Kultūra

2019.10.05 19:25

Petras Geniušas: kaip sakydavo mano tėtis, nėra laiko negenialiems dalykams

Donatas Puslys2019.10.05 19:25

Trečiadienio pavakarė. Nors ir saulėta, tačiau Užupio angalas savo trimitu jau sveikina pirmąjį rudeninį šaltuką. Beieškodamas šioje balandžio 1 dieną savo nepriklausomybę mininčioje respublikoje įsikūrusios grafikės Kristinos Norvilaitės galerijos, pro gatvės triukšmą, keliamą automobilių variklių ir pro šalį skubančių žmonių padrikų pašnekesių kakofonijos, iš už lango išgirstu dainininkės Justinos Gringytės balsą, akomponuojamą maestro Petro Geniušo grojamos melodijos.

„Lietuvių mecosopranas Justina Gringytė, pasižyminti galingu lyg griaustinis balsu, dainuodama atspindi senosios tradicijos švelnumą“, – prisimenu neseniai britų dienrašyje „The Telegraph“ perskaitytus žodžius. Dabar jau žinau, į kurias duris pasibelsti.

Su atlikėjais susitikau pasikalbėti apie spalio 19 dieną 19 valandą Vilniaus Vaidilos įvyksiantį judviejų koncertą, skirtą litvakų literatūros grando Grigorijaus Kanovičiaus devyniasdešimtmečiui. Tai bus jau antrasis ciklo koncertas, o pirmajame Frederico Chopino, Piotro Čaikovskio ir Leonido Desiatnikovo kūrinius atliko P. Geniušo sūnus Lukas. Šįkart koncerto svečiai galės išgirsti P. Geniušo ir J. Gringytės dueto atliekamas kompozitoriaus Hectoro Berliozo dainas iš ciklo „Vasaros naktys“, o taip pat prancūzų kompozitorių preliudus ir operų arijas.

Apie muziką ir literatūrą

Vis tik, kadangi koncerto „kaltininkas“ yra literatas, tai ir pokalbį pradėjome ne nuo muzikos ir renginio programos aptarimo, o nuo pokalbio apie knygas ir skaitymą. Nors muziką ir literatūrą ir globoja skirtingos mūzos, koks jų santykis atlikėjų kasdienybėje? „Kadangi dainuoju, tai žodžiai man yra tokie patys svarbūs kaip ir muzika. Darbą su daina ar opera pradedu nuo skaitymo – žodžių, libreto. Kaip pavyzdį paimkime Giuseppe Verdi operą „Rigoletas“, kurios libretas parašytas pagal Victoro Hugo pjesę „Karalius linksminasi“. Kad geriau susipažinčiau su savo vaidmeniu, be abejo turiu perskaityti ir V. Hugo darbą. Taigi dainavimas yra neatsiejamas nuo literatūros ir reikalauja daug skaitymo“, – pasakojo J. Gringytė.

Atitardamas atlikėjai, P. Geniušas teigė, kad pianisto gyvenime ryšys su literatūra yra labiau netiesioginis. „Vis tik nors programoje pianistas tik akomponuotų, jis vis tiek privalo susipažinti su tekstu, kad įsigilintų į jo prasmę, pajaustų niuansus, nes visa tai atsispindi ir pačioje muzikoje. Taip tekstas ir muzika yra suaugę draugėn“, – kalbėjo maestro.

Jam pritardama žymiausiuose pasaulio operos teatruose koncertavusi J. Gringytė akcentavo, kad žodis diktuoja garsinę spalvą ir todėl nėra nesvarbus, nes skirtingi žodžiai skirtingai atsispindi muzikoje.

„Žodžių prasmės sukinba su garsu ir, nors po to dainininkas ir nebedainuotų, tačiau tos prasmės vis tiek išliktų garse. Muzika įkūnija jausmus, kuriuos mes išskaitome jos klausydamiesi. Tai yra mūsų europinės kultūros dalis. Ir tai labai gerai galiu pastebėti, kai tenka darbuotis su studentais iš, pavyzdžiui, Kinijos ar Pietų Korėjos. Jie gali fantastiškai groti Europos kompozitorių kūrinius, tačiau neretai neturi natūralaus ryšio su mūsų kultūrinėje aplinkoje gimusia muzika, todėl ne visada iki galo žino, ką groja. Pas mus muzika yra labai glaudžiai susijusi su žodine kultūra ir prasmėmis, kad kartais būna labai sunku paaiškinti tai kitos kultūros atstovams. Kartais būna, kad aš kinui pasakau, jog šioje melodijoje girdime pavasarį. Jis labai nustemba, nes pavasaris jam skamba kitaip. Galiausiai vis tiek susišnekame, nes muzika yra labai universali kalba“, – pasakojo P. Geniušas.

Neverta skaityti negenialių kūrinių

O ką atlikėjai skaito laisvalaikiu, kai kūrinio nereikia imti į rankas tik dėl darbo? J. Gringytė apgailestavo, kad dėl intensyvaus grafiko to laisvalaikio nėra daug, tad natūraliai ir knygoms labai trūksta laiko.

