Kultūra

2019.10.22 14:38

Alvydo Šlepiko „Mano tėvas žūsta“: geros poezijos mišrainė

Mantas Tamošaitis, „Naujasis Židinys-Aidai“2019.10.22 14:38

Sunku pasakyti, ar Alvydo Šlepiko poezija tebėra nežinoma. Faktas, kad ankstesnių jo poezijos leidimų bib-liotekose negausu, o ir ten esantieji dažnai persikėlę į saugyklas, juos reikia užsakinėti atskirai. Turiu omenyje ir „Taika tavo kraujui“ (1997), ir „Tylos artėjantis“ (2003), ir abi kolektyvines antologijas „Svetimi“ (1994), „Svetimi po 20“ (2014). Faktas ir tai, kad negausi, bet labai sėkminga proza iškėlė autorių į šiandieninės lietuvių literatūros priešakį.

„Mano tėvas žūsta“ – rinktinė, surinkta iš minėtų leidinių ir papildyta keletu naujų tekstų. Šios recenzijos autorius, kategoriškai neapkenčiantis atvejų, kai rinktinėje tekstai išrikiuoti ne chronologiškai, lengvai smerkia ir šitą. Toks sprendimas verčia skaitytoją rinktinę skaityti kaip vientisą knygą, kuistis po turinį ieškant pamėgtų tekstų iš ankstesnių rinkinių, taip užmaskuojami autoriaus stiliaus pokyčiai laike. Tokiu atveju norėtųsi bent abėcėlinės rodyklės.

Taip pat skaitykite

Nors nauja meninė kokybė tiesiog naujai išmaišius mišrainę neatsiranda, tačiau šioje knygoje komponavimo darbas atliktas atidžiai ir tikrai galima jausti greta esančių eilėraščių temines sąsajas. Apskritai vartant Mano tėvas žūsta matyti aiški ambicija sukurti „naują daiktą“ ir pateikti jį kaip baigtinę ligšiolinės Šlepiko poetinės kūrybos visumą. Visų pirma, atliktas didelis redakcinis darbas: eilėraščiai gausiai ir be skrupulų taisyti knygos redaktoriaus Aido Marčėno ir paties auto­riaus. Šis redakcinis darbas vertas atskiro aptarimo.

Taisyta ir redaguota labai didelė dalis tekstų, kartais, žinoma jie taisyti nedaug – sukeisti vietomis žodžiai, pataisytas skambesys, išbrauktas nedidelis pasikartojimas. Bet esama ir labai plačių mostų. Pirmas skaitytojo nervas trūko bandant atskirti visus knygos atvarto žadamus naujus eilėraščius: pradžioje, kadangi tekstai „išmaišyti“, ėmiausi turinyje pieštuku braukyti tekstus, publikuotus ankstesnėse knygose.

Grafito dalgeliu prasiėjus, liko kiek daugiau nei penkiolika pavadinimų. Ir tada atėjo suvokimas – pakeisti dalies eilėraščių pavadinimai. Pavyzdžiui, „Tolle, lege“ virto „Žodžiais šv. Augustinui“, „Eilėraštis, parašytas sergant gripu ir skirtas pačiam sau padrąsinti“ virto „Ligonio padrąsinimu“, „Eilėraštis, parašytas akivaizdžiai įsitikinus, kad laikas teka pro šalį“ – „Kai laikas – pro šalį“, „Privatus vieno įtartino subjekto gyvenimas“ liko be pavadinimo ir turinyje liko pažymėtas pirma eilute, „Lost, lost, lost III“ tapo tiesiog „Lost, lost, lost“ ir pan. Kitaip tariant, norint sužinoti, kurie eilėraščiai yra nauji – teks atidžiai ištirti visą ligtolinę Šlepiko kūrybą.

Nors turiu pomėgį skaityti poezijos knygas nuo viršelio iki viršelio, vis dėlto rinktinės lentynoje turi ir paprastą praktinę funkciją – pasiėmęs vieną knygą gali susirasti visus autoriaus „hitus“ ir juos paskaityti. Šito Šlepiko rinktinė neišpildo: ne tik nėra aišku, kuriame gale ieškoti, bet ir nebesi tikras, ar tekstas taip pat vadinasi. Gal ir senamadiška, tačiau norisi, kad knygos būtų ne tik gražios, bet ir patogios.

