas iš veidrodyje matomų vyrų. Virš veidrodžio yra įmantrus Van Eycko parašas: „Čia buvo Van Eyckas.“ Ar šis užrašas reiškia, kad veidrodyje matomi vyrai yra klientus aplankę dailininkas ir jo padėjėjas? Dienraščio „CNN style“ teigimu, tai viena didžiausių meno istorijos neatskleistų paslapčių.

Raffaello „Atėnų mokykla“ (1509–1511)

Garsi Raffaello freska, nutapyta ant Vatikano Apaštalų rūmų sienų, laikoma klasicizmo šedevru. Ją galima laikyti itin tvarkingos formos šlovinamąja giesme filosofijai. Daugybė gerbiamų Antikos mąstytojų – nuo Pitagoro iki Ptolemajaus – yra įkurdinti skliautuotoje marmuro salėje su kolonomis ir iš dekoratyvinių įdubusių plokščių sudarytomis lubomis.

Freskoje vaizduojami tikrieji Renesanso intelektualai, o Raffaello susiejo savo paties erą su išgirta praeitimi. Remdamasis Italijos dailininku Giorgio Vasari, Raffaello pavaizdavo savo amžininkus freskoje kaip filosofus. Bramante, pasilenkęs prie lentos, yra Euklidas ar Archimedas; Leonardo da Vinci, manoma, yra Platono modelis; o Michelangelo gali būti Herakleito veidas, rašoma „CNN style“. Menininkas negalėjo atsispirti norui įtraukti savo paties veidą į šią maišalynę: kitapus arkos, dešinėje freskos pusėje, šalia Ptolemajaus ir Zaratustros įsikūręs smalsus Raffaello veidas žvilgčioja į praeivius.

Michelangelo „Paskutinis teismas“ (apie 1536–1541)

Yra žinoma, kad Michelangelo neapkentė pavedimo ištapyti Vatikano Siksto koplyčios lubas. Eilėraštyje, kurį jis 1509 metais parašė savo draugui, įtūžęs dailininkas skundėsi dėl ilgų darbo valandų, praleidžiamų stovint sulenkus nugarą: „Mano teptukas virš manęs visą laiką, dažai varva, o jų lašai krenta tiesiai man ant veido!“

Galiausiai genialusis Renesanso meistras galėjo protingai išreikšti savo frustraciją bei pasimėgauti darbu popiežiaus sąskaita – kai tapė „Paskutinio teismo“ freską koplyčios altoriaus sienai. Ekspansyvaus paveikslo centre pavaizduotas šiurpus beakis nukaręs Michelangelo veidas, tuščia nudirta oda, kurią laiko šventojo Baltramiejaus ranka. Renesanso meistras sulygino save su daug kančių patyrusiu šventuoju, nekantraujančiu sužinoti, ar po sunkių tikėjimo išbandymų jis yra siunčiamas į dangų, ar į pragarą, rašo dienraštis „CNN Style.“

Caravaggio „Dovydas su Galijoto galva“ (1609–1610)

Caravaggio mirė anksti, būdamas vos 38 metų. Dailininkas tapė save skirtingais pavidalais, dažniausiai kaip graikų vyno dievą Bakchą (dar vadinamą Dionisu). Dienraščio „CNN style“ teigimu, paskutiniais savo gyvenimo metais dailininkas nusprendė įkomponuoti savo autoportretą į paveikslą, vaizduojantį pergalę pasiekusį Dovydą, duodantį nukirstą Galijoto galvą. Tai viena iš daugelio Caravaggio sukurtų biblinės istorijos versijų. Šis istorijos pakartojimas suteikia netikėtą emocinį atspalvį įprastai kraują stingdančiai juodai baltai „jėgos ir tiesos“ pasakai.

Šiame kūrinyje Caravaggio yra ne jaunas išvaizdus Dovydas, bet nugalėtas Galijotas, kurio sustingęs žandikaulis patvirtina jo sutriuškinimą. Dovydas turėtų būti patenkintas po pergalės, tačiau paveiksle jis pavaizduotas priešingai: jaunuolis atrodo susimąstęs ir šiek tiek liūdnas, galbūt spoksodamas į savo prizą net šiek tiek gailisi dėl šio savo veiksmo. Mokslininkai turi įtarimų, kad jaunojo herojaus modelis buvo Cecco, Caravaggio padėjėjas studijoje ir tariamas mylimasis. Taigi, paveikslas pasižymi netikėtu psichoseksualiniu intymumu, kurį atkartoja Dovydo kalavijas, jaunuolio laikomas ištiestas tarp kojų.

Claros Peeters „Natiurmortas su sūriais, migdolų riešutais ir riestainiukais" (apie 1615)

Nors olandų tapytojų natiurmortai atrodo aiškūs, jie dažnai sukelia sudėtingus apmąstymus apie mirtingumą. Nors žanras buvo techniškai sudėtingas, o naudojamos meninės priemonės galėjo sukelti kliūčių dailininkėms imtis tapybos, 17 amžiuje šiame žanre dominavo moterys. Clara Peeters buvo viena talentingiausių savo meto natiurmortų tapytojų. Daug tos epochos olandų tapytojų tapė prabangias kompozicijas, vaizduojančias austres, pyragus su malta mėsa, atvežtinius vaisius bei pipirų grūdelius ant sidabro ir aukso lėkščių, bet Peeters savo kūriniuose labiau mėgo vaizduoti tokius paprastesnius vietinius pieno produktus, kaip sūris bei sviestas su duona.

