Kultūra

2019.09.30 12:44

Karolis Klimka. Ko bijo MO muziejus

Karolis Klimka, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2019.09.30 12:44

Kol meras R. Šimašius sprendžia, ką daryti su ruda dėme, gadinančia sostinės ir šalies įvaizdį, pakalbėkime apie modernųjį meną. Neseniai sužinojau, kad MO muziejus, besireklamuojantis kaip vienas geriausių muziejų pasaulyje, iš miesto valdžios paskutinę minutę išmušė ne visai tvarkingą leidimą prie muziejaus tvoros pridurti tokį tvoros apendiksą, tvoros ataugą, užtveriančią viešą praėjimą šalia muziejaus.

Keisčiausia, kad ta papildoma tvora, tvoros atauga neatlieka jokios tradicinės tvoros funkcijos – atitverti nuosavybę ir turtą nuo išorės pavojų ir žvilgsnių ar pan. Pabandykime paspėlioti, kokią funkciją ji atlieka.

Pamenu, prieš atsidarydamas MO muziejus negailėjo pinigų savireklamai, ja labai akcentavo atvirą praėjimą ir kiemo erdves. Dabar aiškėja, kad tomis reklaminėmis frazėmis buvo dangstoma kažkokia baimė. (Beje, oficialiame muziejaus reklaminiame autoportrete nei tvoros, nei jos ataugos nėra.)

Atsakingų tarnybų atsakymuose į mano klausimą, ar ta tvoros atauga yra legali, labai akcentuojama, kad sprendimui užtverti viešą praėjimą – viešą erdvę, t. y. panaikinti miestiečių teisę ir apriboti laisvę – pritarė ir Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.

Kaip ironiška! Juk ta tvoros atauga ne tik užkerta kelią, vedantį prie muziejaus, bet ir neleidžia nuo (arba iš!) Kultūros ministerijos patekti prie muziejaus. Kaip tai dera su kultūros prieinamumo šūkiais?...

Spėju, kad ši tvoros atauga atsirado iš baimės, jog nuo Kultūros ministerijos pusės tamsiu kiemu ateis vandalai ir vandalizuos kieme pastatytas skulptūras, o gal – o ne! – ir patį MO muziejų...

Dabar, kai yra ta tvoros atauga, užkertanti kelią tamsos agentams, visi, kas norėtų vandalizuoti MO muziejų, turėtų tai daryti šviesoje, o blogio jėgos juk bijo šviesos, ane?

Na, bet mes ne maži vaikai, ir net maži vaikai supranta, kad bet kokie vandalai (ar kiti MO muziejaus priešai), ypač jeigu jie pasiryžtų vandalizuoti MO muziejų konceptualiai, pvz., kaip naujosios, privatizacijų suformuotos ar deformuotos Lietuvos simbolį, tikrai nebijotų šviesos, priešingai – jie ja pasinaudotų.

Taigi ta tvoros atauga vargu ar apsaugotų nuo vandalų. Galbūt ji buvo sumanyta kaip užtvarėlė nuo vadinamųjų asocialių praeivių, visuotinai nekenčiamų bomžų, kuriuos dabartinis Vilniaus meras linksniavo dar savo rinkiminėje kampanijoje.

Arba gal ta tvora saugo nuo paprasčiausių girtuoklių, kurie galėtų ateiti nuo Kultūros ministerijos pusės – o gal net iš Kultūros ministerijos?! – ir apšlapinti modernistines skulptūras. Dabar, kai yra ta tvoros atauga, kuri kaip koks magiškas šviesos spindulys sulaiko tamsą, visi norintieji išniekinti kultūrą bus priversti grįžti atgal į tamsą, t. y. atgal prie Kultūros ministerijos...

Akivaizdu, kad šis scenarijus irgi absurdiškas. Koks save gerbiantis praeivis šlapinsis ant apšviestų skulptūrų, nors ir modernistinių?

Visą tai pasakoju tik norėdamas įrodyti, kad ta keista tvoros atauga neatlieka tvoros funkcijos. Jos funkcija – visai kita. Jos funkcija – grynai simbolinė.

Kadangi MO muziejus atsirado užkeiktoje vietoje – vietoj „Lietuvos“ kino teatro, kuris dar prieš išnykdamas jau buvo virtęs šmėkla, – tai jame negali nesivaidenti. Ir jokie rinkodaristai čia nepadės. MO muziejus yra dalis ir tęsinys tos pačios gyvos alegorijos, kuria buvo pavirtęs „Lietuvos“ kino teatras.