Kalbant apie pačias redakcijas, jos provokuoja svarstyti, kada eilėraštis – vis dar tas pats, o kada jau kitas. Pavyzdžiui, atsisakyta lengvą ironišką santykį su tekstu sukuriančių smagių pavadinimų „Eilėraštis, parašytas akivaizdžiai įsitikinus, kad laikas teka pro šalį“, „Eilėraštis, parašytas sergant gripu ir skirtas pačiam sau padrąsinti“ – viena vertus, be jų tekstai labiau apibendrinti, mažiau siejami su pačiu autoriumi, tačiau, banaliai tariant, tuomet eilėraštis atrakinamas jau kitu raktu. „iš tylos audžiu voratinklius“ (p. 155), nors redaguotas nedaug, pateikiamas vienišas, be kitų 6 dalių iš stipraus ciklo „Privatus vieno įtartino subjekto gyvenimas“ (iš: Dainius Dirgėla, Valdas Gedgaudas, Evaldas Ignatavičius, Alvydas Šlepikas, Donatas Valančiauskas, „Svetimi“, Vilnius: Vakarinės naujienos, 1994, p. 207–215).

Kartais pakeistas viso labo vienas, bet semantiškai itin svarbus žodis: „nugalint viską kas laikina nukertant viską, kas laikina“ (Alvydas Šlepikas, „taika tavo kraujui“, Vilnius: Scena, 1997, p. 11) virsta „nugalint viską kas laikina nukertant viską kas amžina“ (p. 103). Ar tekstas vis dar tas pats, jei vienas dėmuo įgauna priešingą prasmę, nei anksčiau? Ar toks maironiškas perrašinėjimas dera su prieš daugiau nei 20 metų pasirašytu manifestu „Svetimumo kvintesencija“ („Poetas neturi nieko bendro su savo tekstais, išskyrus tai, kad turi teisę gauti už juos autorinį atlyginimą“; Dainius Dirgėla ir kt., op. cit., p. 3)?

Reikia pripažinti, kad nemaža dalis pataisymų padarė eilėraščius sklandesnius, o kartais prasmingas buvo ir netikusios strofos išbraukimas – pavyzdžiui, „Ligonio padrąsinime“ nebėra ankstesnėje redakcijoje buvusios painios ir stilistiškai netinkančios ketvirtosios strofos, eilėraštis be jos atrodo net labiau išbaigtas. Beje, galima atpažinti (drįsčiau spėti) į Marčėno poetiką nukrypstančius pakeitimus: norą įvesti arba amžinybės, arba metafikcijos lygmenis (ne tik jau minėtame „laikina“ → „amžina“). Štai, tarkime, sonete „Lost lost lost“ (p. 57) frazė „Tuščiame kambary, tuščioje tavo lovoje tuščia“ (iš: Alvydas Šlepikas, „Tylos artėjantis“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003, p. 48) pataisyta į „Tuščiame kambary, tavo lovoje dieviškai tuščia“ – atsiranda Marčėnui būdingas dieviškos tuštumos motyvas.

Toliau tekste esanti frazė „Gerk ramiai, juk pasaulis negriūva“ (iš: Alvydas Šlepikas, „Tylos artėjantis“, p. 48) virsta „Kalk ramiai, juk pasaulis negriūva“, išlaikant gėrimo semantiką, bet prisegant ir metafikcijos motyvą, nuorodą į eiliakalystę, patį eilėraštį.

Atsitraukime nuo redagavimo istorijos ir pažvelkime į pačią Šlepiko poeziją bei knygos turinį. Ar teisus skaitytojas, pasižymėjęs, kad Šlepikas yra „postmodernus neoromant“? Teisus su sąlyga, jei patikėsime tokiu terminu. Terminą „postmodernus neoromantikas“ kartais tenka nugirsti tarp kalbančių apie Marčėną, Donaldą Kajoką, gal net Rimvydą Stankevičių. Bet čia toks literatūrologų triukas, kai autorius žaidžia kalba, jo poe­zija modernistinė, o pažiūrėjus į kalendorių, jau atėję postmodernūs laikai, bet poezija nepasižymi vertybiniu pliuralizmu, ir drąsos pasakyti, kad mene postmodernizmas tėra modernizmo tąsa – nėra.