Vis dėlto ji nesugebėjo atsispirti norui įamžinti savo autorystės nutapydama savo atvaizdą viename natiurmorte, vaizduojančiame daugybę sūrių, migdolų ir elegantiškai susuktų riestainių. Peeters atidžiai atvaizdavo savo autoportretą keraminės taurės alavinio dangčio atspindyje. Autorės autoportretas yra tiksliai iškraipytas objekto linkių. Vietoje parašo tapytoja „išraižė“ savo inicialus sidabriniame sviestui tepti skirtame peilyje – rašo „CNN style“.

Jacques`o Louis Davido „Imperatoriaus Napoleono ir imperatorienės Žozefinos karūnavimas Paryžiaus Dievo Motinos katedroje 1804 metų gruodžio 2 dieną“ (1806–1807)

Prancūzų neoklasicizmo tapytojas Jacques`as Louis Davidas yra įdomi istorinė Prancūzijos revoliucijos laikų figūra. Nepaisant jo vaidmens nuverčiant monarchiją, po karo Davidas apdariai demonstravo nuolankumą ir buvo itin lojalus Napoleonui, todėl neilgai trukus tapo imperatoriaus karališkuoju tapytoju ir jo propagandistu.

Pats Napoleonas įpareigojo Davidą įamžinti jo prabangią 1804 metų karūnaciją didžiuliame istoriniame paveiksle, perteikiančiame stiprią politinę galios žinutę. Šiandien šis meno kūrinys viešpatauja didžiojoje Luvro salėje. Jis yra toks didžiulis, kad jame pavaizduoti objektai atrodo natūralaus dydžio; žiūrovai gali pasijusti, tarsi jie būtų spalvingai nutapytos minios, stebinčios, kaip Napoleonas karūnuoja Žozefiną, dalis.

Davidas įkomponuotas ložėje ir daro paveikslo eskizą tarp šilku, oda ir atlasu pasidabinusių imperatiškosios šeimos narių ir kitų aristokratų. Realybėje tapytojas iš tikrųjų dalyvavo karūnavimo ceremonijoje Paryžiaus Dievo Motinos katedroje. Menininko įsitraukimas į paveiksle nutapytą renginį parodo tapytojo lojalumą karaliui bei patvirtina jo nenuginčijamus meninius pasiekimus.

Paulio Gauguino „Mažylis sapnuoja“, etiudas (1881)

Modernizmo ir impresionizmo dailininkams buvo būdinga įtraukti save į tapomus paveikslus: jie savo paveiksluose vaizduodavo Paryžiaus kavines, barus ir parkus. Pavyzdžiui, Henri de Toulouse-Lautrecas pavaizdavo save vienoje mėgstamiausių lankomų vietų paveikslo „Prie Mulenružo“ (1892–1895) fone.

Tačiau Paulis Gauguinas pasirinko keistesnį požiūrį į autoportretus etiude „Mažylis sapnuoja“. Vaikas ramiai miega, o šalia lovelės stovi šiurpi lėlė – pajacas. Atidžiau pažiūrėję į jos veidą suprasite, kad tas juokdarys yra Gauguinas. Tapytojas galbūt siekė žaislą pavaizduoti kaip sapnuojančio vaiko vaizduotės vaisių. Jei taip ir yra, žaislas labiau primena košmarą, o ne fantaziją, teigia dienraštis „CNN style“.

Nicole Eisenman „Plaukikai plaukimo takelyje“ (1995)

Žmonių perpildytas aludes ir namuose vykstančius vakarėlius vaizduojančiuose paveiksluose, sujungiančiuose meninius ir istorinius stilius, Nicole Eisenman prikelia visuomeninio laisvalaikio scenas, kurias ypač mėgsta 19 ir 20 amžiaus modernizmo tapytojai dėl šiuolaikinių laikų vaizdavimo.

Kaip rašo dienraštis „CNN style“, Eisenman labai retai pasirodo savo kūriniuose, tačiau jos draugai ir mylimieji yra dažnai vaizduojami scenose. Vienas pirmųjų tapytojos kūrinių yra tipiškai humoristinis, tačiau įžeisti galintis autoportretas. Šelmiška kompozicija vaizduoja šalia plaukimo takelių besitaškančių ir pašėlusiai vienas kitą grabinėjančių nuogų plaukikų būrį neįprastoje intymumui reikšti vietoje. Paveikslo apačioje, dešinėje pusėje, nugara plaukianti ir tik akinius bei plaukimo kepurėlę dėvinti Eisenman gaudo orą. Linksmas, gąsdinantis ir pikantiškas vaizdelis. Tai – savybės, kurios yra tiesiog būtinos naujai pasirodžiusiems tapytojos kūriniams.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.