Kultūra

2019.09.29 13:06

Libertas Klimka. Mykolinės – Vėjų diena

Libertas Klimka,etnologas2019.09.29 13:06

Ši diena yra 11 valandų ir 49 minučių trukmės. Taigi naktis jau įveikė šviesiąją paros pusę, kuri kaskart vis po 4 min. trumpės. Ankstų rytą į mano balkoną atskrido zylutė,–- ar tai ne rudens pasiuntinys, juk sekmadienį Mykolinės – pirmoji rudens šventė!

Katalikų bažnyčios kalendoriuje šią dieną minimas Mykolas arkangelas, Dievo pasiuntinys ir visų angelų galingiausias, kovoje su piktosiomis dvasiomis, kėsinančiomis užvaldyti žmonių sielas. Rytų Aukštaitijoje senieji kaimo žmonės, vykdami į tolimą kelionę, visada sukalbėdavo tokią maldelę: „Šventasai Mykolai arkangelai, kaip tu nugalėjai biesų galybį ir apvalei dangų, taip nuvalyk mano kelialius nuog viso pikto“. Tikėta, kad tada jau jokia nelaimė kelionėje neištiks...

Senoviniuose kalendoriuose rugsėjo 29-oji diena pažymėta šv. arkangelo Mykolo trimitu bei svarstyklėmis –geriems ir blogiems nuodėmingo žmogaus darbams palyginti. Mat tokie yra ir jo ikonografijos atributai.

Arkangelo Mykolo figūrėlė, iškirsta iš skardos, būdavo tvirtinama tradicinių kryžių viršūnėse kaip vėtrungėlė. Ypač dažnai tokias galima būdavo pamatyti Žemaitijoje arčiau pajūrio. Dar jų būta ir Biržų krašte, kur daug vėjo malūnų. Vilniuje dvi tokios vėtrungės puošia bažnyčių varpines, o viena, menininkų atstatyta, – ir gyvenamąjį namą Pilies gatvėje.

Kaime Mykolinės vadintos ir Vėjų diena. Nes tikėta, kad svarbias žinias apie būsimą žiemą skelbia arkangelo Mykolo trimitas: jei iš ryto vėjas „atbėgs“ iš vakarų, žiema bus permaininga, su atlydžiais, jei iš pietų – šilta ir švelni, jei pirmasis būtų rytys – tikėtina žvarbi žiema; o jei šiaurys – snieginga. Na o ryški giedra per Mykolines žada itin šaltą žiemą, – taip sakydavo kaimo išminčiai.

Vėjų diena – gera proga priminti vėjų vardus, kaip juos įvardijo pajūrio bei pamarių žvejai, išskirdami net aštuonis. Vakarį vieni vadino jūriniu, kiti – marių vėju. Šiaurės vakarų vėjas buvo suominis arba vakarynė; šiaurės – žiemelis, šiaurės rytų – auštrinis arba audenis, rytų – žeminis, pietryčių – ožinis, pietų – pietvis arba launagis. Kai kurie šių pavadinimų skamba tikrai mitologiškai.

Dar labai įvairiai vadinamas pietvakarių vėjas, mat apie jį žvejai sako, kad atgenąs žuvį prie kranto. Jis ir šakšinis, ir aulaukis, ir pilvinis arba gintarinis. Šis vėjas pakelia nuo jūros dugno pilvę – organinės kilmės dumblą, iš kurio ant paplūdimio smėlio pažyra gintariukai. O šakšinis, kad pučia nuo Vokietijos, saksų žemės. Įdomūs tie vėjų vardai; gaila, kad gerokai primiršti. O galėtų būti panaudoti, pavyzdžiui, įvardijant, laivus, jachtas, pajūrio vilas ar kavines. Priminimui jų vardai iškalti Nidos saulės laikrodžio granite.

Vėjų dieną pramogauti tiktų aitvarus laidant. Žinoma, prisišaukus vėją, kaip tai senovėje daryta, prireikus žvejams ar malūnininkui, taigi pučiant daudytę ar ragą. Mažosios Lietuvos ir dalies Žemaitijos kaimuose Mykolines dar vadindavo Dagos švente arba tiesiog Dagotuvėmis. Tai darbų laukuose pabaigtuvės. Prosenoviškas žodis „daga“ reiškia brandą, derlių, o taip pat ir sužaliavusius žiemkenčius rugius. „Kokia vaga, tokia ir daga“ – sako lietuviška patarlė.

Darbų seka senovėje įsakmiai liepdavo iki Mykolinių nusikasti bulves, nes prasideda gilios šalnos. Žinia, dabar bulviakasis visu mėnesiu ankstesnis: auginamos kitos bulvių veislės, kita ir agrotechnika. Tačiau lietuvio stalą be bulvių sunku įsivaizduoti ir šiandien. Net svečius iš svetimų šalių vaišiname didžkukuliais, žemaičių blynais. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tai nėra labai jau tradiciniai valgiai. Tačiau nuo kada tradiciją skaičiuoti... Žemaičiai pasakytų – nuo 1806 m., kuomet ūkininkas Pilypas Brazdauskis savo žemėje Nasrėnų kaime Skuodo rajone pasodino Klaipėdos turguje iš vokiečio nusipirktas penkias „kartopeles“ – bulveles.

Apie bulvių istoriją galima daugiau sužinoti šių metų rugpjūtyje Kudirkos Naumiestyje, Šakių rajone atidarytame Bulvės muziejuje. Unikalų mūsų krašte muziejų savo sodyboje įkūrė agronomas Jonas Valaitis. Šalia muziejaus – ir paminklas bulvei, kurį iš ąžuolo išskobė tautodailininkas Andrius Bieliukas iš Kriukų. Tikrai verta ten apsilankyti, nes ir vieta graži – Šešupės bei Širvintos santaka.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.