Kultūra

2019.09.24 18:43

Lietuvių publikos numylėtinis pianistas Broja: Lietuva nepaprasta, ypač žvelgiant iš Varšuvos

LRT.lt2019.09.24 18:43

Rugsėjo 26 dieną Šv. Kotrynos bažnyčioje vyks Šv. Kristoforo kamerinio orkestro sezono atidarymo koncertas. Per jį pasirodys žinomas ir Lietuvoje ypač mylimas lenkų pianistas Janas Krzysztofas Broja. Diriguos Modestas Barkauskas, skelbia pranešimas žiniasklaidai.

Šio pianisto pasirodymai visada sukelia didelį publikos susidomėjimą, tad koncerto išvakarėse jūsų dėmesiui – pokalbis su atlikėju. J. K. Broją kalbina Beata Baublinskienė.

Emocijų ir proto žemėlapis

– Mūsų publika su jumis susipažino lygiai prieš 20 metų, kai 1999-aisiais tapote absoliučiu Tarptautinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų konkurso nugalėtoju. Nuo tol visada esate laukiamas Lietuvoje. Ar pamenate tą konkursą – ar jis buvo jums svarbus?

– Žinoma, kad atsimenu! Konkursas buvo labai svarbus dėl keleto priežasčių. Iki tol dar nebuvau ypatingai daug nuveikęs scenoje, nors dalyvavau įvairiuose konkursuose ir jau turėjau keletą apdovanojimų.

Tačiau tai buvo konkursas, kurį laimėjau! Toks faktas iš karto papuošia kiekvieno atlikėjo biografiją ir lemia malonias menininkui pasekmes. Bet buvo ir kitų priežasčių, dėl kurių Čiurlionio konkursas man tapo ypatingu.

Tvyrojo labai maloni atmosfera, nors apskritai konkursas jaunam žmogui sukelia daug streso: turi pateisinti lūkesčius, daug dirbti per patį konkursą, viskas turi būti gerai organizuota.

Tačiau jau turėjau pažįstamų lietuvių. Pavyzdžiui, Varšuvoje, dabartiniame Fryderyko Chopino muzikos universitete (tuomet tai buvo Muzikos akademija), kartu su manimi vienoje klasėje studijavo Kasparas Uinskas, tik kitame kurse. Pažinojau Kasparo šeimą ir draugus.

Vilniuje susipažinau su Dariumi Mažintu – tada dar labai jaunu, gal 16 ar 17 metų, perspektyviu pianistu. Dabar jis žinomas atlikėjas ir organizatorius. Anuomet susipažinau su žmonėmis, kurie buvo arba vėliau tapo man labai svarbūs.

Ir kas man svarbiausia, ar kalbėtume apie konkursą, ar apie koncertą, – tai publika. Būtent ji kinta, kai važiuoji su tuo pačiu koncertu ar programa į kitą šalį. Apskritai publika Rytuose yra emocionalesnė.

Koncertuodamas Vokietijoje arba Anglijoje galiu išgirsti tokius vertinimus, kaip „tikslus atlikimas“. Aišku, pasitaiko ir apibūdinimų „nuostabus“ ar „jaudinantis“. Tačiau Europoje galima nubrėžti savotišką pusiausvyros tarp emocijų ir proto žemėlapį.

Publika buvo svarbus veiksnys Čiurlionio konkurse: jaučiau, kad tai klausytojai, kurie nori kažką patirti.

Man regis, Lenkija šiuo požiūriu užima labai gerą vidurio poziciją tarp Rytų ir Vakarų, sakykime, tarp Rusijos ir Vokietijos. Kai koncertuoju Vokietijoje, jaučiu, kad ten labiau kreipiamas dėmesys į kūrinio struktūrą, o tokie dalykai kaip melodijos grožis, harmonijos emocionalumas geriau suprantami Rytuose.

Taigi grojant konkurse Lietuvoje man buvo akivaizdu, kad emocionalumas čia yra gerokai labiau išreikštas nei Vakaruose ir publika klausysis visai kitų dalykų. Savo interpretacijose visada stengiuosi surasti intelektinę pusiausvyrą.