„Man tenka nagrinėti gausybę istorinių, literatūrinių tekstų rengiantis savo darbui, tad laisvalaikio skaitymams vietos nebelabai ir lieka. Labai norėčiau perskaityti Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorę“, bet ta knyga vis laukia manęs. Mamai aš neseniai sakiau, kad išėjusi į pensiją tiesiog be galo daug skaitysiu“, – su šypsena ateities svajonėmis dalijosi dainininkė.

Tuo tarpu P. Geniušas pasakojo, kad iki šiol vadovaujasi tėvo jam suteiktu patarimu, kad neverta skaityti negenialių kūrinių, nes net ir to, kas yra genialu, per visą gyvenimą gali perskaityti tik mažą dalį. „Aš augau ant klasikos, ypatingai XX amžiaus. Paauglystėje buvo daug Alexandre’o Dumas, V. Hugo, Honore de Balzaco, o po ti Ernesto Hemingway’aus kūrinių. Mano kartos džentelmeno rinkinyje rastumėte Marcelį Proustą, Franzą Kafką, Osipą Mandelštamą, Hermaną Hessę, Thomasą Manną, Borisą Pasternaką, Rainerį Marią Rilkę, Anną Achmatovą. Mūsų gretose tai buvo tiesiog privalomi kūriniai“, – prisiminė P. Geniušas.

Nusišypsok mums, Viešpatie

O koks atlikėjų santykis su paties G. Kanovičiaus, kuriam spalio 19-osios vakarą ir skambės judviejų parinkta muzika, kūryba?

„Pirmasis ir pats svarbiausias kūrinys, kuris man šauna į galvą, yra „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Man teko matyti tiek rusišką, tiek lietuvišką teatrinius šio kūrinio pastatymus. Ir, turiu pasakyti, man tai paliko gilų įspūdį“, – prisiminė P. Geniušas.

Anot jo, ši pavardė lydi jo nuo pat vaikystės, o rašytojo kūryba yra tarsi vartai į žydiškąjį pasaulį. „Tai yra labai svarbu suvokti Vilniuje, nes šis miestas yra neįsivaizduojamas be žydiškosios kultūros. Čia nuolat esi skatinamas apmąstyti žydiškosios kultūros indėlį į miesto gyvenimą. Vilnius yra Lietuvos žydų klestėjimo ir tragedijos vieta. Ir visame šiame kontekste aš jaučiu savotišką pareią pagerbti tiek patį G. Kanovičių, tiek išreikšti padėką žydiškajai kultūrai apskritai. O G. Kanovičius juk yra vienas iš iškiliausių jos atstovų“, – kalbėjo maestro.

J. Gringytės teigimu, organizuojant koncertą, buvo svarstoma, kaip jo programą būtų galima susieti su rašytojo kūryba. „Tačiau supratau, kad to nereikia, nes mes savo programai pasirinkome nuostabių kompozitorių darbus. Imame tik genialius kūrinius, kuriuos norime padovanoti kitos srities genialiam kūrėjui“, – akcentavo dainininkė.

Nuo Berliozo iki Karmen arijų

Tad ką gi išgirsti galės visi, kurie įsigys bilietus į Vaidilos teatre vyksiantį J. Gringytės ir P. Geniušo koncertą? Pirmoje dalyje skambės dainos iš H. Berliozo ciklo „Vasaros naktys“. Justinos teigimu, šį ciklą sudaro beprotiškai gražios šešios dainos, kurios dažniausiai yra atliekamos kartu su orkestru.

„Tačiau pirminę ciklo versiją H. Berliozas buvo parašęs balsui ir fortepijonui. Labai įdomi šių dainų struktūra – pirma ir paskutinė dainos labai linksmos, o vidurys labai rimtas ir tragiškas. Be to, dainų žodžiai yra be galo gražūs ir poetiški. Aš labai myliu šį ciklą, kuris Lietuvoje dar nėra daug kartų dainuotas“, – kalbėjo J. Gringytė.

Kai šis ciklas buvo parašytas, pridūrė P. Geniušas, jis buvo traktuojamas kone kaip bepročio kūryba, kuri labai sunkiai suvokiama ir suvirškinama. „Laimei, kad šio kūrinio premjerose dalyvavo A. Dumas, V. Hugo, Ferencas Lisztas, Robertas Schumanas. Jie, ačiū Dievui, suvokė kūrinio genialumą ir palaikė H. Berliozą. Jie suprato, kad tai yra genijaus kūryba, nors ji savo laiku taip ir nebuvo priimta į vyraujančią kultūrą. H. Berliozo spontaniškumas, prasmių ir nuotaikų kaita yra originali, beveik šokiruojanti. Jis stebina savo šviežumu“, – pastebėjimais dalijosi P. Geniušas.

Atitardama jam, J. Gringytė pabrėžė, kad cikle „Vasaros naktys“ yra ne tik puiki poezija, bet ir labai stiprūs muzikiniai vaizdai.