Pagrindinė visą rinktinę vienijanti tema, kaip turbūt ir daugelio poetų kūryboje, yra praėjęs laikas ir bandymas apibrėžti santykį su savo praeitimi. Nors esama į istorinį laiką apeliuojančių tekstų (pvz., „Leningradas. 1990 m. lapkritis“, „Grįšiu“, „Balys Sruoga grįžta į pokario Vilnių“), dažniausiai tas santykis brėžiamas per asmeninę istoriją, privačius atsiminimus ir santykį su šeima. Knygos pavadinimu virtusiame eilėraštyje „Mano tėvas žūsta“, kuriame žaidžiant žodžio senosios formos „žūti“ dviprasmybe (ir žvejoti, ir mirti) pasakojama apie tėvo mirtį ir neišsipildžiusį pažadą išmokyti gaudyti šapalus sietuvose, tas santykis apibrėžiamas kaip kupra: „bridom / prieš ledinę srovę / sunkiai vilkdami prisiminimų kupras / didžiuliai juodi šapalai / lėtai nardė / tamsiuose dangaus / duburiuos“ (p. 30).

Tiesa, ta kupra nėra vienprasmė ir neigiama. Šlepiko poezijos santykį su praėjusiu laiku esmingai apibend­rina eilėraštis „Flamingai sniege“, įkomponuotas ant ket­virtojo viršelio (pačioje knygoje, beje, jo nėra), pasakojantis apie laimingus, bet jau mirusius žmones:

Mama čia ir tėvas, ir brolis

Seniai mirę rašytojai

Draugai, kurių pasiilgau

Visi susirinko ir žiūri pro langus

Ir teka lėtai skaidri apgavystės diena

Vizgina uodegą grįžęs

Užmigdytas šuva

Baisu, kad visa tai niekada nesibaigs

Baisu, kad tai pasibaigs

Atsiminimas, viena vertus, pasirodo esantis tapatybės dalis, kurios baisu (ir neina) atsisakyti, kita vertus – kupra, „apgavystės diena“, kaskart bedanti į tik­rovės ir atminties nesutapimą, gražiai primenanti skaudžią netektį. Beje, nuoroda į bėgantį laiką užslėpta ir paskutiniame rinkinio eilėraštyje: „Kaip lapus / Vėjas / Mus suneša // Verčia į vieną pusę“ (p. 167) – ir tada skaitytojas verčia lapą, po kurio nieko nėra, tolimesnis puslapis – baltas.

Žvelgiant į Šlepiką jo kartos kontekste, reikia pripažinti jo gebėjimą rašyti tolygiai gerai tiek verlibru, tvarkingais sakiniais, tiek klasikinėmis formomis, tiek ardant sintaksę, avangardinėmis intonacijomis (panašiai pavykdavo Sigitui Parulskiui). Apskritai viena knygos stiprybių yra jos įvairumas: tiek stilistinis (sonetai, ilgi verlibrai su siužetu, užkalbėjimus primenantys verlib­rai, retsykiais – kone grafinė poezija), tiek įvaizdžių ir metaforų įvairovė – eilėraščių vaizduotė įvairesnė nei dažnai tose pačiose įvaizdžių paradigmose žaidžiančių Parulskio ar Stankevičiaus (gal kiek panašus kolega iš „Svetimų“ – Valdas Gedgaudas).

Ką galima pasakyti apibendrinant? Knyga nėra patogi kaip eilėraščių rinktinė, bet kaip poezijos knyga – pavykusi. Norintieji susipažinti su Šlepiko poezijos visuma, liks patenkinti. Šlepiko, Stankevičiaus, Parulskio rinktinių pasirodymas per pastaruosius keletą metų liudija viena: Šlepikas buvo teisus, laikas tikrai teka (ir gal net ne vien pro šalį). Poezijos visumos rinktinė visada yra ir pripažinimo ženklas, ir paraiška priimti į literatūros istoriją. Tokias paraiškas viena karta jau baigia pateikti, kita iš jaunų poetų jau virsta tiesiog poetais.

Šlepiko vieta lietuvių literatūros istorijoje (bent poezijos sekcijoje) tikrai nebus pagrindinė – knygoje beveik nėra nevykusių tekstų, bet tokių, kurie ilgam liktų atmintyje – nesama daug. Vis dėlto knyga įvairi ir įdomi skaityti. Tad tenka pakartoti Marčėno žodžius, pasakytus pristatant pirmąją Šlepiko knygą: „Kad ir ką aš dabar pasakyčiau apie Alvydą Šlepiką, susitarkim, kad jis yra geras poetas“ (Gintaras Bleizgys, „Vieno eilėraščio recenzija“, in: „Šiaurės Atėnai“).