(Neverta abejoti, kad tarp rinkodaros meistrų, šiandien kuriančių įvaizdį MO muziejui, yra ir tų, kurie kūrė ir tebekuria įvaizdį laukinės privatizacijos eros herojams; o tarp pareigūnų, pasirašiusių leidimus tvorai, yra ir tų, kurie pastaraisiais dešimtmečiais daug nuveikė vandalizuodami Vilnių visokiais biurų kompleksais ir novoteliais.)

„Lietuvos“ kino teatras buvo privatizacijos eros alegorija. O MO muziejus reprezentuoja dabartinį etapą, kuriam būdingi dramatiški konfliktai dėl nekilnojamojo turto objektų, aršios kovos dėl paminklų ir atminimo lentų bei karas dėl miesto erdvių „modernizavimo“.

Tarsi modernizmo šmėkla būtų sugrįžusi keršyti: tos visos stiklo biurų alėjos, kampuoti medžiai, kertami parkai, geometrizuotos aikštės ir pan. ir t. t. – atrodo, lyg Vilnius būtų atkritęs į kokį 7-ąjį dešimtmetį, bet tokį, kokio jis niekada nepatyrė ir dabar kažkas bando kompensuoti savo jaunystės fantazijas.

MO muziejus reprezentuoja ir kitą labai ryškią dabartinės Lietuvos kultūros tendenciją: jos veikėjų ir herojų aistrą įsiamžinti, monumentalizuotis, suteikti sau nemirtingumo aurą, primesti savo šmėklą ateities kartoms. Šia prasme ne tik sostinė, bet ir visa respublika yra pavirtusi į kolosalų „mu“ muziejų, mumijų galeriją. Ir MO muziejus savotiškai vainikuoja šį mauzoliejizacijos procesą. (Tik pažvelkite į tą baltą grabą iš šalies.)

Tatai, žinoma, negali nekelti asociacijų su 9-uoju dešimtmečiu, brežnevizmu, gilia stagnacija, valdžios ir galios mumifikacija. Ir tie atsirašinėjimo šedevrai, kuriuos gavau iš atsakingų tarnybų dėl tvoros, puikiai iliustruoja dabartinį neo-brežnevizmą. Ypač Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos.

Žodžiu, tos tvoros ataugos funkcija yra, kaip sakiau, grynai simbolinė: ja demonstruojama kaprizinga, arbitrali galia sulaikyti praeivį, ūmai atimti iš miesto piliečio tai, ką jis dar vakar laikė savaime suprantamu dalyku: praėjimą, prieigą, atvirą, laisvą erdvę, medžius, orą, tiesiog laisvę laisvai judėti savo mieste – tai galia paversti tave pastumdėliu, „valkata“, šiukšle.

Sociopolitinėje dabarties sferoje šią funkciją atlieka ekonominė prievarta, ekonominis smurtas, pvz., atlyginimų atotrūkis nuo kainų, infliacija, sadistinė kainodara, kartelizacija, monopolizacija, koncentracija, gentrifikacija, „nekilnojamojo turto vystymas“. Tai, kas vakar atrodė savaime suprantama, šiandien netikėtai tampa nebe-prieinama: būstas, vaistai, maistas, darbas, miestas... Kaip rėkė viena reklama viešojo transporto stotelėje: „Čia nėra vietos skausmui“.

O visų keisčiausia šioje tvoros ataugos istorijoje atrodo tai, kad pati Vilniaus savivaldybė savo atsakyme atvirai pripažįsta, kad tvoros atauga muziejaus statybos projekte nebuvo numatyta, ją pripiešė Savivaldybės administracijos direktorius, paskutinę minutę panaikindamas viešą praėjimą, – todėl savivaldybė matė reikalą persiųsti klausimą statybų inspekcijai, kad ši atliktų „žemės naudojimo valstybinę kontrolę dėl galimų žemės naudojimo tvarkos pažeidimų“.

Tarsi savivaldybė būtų susidvejinusi, kaip koks Tvin Pyksas, – tarsi šį atsakymą būtų rašiusi kažkokia vidinė susidvejinusios savivaldybės šmėkla, kylanti iš traumos ir kaltės šešėlio.