Vis dėlto pagrindinė priežastis, kodėl muzika apskritai yra muzika, yra emocinė. Kuo publika emocionaliau reaguoja, tuo bent jau man geriau grojasi, ir tai buvo svarbus veiksnys M. K. Čiurlionio konkurse: jaučiau, kad tai yra klausytojai, kurie nori kažką patirti.

Be to, mane labai palaikė žiuri dirbęs Nikolajus Arnoldovičius Petrovas: man pasisekė, kad jam patiko, kaip skambinau, nes visi, kurie klausosi, turi teisę įvairiai vertinti, ar groji gerai, ar prastai.

Laimėjęs konkursą buvau pakviestas koncertuoti Maskvos Piotro Čaikovskio konservatorijoje, tad galėčiau palyginti: ten sugrojau rečitalį, kuris irgi buvo sutiktas stovinčios publikos ovacijomis, tačiau jos nepalyginamos su konkurso reakcijomis.

Konkurse ir jauni, ir vyresni žmonės tavęs klausosi keletą kartų, prie tavęs pripranta ir arba tave mėgsta vis labiau, arba vis mažiau, bet tai yra ilgesnis procesas. Po konkurso grįžau į Lietuvą soliniam koncertui – tai yra vienas mano mėgstamiausių prisiminimų, juk publika buvo jau pažįstama.

Chopinas ir Kinijoje Chopinas

– Anuomet M. K. Čiurlionio konkurso finale skambinote F. Chopino Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 1 e-moll. Jį atliksite ir per koncertą su Šv. Kristoforo orkestru. Kaip pasikeitė kūrinio interpretacija per tuos 20 metų, juk turbūt ne kartą šį kūrinį grojote?

– Visko negali pakeisti, nes kūrinys yra kaip knyga, kurią skaitai. Arba kaip teatro pjesė aktoriui, kuris perskaito Shakespeare`ą vieną kartą, tada vėl prie jo sugrįžta po 20 metų: galbūt kitaip mąstai, kitaip jauti, bet tekstas yra tas pats.

Taigi pirmiausia ieškome, kaip galima būtų kuo labiau priartėti prie kompozitoriaus intencijų, bet taip pat svarbu, kas labiausiai mums tame patinka. Galima sugroti kūrinį greičiau arba lėčiau, bet tam tikri elementai yra nuolatiniai, nekintantys.

Berods, 2010-aisiais – Chopino metais – Koncertą e-moll skambinau bene keliolika kartų. Kai tiek daug groji, gali lyginti ir surasti savo tuometinį požiūrį į kūrinį, bet, kita vertus, per dažnai atliekant emocijos gali kiek atbukti. Tuomet geriau kūrinį atidėti.

Kai groji Beethoveną, Brahmsą, publika gali įvairiai priimti. O Chopiną visur mėgsta – ir Japonijoje, ir Kinijoje...

Chopino Koncertas e-moll dabar irgi nėra labai „šviežias“, grojau jį prieš dvejus metus Brazilijoje – labai didelei auditorijai, iš dalies lenkiškai, mat ten gyvena nemaža lenkų diaspora.

Labai myliu Rytų Europos publiką, bet Chopinas visur gerai klausomas. Kai groji Beethoveną, Brahmsą, net prancūzų kompozitorius – Debussy ir kt., publika gali įvairiai priimti. O Chopiną visur mėgsta – ir Japonijoje, ir Kinijoje...

Noriu pasakyti, kad visada išlieka tam tikras nuolatinis elementas kūrinio interpretacijoje ir po 20, ir po 30 metų. Manau, kad ir šį kartą Vilniuje tai bus kai kas atpažįstamo. Pagaliau, su Dariumi išrinkome šį kūrinį taip pat dėl to, kad prieš 20 metų Chopino Koncertas e-moll man tapo kertiniu M. K. Čiurlionio konkurse ir iki šiol kelia nuostabių prisiminimų.

Taip nutinka retai

– Koks dabartinis jūsų repertuaras? Ką grojate ir kodėl?

– Chopinas pianistui yra kompozitorius Nr. 1. Kiekvienas melomanas ar atlikėjas, kad ir kokiu instrumentu grotų, pasakys, kad tai buvo vienas didžiausių Europos kompozitorių. O pianistas visada pasakys, kad jis buvo pats didžiausias, nes niekas kitas šitaip nerašė fortepijonui.