Kadangi pirmojoje dalyje klausytojai gaus daug darbo, kaip juokauja P. Geniušas, tai antrojoje dalyja jiems bus suteikta šiek tiek atpildo. „Mes į klausytoją žvelgiame humaniškai, tad sieksime pateikti ne tik naujovių, bet ir tai, kas yra garantuota ir gražu. Antrojoje dalyje mes liksime su prancūzų kompozitoriais ir jų preliudais bei operų arijomis. Girdėsime C. Debussy ir jo porą preliudų. Girdėsime Karmen ir Dalilos arijas“, – pasakojo P. Geniušas pridurdamas, kad apskritai pačią programą geriausiai apibūdintų žodžiai „vientisas įvairumas“.

Kūrinys, lydintis nuo pat vaikystės

Kalbėdama apie skambėsiančias arijas, J. Gringytė teigia, kad su šia muzika ji yra jau labai seniai ir ji jau spėjo tapti jos neatskiriama savastimi. „Kai dar studijavau fortepijoną Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, George’o Bizet „Karmen“ buvo pirmoji opera, kurioje apsilankiau kaip suaugęs žmogus“, – prisiminė atlikėja.

Į tai P. Geniušas pridūrė pastebėjimą, kad galbūt tos operos atlikimui dirigavo jo tėtis – žymus dirigentas Rimas Geniušas. „Mano tėvas yra dirigavęs šimtus „Karmen“ pastatymų ir mane šis kūrinys lydi nuo pat vaikystės. Be to, jis tapo vienu mano mylimiausių“, – pridūrė Petras. Pianisto teigimu, jo santykis su muzika yra labai asmeniškas, ir jo racionaliai neapaiškinsi. Tai labiau jausminis, juslinis santykis.

Grįždama prie programos, J. Gringytė akcentavo, kad klausytojams yra svarbu pasiūlyti tiek kažką naujo, tiek kažką, kas jau pažįstama ir artima. „Man, kaip atlikėjai, kartais yra labai svarbu pasiūlyti klausytojams visą puokštę švelnumo, romantizmo, pykčio, juoko ir t.t.“, – kalbėjo atlikėja.

Nors šiandien ir galime teigti, kad vargiai rasime tokių, kurie nebūtų girdėję apie Karmen, tačiau J. Gringytė priminė, jog ir G. Bizet pradžia buvo labai sunki. Anot jos, kompozitorius praktiškai dėl to ir numirė, jog išgyveno manydamas, kad 1875 metais Paryžiuje pirmą kartą atlikta jo „Karmen“ veikiausiai patyrė nesėkmę: „Pirmas spektaklis buvo visiškas fiasko. Antrasis pavyko kiek geriau. Kalbant perkeltine prasme, G. Bizet pražudė kritikai, kurie taip sumalė į miltus jo šedevrą, kad ėmė šlubuoti kūrėjo sveikata.“ Kaip pridūrė P. Geniušas, G. Bizet taip ir nesužinojo, kad sukūrė žymiausią operą pasaulyje.

Be to, anot maestro, G. Bizet buvo ir genialus pianistas, tačiau apie tai žinojo tik siauras ratas žmonių: „Jis tai slėpė nuo plačiosios visuomenės norėdamas, kad būtų žymus kaip kompozitorius, o ne atlikėjas. Vis tik tie, kas girdėjo jį grojantį, sakė, kad G. Bizet būta panašaus lygio kaip F. Liszto. Vis tik G. Bizet laukė kompozitoriaus šlovės, kuri jam gyvam esant taip ir neatėjo, nes mirė kūrėjas ganėtinai skurde.“

Veda noras dalintis

Anot P. Geniušo, jo tėvo pasakyti žodžiai, kad nėra laiko ne genialiems dalykams, paaiškina ir tai, kodėl jis grojąs klasikinę muziką. „Ji yra geniali ir ji išliko, kai tiek daug kūrinių, tarp kurių veikiausiai būta ir nuostabių darbų, buvo pamiršti“, – akcentavo jis.

Tuo tarpu J. Gringytė pridūrė, kad jos darbe viena iš didesnių paskatų yra noras pasidalinti su klausytojais tekstu. „Man tai yra labai svarbu, ne tik pati muzika. Tuose tekstuose įkūnyta tiek daug patirčių, išgyvenimų. Būtent todėl man labai svarbu, kad publika suprastų tekstą, kuris jai gali tapti labai artimas kaip rezonuojantis su pačių klausytojų gyvenimu. Yra toks pasakymas, kad dainininkas yra tarsi dainuojantis aktorius“, – pokalbį apibendrino Justina.

Spalio 19 dieną 19 valandą Vilniaus Vaidilos teatre kiekvienas, atėjęs į antrąjį ciklo „Linksmos Grigorijaus Kanovičiaus akys“ koncertą, galės išgirsti mecosoprano J. Gringytės ir fortepijono maestro P. Geniušo atliekamus H. Berliozo, G. Bizet, C. Debussy kūrinius.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.