Kultūra

2019.09.30 16:04

Inga Mitunevičiūtė: apie šviesą – regimąją, popieriniu pavidalu (knygų apžvalga)

LRT KLASIKA2019.09.30 16:04

Literatūrologė Inga Mitunevičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas: Anthony Doerr „Kriauklių rinkėjas“ ir Peter Wohlleben „Ar girdi, kaip medžiai šneka?“

Anthony Doerr „Kriauklių rinkėjas“ (iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė)

Ant pirmosios knygos, kurią pasirinkau šiai apžvalgai, viršelio figūruoja užrašas, kad tai bestselerio „Neregimoji šviesa“ autoriaus Anthony Doerr knyga. Dabar pat turiu prisipažinti, kad neskaičiau šio bestselerio, nors girdėjau ne vieną aikčiojimą, kokia tai nuostabi knyga. Stengiuosi nepasiduoti visokiems išprotėjimams – dėl knygų, kurias atseit skaito visi, irgi. Tačiau lygiai taip pat turiu prisipažinti, kad, perskaičiusi „Kriauklių rinkėją“, skubėsiu į biblioteką ir „Neregimosios šviesos“. Ir visų kitų autoriaus knygų, kurios dar, tikiuosi, bus.

„Kriauklių rinkėjas“ yra septynių apsakymų rinkinys. Tai tradicinis, bet kiek pamirštas ir nepopuliarus mūsų laikais žanras. Ir tai yra tam tikras paradoksas. Potencialūs ir realūs skaitytojai sakosi turintys mažai laiko, bet perka itin storus ir solidžius romanus, o leidėjai bando išpūsti knygas maketuodami jas taip, kad vos spėtum versti puslapį. Tačiau apsakymai ar novelės – trumpi pasakojimai, rodos, patys tinkamiausi šių laikų skubančiam žmogui, nėra labai graibstomi. Ir aš suprantu, kodėl.

Dažniausiai čia neatskleidžiama viskas (kaip kad romane), nesudėliojami visi taškai ant „i“, o lieka galybė nutylėjimų, turi įdėti šiek tiek pastangų visus tuos taškus ant „i“ susidėliodamas, o dar lieka galybė erdvės interpretacijai. Perskaitęs tokią neilgą istoriją turi nešiotis ją dar kurį laiką galvoje ar širdyje tarsi rusenančią žariją, kol įsižiebs ugnis, suliepsnos ir nušvis visos prasmės. Iš čia ir šviesa. Regimoji. Tokie yra Anthony Doerr apsakymai – tarsi traukiamos iš tamsos ir tylos istorijos, pasakojamos prie laužo šalia ošiant vandenynui ir ugnies kibirkštėlėms tyliai plevenant ore.

Jei reikėtų išvesti bendrą vardiklį ir įvardyti šių apsakymų pagrindinį veikėją, tai būtų gamta. Gamta su visa savo įvairove ir subtilumu. Puikiausia yra tai, kad skaitydamas tekstą to gali net nepajusti, nes ji ne atskirta nuo žmogaus, o jį globianti, kartais gydanti, prikelianti, kartais kelianti grėsmę, tokia pat trapi kaip ir šių apsakymų žmonių gyvenimai. Mirtis vienokiu ar kitokiu pavidalu šiuose apsakymuose visada yra šalia – aklo kriauklių rinkėjo saujoje, vandenyne, į kurį puola skandintis kurčnebylė mergina, medžiotojo šautuve ar žvejų meškerių kabliukuose. Mirtis, kuri yra visa ko dalis ir perėjimas į kitą būseną, todėl yra šviesi.

Mirtis, kuri išsipildo tik tada, kai tai lemta, todėl kartu ir neišvengiama, ir viltinga. Geografinis kūgenis – moliuskas, savo dantyse turintis dvylikos rūšių nuodų, gali vienu įkandimu žmogų nužudyti, bet gali ir pagydyti. Į vandenyną puolusią kurčnebylę merginą išgelbėja pabėgėlis iš Liberijos, kurį jos tėvas ką tik atleido iš darbo, dabar jis slapčia nuo visų gyvena šalia ir augina daržą žemėje, į kurią užkasė į krantą išplaukusių ir nugaišusių kašalotų širdis. Amerikiečių žvejai, rungtyniaujantys su britais, kurie greičiau sužvejos didesnę žuvį, ir Vilniuje pagavę gigantišką karpį paleidžia jį į laisvę, nes (cituoju): „Kur tu dar pamatysi tokią žuvį? Ir tokias mokinukes, ir tokius amerikiečius, kurie paleido karpį į laisvę, ir tas, plekštelėjęs pelekais, tingiai ir nerangiai nuplaukė į verpetuotą miesto upės gelmę“ (p. 140).

Atrasti pasakojimą, kurio veiksmas vyksta Vilniuje, buvo didžiulė staigmena. Jį perskaičiau itin smalsiai, kitomis – amerikiečio autoriaus – akimis. Šypseną kėlė paniurusių lietuvių – „ūsuotų senučių, susiraukusių vyrų siaurais kaklaraiščiais ir mergaičių mini sijonėliais“, – važiuojančių troleibusu, aprašymas. Ir nors Vilnius čia vaizduojamas kaip gana pilkas ir niūrus miestas, o Neris – greičiau kanalas nei upė, iš šio apsakymo trykštanti šviesa iš dalies yra lietuviška.