Chopiną mėgstu jau nuo seno, nors iš pat pradžių gal net labiau mėgau Bachą, Mozartą – visa tai, ką paprastai groja pradedantys pianistai. Bet kai jau gebi skaityti iš natų Chopiną, jis tampa pačiu mėgstamiausiu kompozitoriumi.

Būdamas jaunas namuose stengiausi groti viską, ką Chopinas yra parašęs. Ir, sakykime, 5 procentus iš viso to atlikau viešai. Kiti 95 procentai dar laukia savo eilės.

Mano repertuaro pagrindas yra Chopinas, Debussy, Brahmsas, Rachmaninovas – kompozitoriai, kurie nepaprastai daug nusipelnė fortepijono menui ir kurie man tinka. Galima sakyti, kad visus jų kūrinius turiu savo namų repertuare jau apie 30 metų: būdamas dar labai jaunas norėjau viską pažinti, bet toli gražu ne viską sugrojau scenoje. Kai ką atlikau, kai ko – dar ne.

Chopiną mėgstu jau nuo seno, nors iš pat pradžių gal net labiau mėgau Bachą, Mozartą – visa tai, ką paprastai groja pradedantys pianistai.

Šitaip ir formuojamas mano repertuaras. Pavyzdžiui, negroju per daug avangardo, nors jei kuris iš draugų čia, Lenkijoje, sukuria kūrinį, jį pagroju, tarkime, Pawelo Mykietyno opusus. Bet taip atsitinka retai.

Nesiimu ir labai senos muzikos, mat ,išskyrus Bachą, ji nebuvo rašoma fortepijonui. Pasirinkimas nėra toks jau platus ir negalėčiau sakyti, kad jis kinta. Turiu savo labai mėgstamų kūrinių, kurių dar viešai negrojau, bet tam tikru momentu ateina jų laikas.

Pavyzdžiui, jei grojau Brahmso Trečiąją sonatą, tai dabar atėjo laikas Pirmajai. Arba jei grojau Debussy „Preliudų“ antrąjį sąsiuvinį, dabar imsiuosi pirmojo. Tačiau nesistengiu būtinai ieškoti naujų autorių: gali atsirasti kas nors nuostabaus, bet taip nutinka retai.

– Ar turite mėgstamą instrumentą – turiu minty, mėgstamos firmos?

– Tikrai ne, nes visada pasitaiko netikėtumų. Manau, fortepijonas geras tada, kai leidžia išgirsti pianistą, netrukdo skleistis jo charizmai. Pianistas skambindamas instrumentu turi patogiai jaustis savo interpretacijoje.

Nėra taisyklių: ar tai bus „Steinwey“, ar „Boesendorfer“, „Bluethner“, „Yamaha“ ar „Kawai“, visos šios firmos gamina fortepijonus, kurie potencialiai atliepia šiuos lūkesčius, bet kartais – ne. Neskirstau fortepijonų kokybės pagal juos gaminančias firmas.

Laikas su ja

– Grosite Šv. Kristoforo orkestro sezono atidarymo koncerte, kuris skirtas Liublino unijos, lėmusios Abiejų Tautų Respublikos susikūrimą, 450-osioms metinėms. Ar domitės istorija? Ar jums svarbu jaustis savo žemės vaiku, ar labiau esate pasaulio pilietis?

– Žinoma, kad istorija yra svarbi, bet negalėčiau teigti, kad specialiai ja domėčiausi, nes tiesiog neturiu tam laiko. Man atrodo, kad pati svarbiausia atlikėjo pareiga – kuo daugiau laiko praleisti su muzika.

Kita vertus, pati muzika liudija, pavyzdžiui, apie Chopino arba Rachmaninovo laikus, kartais užtenka perskaityti bent vieną knygą apie juos.

Žinoma, kad mano tėvynė yra Lenkija, bet kaip atlikėjas esu labiau pasaulio pilietis.

Kas dėl Liublino unijos: globaliai mąstant gyvename laikais, kai, palyginti su istorine praeitimi, pasaulis tapo gerokai labiau unifikuotas, žmonės pasaulyje pasidarė labai arti vienas kito, tačiau anuomet, be abejo, buvo padėta kažkokia smėlio smiltelė viso šito proceso link.

