Kultūra

2019.09.30 08:35

Lukiškių aikštėje – Pietų Amerikos lietuvių portretai ir likimai

LRT.lt2019.09.30 08:35

Vilniaus Lukiškių aikštėje priešais Užsienio reikalų ministeriją nuo rugsėjo 25 iki lapkričio 25 dienos eksponuojama paroda „Pasaulio lietuviai: Urugvajus ir Argentina“. Joje rodomi 20 amžiaus viduryje į Pietų Ameriką išvykusių lietuvių portretai, sekamos jų istorijos.


Vasario 16-osios fondas finansavo 2019-ųjų sausį Lietuvos literatūros ir meno archyvo ekspediciją į Urugvajų ir Argentiną. Joje rinktas lietuvių bendruomenių kultūrinės veiklos dokumentinis paveldas, įrašinėti prisiminimai ir pasakojimai, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Įvyko 26 susitikimai, surinkta daug unikalių istorinių archyvinių dokumentų – Lietuvai bendruomenės nariai perdavė fotografijas, prisiminimus, laiškus, periodinę spaudą ir raštus.

Lukiškių aikštėje kartu su Urugvajaus ir Argentinos lietuvių bendruomenės narių fotografijomis, kurių autorė Berta Tilmantaitė, pristatoma ir 19 per ekspediciją užrašytų istorijų. Tai prisiminimai apie laimės ir ramybės ieškojusius ar nuo negandų bėgusius lietuvius.

Bendruomenės nariai dalijasi prisiminimais apie Lietuvą, pasakojimais apie sunkias darbo paieškas ir norą grįžti namo, bendruomenės svarbą ir mėginimus išsaugoti tautinę tapatybę.

Kada į Urugvajų ir Argentiną atvyko pirmieji tautiečiai, nėra žinoma. Tačiau jau nuo 19 amžiaus pabaigos čia gyvenę lietuviai 20 amžiuje susibūrė į bendruomenę. Tiek Urugvajaus, tiek Argentinos bendruomenėse vykdyta aktyvi veikla – padėta Lietuvai įtvirtinti nepriklausomybę, rinktos lėšos įvairiems labdaros fondams, leisti laikraščiai ir knygos, rengti spektakliai, minėjimai ir vakaronės.

Apie tokią kasdienybę pasakojo bendruomenės narė, garbės konsulė emeritė Berutė Žukas. „Visą laiką jaučiausi taip, lyg gyvenčiau Lietuvoj. Pirmadienį – Lietuvių bendruomenės komisijos susirinkimas, antradienį – teatro repeticijos, trečiadienį – šokių ar dainų grupė, penktadienį – choro repeticija, o savaitgaliais vykdavo pietūs, arbatėlė arba vakarėlis su bendruomene. Sekmadienį eidavau į mišias lietuvių bažnyčioje. Pilna savaitė. Ir iki pat 30 metų taip gyvenau. Kolektyvai keitėsi, bet vis vien. Vėliau jau pati mokiau vaikus tautinių šokių, eilėraščių, rengdavom stovyklas, spektaklius vaikams. Būdavo taip gražu, neįsivaizduojat“, – yra sakiusi B. Žukas.

Nors kultūrinė veikla padėjo nepamiršti lietuvių kalbos ir svetimoje šalyje išlaikyti tautinę tapatybę, bendruomenėse lietuvių gretos retėja. Todėl per ekspediciją surinkti kultūrinės veiklos archyviniai dokumentai ir užrašyti pasakojimai yra svarbūs liudijimai, padedantys suvokti nepaprastai sudėtingą ir painią lietuvių tautos istoriją.