Peter Wohlleben „Ar girdi, kaip medžiai šneka?“ (iš vokiečių kalbos vertė Zita Baranauskaitė˗Danielienė)

Peterio Wohllebeno knygos suaugusiesiems „Paslaptingas medžių gyvenimas“ ir „Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį“ apvertė daugumos įsivaizdavimą apie mus supantį gyvūnų ir augalų pasaulį ir tapo pasauliniais bestseleriais. Tad nenuostabu ir labai džiugu, kad šiais metais leidykla „Kitos knygos“ išleido ir šio autoriaus knygą vaikams „Ar girdi, kaip medžiai šneka? Trumpa atradimų kelionė miške“.

Man niekada nepabosta kartoti, kad vaikai yra vienintelė šio pasaulio viltis. Pasaulio, kuris stovi ant bedugnės krašto ir tuoj tuoj nusiris žemyn. Ir nors ši frazė jau nuvalkiota ir banali, manau, man dar ilgai nepabos ją kartoti, nes tai, kas dabar vyksta pasaulyje, mano teiginį tik patvirtina. Vaikai rėžia pasaulio lyderiams į akis nepatogias tiesas, vaikai nustoja paklusti sistemai, bandančiai iš jų padaryti eilinius bukagalvius vartotojus, ir išeina į gatves protestuoti, vaikai stovi apsikabinę medžius, kad jų nekirstų. Jų protestai sukelia didžiulį atgarsį ir pasipiktinimą, nes jie juk tik vaikai. Tačiau jų balsas vis stiprėja ir ateis ta riba, kai suaugusieji nebegalės jo neklausyti.

Kai įsivaizduoju tokį mažą planetos gelbėtoją, jo rankose visada būna knyga – vienokia ar kitokia, nes knygos, kaip ir vaikai, yra galingos. Knyga, kurią čia pristatinėju, kaip tik tiktų tokiam mažam didvyriui į rankas. Tai pažintinė knyga, kurioje paprastai ir su Peteriui Wohllebenui būdingu humoro jausmu pasakojama apie mišką ir jo gyventojus, daugiausia apie medžius. Knygų vaikams apie gamtą yra ne viena ir ne dvi, o pastaruoju metu jų vis daugėja. Kuo gi ypatinga ši, kad galėtų tapti planetos gelbėtojo parankine knyga?

Visų pirma, kaip byloja knygos paantraštė, ji yra atradimų kelionė. Ir ne tokia jau trumpa, nes tų atradimų kupinas kiekvienas puslapis. Visa ši knyga – virtinė klausimų. Pradedant nuo „ar medžiai kalba?“ iki „ar medžiai turi inkštirų?“ – taip taip, inkštirų. Niekada apie tai nesusimąstėte? Aš irgi. Reikia pripažinti, kad, perskaitęs tokį klausimą, neabejotinai perskaitysi ir atsakymą į jį, net jei ir visiškai nesidomi gamta. Taigi knyga labai pagavi ir įdomi skaityti ir vaikams, ir suaugusiesiems.

Antra, tai ne ta knyga, kurią perskaitysi, pagalvosi, kad buvo įdomu, ir padėsi į lentyną. Ji pilna galvosūkių ir užduočių, kviečiančių kartu su suaugusiaisiais tyrinėti mišką (jau girdžiu suaugusiųjų atodūsius) – skaičiuoti rieves, ieškoti susigiminiavusių medžių, gyvų ar negyvų kelmų ir kitų įdomybių, apie kurias parašyta knygoje. Taigi ji tikrai kviečia atrasti gamtos pasaulį, jį geriau suprasti, o kartu – ilgiau pabūti gryname ore.

Trečia, tai knyga (kaip ir autoriaus knygos suaugusiesiems), visiškai keičianti supratimą apie tai, kas yra medžiai, kaip jie auga ir gyvena. Autorius pateikia visas įdomybes apie medžius ir gyvūnus per žmogaus prizmę. Vaikai sužino, kaip medžiai šneka, geria ir valgo, kas yra jų kaulai, kraujagyslės ir inkštirai, kaip jie susižino tarpusavyje, ar gali sulieknėti, ar turi močiučių ir senelių, mėgsta ar ne draugauti vieni su kitais ir t. t. Taigi, visai kaip žmonės. Ir nors tai visiškai antropocentrinis požiūris, su kuriuo būtų galima ginčytis (na ar tikrai mes galime išvedinėti tokius analogus kaip medžių internetas), jis turi vieną nenusakomai gerą aspektą – ugdo suvokimą, kad mes ir medžiai esame vienos ekosistemos dalis, ir jei medžiai bijo ir jaučia skausmą (visai kaip mes), gal šios knygos mažajam skaitytojui ateityje nekils ranka jų naikinti?..