Žinoma, kad mano tėvynė yra Lenkija, bet kaip atlikėjas esu labiau pasaulio pilietis – kaip ir Chopinas, Beethovenas, Rachmaninovas, nes jų menas yra globalus.

Simpatijas lemia malonūs prisiminimai

– Atvykstate į Lietuvą gana dažnai: pernai gruodį koncertavote Klaipėdoje, prieš dvejus metus vyko jūsų rečitalis Vilniuje. Jums patinka mūsų kraštas?

– Lietuva yra fantastiška, ypač jei atvyksti iš Varšuvos, kur, norėdamas ištrūkti į gamtą, turi įveikti nemažą atstumą. Lietuvoje man patinka tai, kad šis kraštas nėra pergrūstas žmonių, čia yra erdvės. Vilnius – nuostabus miestas su savo puikiuoju senamiesčiu, ir apskritai iš to, ką mačiau, čia visur labai gražu.

Lietuva šiuo metu man yra svarbi. Dabar čia koncertuoju maždaug kartą per metus. Puikiai sutariame su D. Mažintu, vis ką nors bendrai organizuodavome. Dabar turime ir bendrų kūrybinių planų. Tačiau labiausiai turbūt simpatijas lemia malonūs prisiminimai: juk viskas prasidėjo nuo konkurso 1999-aisiais prieš 20 metų.

– Esate minėjęs, kad Vilniuje gyveno jūsų senelis.

– Iš tiesų vienas mano senelių studijuodamas gyveno Vilniuje, regis, Pohuliankoje (dabar – J. Basanavičiaus g. – aut.). Jis buvo kilęs iš Liublino regiono, bet Vilniaus – anuometiniame Stepono Batoro – universitete studijavo mediciną.

Pamenu, jis pasakojo, kad praeidamas pro Aušros Vartus visada persižegnodavo ir stabtelėdavo bent akimirkai pasimelsti.

Muzikoje kaip kare

– Įdomu, ar turite pomėgių be muzikos?

– Geras klausimas. Anksčiau turėjau daugiau laiko pomėgiams, tačiau, sakykime, labiau mėgau skaityti knygas, nei važinėti dviračiu, nors sportas man irgi artimas.

Pateiksiu pavyzdį, kuris parodys mano interesų dinamiką. Nuo 15–18 metų domėjausi užsienio kalbomis. Anksčiau maniau, kad dėl praktinių priežasčių: jei nori susikalbėti su žmonėmis, turi išmokti jų kalbos.

Mano tėtis, kilęs iš Silezijos, mokėjo vokiečių ir švedų kalbas – ilga istorija, kodėl, bet jam to reikėjo darbe. Mama buvo anglų kalbos mokytoja, nors manęs jos nemokė. Kai buvau 12 metų, išvykome gyventi į Vokietiją, bet tuo metu visiškai nesupratau vokiškai. Vėliau išmokau portugalų, ispanų – išvažiavau į Ispaniją dėstyti.

Jei noriu pajusti, kuo remiasi Bacho, Chopino ar Albenizo muzika, man padeda kalbų mokėjimas.

Vis dėlto vėliau pasirodė, kad kalbų mokėjimas man reikalingas ne tiek tam, kad susišnekėčiau su kitų kraštų žmonėmis – juk pakanka kalbėtis angliškai.

Tačiau yra taip, kad pianistui būtina perprasti labai įvairius muzikos stilius. Jei noriu pajusti, kuo remiasi Bacho, Chopino ar Albenizo muzika, man padeda kalbų mokėjimas. Ne todėl, kad, tarkime, Beethoveno laiškus geriau skaityti vokiškai, bet todėl, kad tam tikros tautos ar regiono meno dvasia geriau atsiskleidžia per kalbą. Kalbos man padeda geriau įsijausti į skirtingų stilių muziką.

– O ar klausotės muzikos pramogai?

– Klausausi įvairiausios muzikos. Tačiau visada noriu žinoti, kokia jos prasmė, kodėl buvo parašyta. Žaviausia tai, kad muzikoje kaip kare – muzikos stiliai nemėgsta vienas kito. Jei žmogus klausosi klasikos, tai čia, Lenkijoje, nesiklausys „disco polo“ (lenkiškojo disko. – aut.), tačiau gali mėgti amerikietišką popmuziką.

Tai tarsi didelis karas – žmonės labai tapatinasi su muzikos stiliais. Bandau suprasti, kuo, sakykime, bliuzas skiriasi nuo roko ir kodėl vieni žmonės klauso tik vieno, o kiti – tik kito? Ir kodėl klasikoje, jei kas nors klauso Sibelijaus, tai pasakys, kad Chopinas – nieko gero. Arba sakys: Beethovenas yra gerai, o Debussy – nelabai.

Aišku, kai ką labiau mėgstu, tarkime, iki šiol – „bitlus“, kai kurią roko muziką, bet turiu prisipažinti, dažniau klausausi to, kas man reikalinga profesijoje.

Polanskio konsultantas

– Jūsų biografijoje yra įdomus faktas: buvote Romano Polanskio filmo „Pianistas“ (2002) konsultantas. Papasakokite apie tai.

– Tai nebuvo didelis darbas. Viskas prasidėjo nuo to, kad filmo kūrėjams reikėjo nufilmuoti pianisto rankas. Buvo paskelbtas kastingas, atėjau ir Polanskis pasirinko mano rankas. Tačiau kūrinius filmui įgrojo Januszas Olejniczakas, tad vėliau visai logiškai buvo prieita išvados, kad geriau sumontuoti vaizdą su jo rankomis.

Vis dėlto manęs paprašė padirbėti su pagrindinį vaidmenį atlikusiu Adrienu Brody, kad jis ekrane atrodytų organiškai. Pavyzdžiui, kai jis sėdi prie fortepijono, jo herojus atlieka labai sudėtingus Chopino koncerto fragmentus arba technišką etiudą ir aktorius svajingai pažvelgia į debesis, taip iš tiesų negalėtų būti, nes pianistas tokiu atveju suklystų.

Padėjau sukoordinuoti garsą ir vaizdą, kad vaidyba atrodytų įtikinamai. Buvo ir kitokių klausimų, bet iš esmės darbas užtruko vos keletą dienų.

Manęs paprašė padirbėti su pagrindinį vaidmenį atlikusiu Adrienu Brody, kad jis ekrane atrodytų organiškai.

– O ar mėgstate kiną?

– Su kinu yra taip pat, kaip ir su daugeliu dalykų, apie kuriuos manęs klausiate. Anksčiau labai mėgau, bet dabar nelieka tam laiko. Kai buvau keliolikos metų, labai patiko Stanley Kubricko „Kosminė odisėja“ – filmas, susijęs su kažkuo didingu, svarbiu, kas gali sietis su menu.

Apskritai mėgstu Kubricko filmus – tai nėra toks jau tikras, grynas menas, jo filmai yra komerciniai, tačiau ir ne visai. Kažkada įspūdį padarė Davido Fincherio „Kovos klubas“.

Vis dėlto yra viena juosta, kurią visada labai mėgau ir iki šiol mėgstu. Tai sudėtingas, ilgas, juodai baltas ir mūsų laikais mažai prisimenamas filmas, kurį pirmąkart pamačiau būdamas turbūt 7 metų – Andrejaus Tarkovskio „Andrejus Rubliovas“. Man tai yra kinas apie visus menininko gyvenimo niuansus.

Tai nereiškia, kad jei šiandien nueinu į kiną (kas atsitinka gal kartą per keletą metų, bet kartais vis dėlto atsitinka), neatrandu gerų filmų. Jų yra. Tik imant bendrai, tarp mano mėgstamų, ambicingų filmų, kurie dera su mano menininko siela, yra daugiau europietiškų, nei amerikietiškų juostų.

Taigi tai greičiau bus Fellini, Antonioni filmai, Tarkovskį jau minėjau, gal Bergmanas, nors jis labiau domėjosi žmonėmis, nei universaliomis temomis. Pianistas yra vieniša profesija savo mintijimuose apie meną, tad čia man labiau tinka Tarkovskis.

Šiek tiek kaip kiborgas

– Papasakokite šiek tiek apie save. Gyvenate Varšuvoje? Esate atsidėjęs vien tik koncertuojančio pianisto karjerai?

– Esu išskirtinai koncertuojantis pianistas – jokių kitų įsipareigojimų neturiu. Anksčiau esu dėstęs Ispanijoje ir iš tiesų labai mėgstu mokyti, bet šiuo laiku džiaugiuosi, kad jokie papildomi darbai manęs neblaško. Tai ideali situacija dirbti su kūriniais.

Gyvenu Varšuvoje, penketą metų gyvenau Ispanijoje. Kai mokiausi, 10 metų pragyvenau Vokietijoje. Formaliai kalbant, mano pianistinis išsilavinimas 60 procentų yra vokiškas, bet vargu, ar tai svarbu.

Žinote, pianistas yra kaip akmuo, iš kurio reikia ištašyti skulptūrą. Tą gali daryti įvairūs skulptoriai, bet rezultatai labai nesiskirs, nes nemanau, kad yra toks reikšmingas skirtumas, ar žmogus mokosi Kinijoje, Japonijoje, Austrijoje, Vokietijoje ar Lenkijoje.

Pianistas yra kaip akmuo, iš kurio reikia ištašyti skulptūrą.

– Išties, kokiai pianistinei mokyklai save priskirtumėte?

– Tai greičiau yra pusiausvyros klausimas. Pateiksiu pavyzdį. Jei nueitume į Vokietijos bažnyčią, kurioje gieda bendruomenė, išgirstume lygų dainavimą. Rusijoje niekas negiedos lygiai, bet užtat – gražesniu balsu ir gražesnę melodiją.

Čia bus fermatų, o Vokietijoje liuteroniškas choralas yra toks – „viens, du, trys“, viskas labai ritmiška.

Turiu vilties, kad Lenkijoje turime gerą pusiausvyrą tarp vieno ir kito. Taip yra, kad vienuose kraštuose žmonės visada geriau skaičiuos, o kitur emocingi žmonės geriau dainuos.

Fortepijono pradėjau mokytis būdamas 9 metų Lenkijoje. Turėjau gerą startą pas ponią Teresą Roslon. Ji buvo puikaus improvizatoriaus Szabolcso Eszteny žmona.

Panorau mokytis fortepijono po to, kai 1980 metais pamačiau Ivo Pogoreličiaus pasirodymą Chopino konkurse.

Iš esmė pakliuvau pas juos abu: ponia Teresa mane mokė pianistinių pagrindų, jos vyras – improvizacijos. O apskritai panorau mokytis fortepijono po to, kai 1980 metais pamačiau Ivo Pogoreličiaus pasirodymą Chopino konkurse.

Vėliau Frankfurte prie Maino daugelį metų mokiausi pas profesorių Wolfgangą Hessą Dr. Hochs konservatorijoje – privačioje mokykloje su senomis tradicijomis, kur, pavyzdžiui, dėstė Clara Schumann.

Tai buvo labai talentingas žmogus, turėjęs nedaug mokinių, tad galėjo man skirti pakankamai laiko. Beje, jis keletą metų studijavo Maskvoje, taigi jau turėjo mišrią vokiškai rusišką mokyklą. Tokiu būdu ir aš patekau į tą liniją.

O kai grįžau iš Vokietijos ir įstojau į Varšuvos muzikos akademiją, pastebėjau, kad groju lygiai, o kiti – ne, nes tiesiog nebuvo to išmokyti. Paskui man kažkas pasakė, kad gal ir groju lygiai, bet šiek tiek kaip kiborgas ir pan. Taigi mokykla yra pusiausvyros klausimas. Kai žmogus suaugęs, turėkime vilties, tai supranta.

– Ką pasakytumėte jūsų laukiančiai publikai?

– Labai džiaugiuosi, kad vėl skambinsiu Lietuvoje Chopino Koncertą e-moll. Tai nuostabus kūrinys! Nesakau, kad jis gražesnis už Koncertą f-moll, bet pianistui tai labai paranki muzika, o publikai – tikra atgaiva. O ir labai jį mėgstu – greičiausiai dėl sentimentų Lietuvai.

Kalbėjosi Beata Baublinskienė