Kultūra

2019.09.24 12:29

„Lietuva first!“ – sako vokietis Fritzas Barteltas, ne vienam lietuvių kūrėjui atvėręs duris į Vakarus

1989-ųjų nuotraukos
Petras Palilionis, „Kaunas pilnas kultūros“ 2019.09.24 12:29

„30 draugystės metų – daugiau negu prisiminimai. Lietuva first!“ – tvirta ranka, dailia rašysena dedikavo kauniečiams savo naująjį fakto literatūros romaną „Neumark“ didelis Lietuvos draugas, žymus Vakarų Vokietijos kultūros veikėjas, 90-metis publicistas Fritzas Barteltas.

Prieš atpasakojant dar vieną susitikimą su šiuo iškiliu žmogumi, Kauno miesto Santakos garbės ženklo laureatu, pradžioje stabtelėkime prie jo turiningos biografijos.

Ponas Barteltas, 1928 metais gimęs Warthebruche, aktorystės ir teatro meno mokėsi Rostoke, Putbuse ir Plauene. Politikos mokslus, germanistiką, etnologiją studijavo Miunchene ir Miunsteryje. Vėliau ilgai buvo Šiaurės Reino-Vestfalijos Lipės apskrities Detmoldo kultūros instituto direktorius.

Ir štai tas malonus žmogus, kompetentingas Vakarų Vokietijos Lipės krašto kultūros veikėjas, prieš tris dešimtmečius, 1989-ųjų gegužę, pasirodė tada dar sovietiniame Kaune.

Kodėl ir kaip, sužinojome ankstyvą šių metų pavasarį iš paties F. Bartelto, susitikę jo svetingame erdviame Vilendo gatvės bute, prabangiame Vakarų Berlyno Šarlotenburgo rajone.

„Griūvant sovietinei imperijai, šylant politiniam klimatui, 1989 metais buvo pasirašyta Lipės apskrities ir Kauno miesto draugystės bei bendradarbiavimo sutartis. Be kitų – profesinių, ūkinių, sportinių, – sutartyje buvo numatyti ir kultūriniai ryšiai. Juos užmegzti mane įpareigojo tuometinis Lipės apskrities vadovas Udo Hasse.

Kaip vėliau paaiškėjo, sunku būtų buvę rasti palankesnę progą – Kaune vyko „Poezijos pavasaris“, didžiulė literatūros šventė, pirmą kartą iš JAV Lietuvon atvykusio Bernardo Brazdžionio pagerbimas.

Ilgai svarsčiau, važiuoti ar ne. Kaip Vakarų vokiečio, manęs laukė daug netikėtumų. Tiesioginių reisų nebuvo. Teko vykti per Demokratinę Vokietiją. Iš Šionefeldo oro uosto išskridau į Maskvą, o iš jos – į Vilnių. Vilniaus oro uoste mane sutiko Kauno rašytojų vadovas Petras Palilionis“, – papasakojo pašnekovas.

– Kokį prisimenat tų dienų Kauną?

– Labai žalią, labai pavasarišką. Ir labai man draugišką. Nors gatvių pavadinimai dar tebebuvo lietuvių ir rusų kalbomis, nors vienur kitur dar galėjai sutikti sovietinius kariškius, išgirsti jų prislopusią šneką, jautei, kad miestas jau gyvena Atgimimo išvakarėse. Mane tiesiog sukrėtė Laisvės alėjoje prie medžio priklijuotas piešinys, vaizdavęs Stalino ir Hitlerio aljansą...

– Lietuvon atvykot kaip lauktas svečias, kaip draugas... Prisimenant ne regėtą karikatūrą, o tikrąjį Stalino ir Hitlerio sandorį, siaubingąjį karą, atleiskit už klausimą, ar negalėjo būti kitaip?

– Ne, negalėjo! Karui baigiantis, buvau vos 16 metų. Be to, neįsivaizduoju savęs šaudančio į žmones…

– Na, ir ačiū Dievui… Gerb. Fritzai, nesunku įvardyti Kauno ir Lipės draugystės metus: jų trisdešimt. Kur kas kebliau suskaičiuoti visus kontaktus, apibūdinti vienų pas kitus svečiuotes. Kas Jums buvo svarbiausia? Kas labiausiai įsiminė?

– Lipės ir Kauno kontaktų buvo daugiau negu tarp Vakarų ir Rytų Vokietijų… Politikų, medikų, gaisrininkų, sporto, meno kolektyvų. Ne viena oficiali pažintis greitai peraugo į asmenišką.

Per pirmąjį vizitą lankiausi Kauno muziejuose, dailininkų dirbtuvėse, susipažinau su profesionalių ir liaudies menininkų kūryba. Visa tai man padarė nemenką įspūdį.

Grįžęs pradėjau galvoti, kaip padėti Lietuvos menininkams. Tuo metu ėmė veikti Švalenbergo kūrybos namai, buvo įsteigtos stipendijos menininkams. Vieni pirmųjų tomis galimybėmis pasinaudojo Romualdas Čarna, Osvaldas Jablonskis, Alfredas Šatas, Laima Drazdauskaitė, Mykolas Šalkauskas, kiti žymūs Kauno dailininkai.

– Manyčiau, ne vienam mūsiškiui tai buvo pirmas plačiai atvertas langas į laisvąją Europą. Ir taip kasmet?

– Mano direktoriavimo metais Švalenbergo kūrybos namuose kūrė, rengė parodas, poilsiavo 18 Lietuvos dailininkų. Palankiausiomis sąlygomis vieną čia sukurtą darbą jie turėdavo palikti Lipėje, kitus galėdavo čia pat parduoti. Tai taip pat buvo nemenka parama.

Pasikeitus politinei apskrities vadovybei, Lipės kraštotyros instituto direkcijai, man išvykus gyventi į Berlyną, tie ryšiai susilpnėjo…

– Dabartine šneka tariant, tai buvo labai vykęs, labai mums reikšmingas Jūsų projektas. Deja, dabar tenka gyventi tik jo prisiminimais.

– Nieko ypatinga, viskas keičiasi. Kaip kiekvienoje šeimoje, iš pradžių karšti santykiai vėliau perauga į normalius, tradicinius. Viskas priklauso nuo asmenybių ir aplinkybių.

Lietuvai išsilaisvinus iš okupacijos, Lipės apskrities ir Kauno miesto santykiai negalėjo nepakisti. Tačiau nenutrūko! Džiaugiuosi tuo mūsų draugystės trisdešimtmečiu, būsimais renginiais. Deja, sveikata nebeleidžia dalyvauti.

– Ką gi, taurę už Jus teks pakelti be Jūsų… Garbusis Fritzai, mes Jums už viską labai dėkingi, bet, leiskit pajuokauti, gal ir ne visai skolingi… Turiu omeny gražią Jūsų šeimą...

– Tikrai taip! Pirmosios viešnagės metu Lietuvoje vertėjavusi germanistė Giedrė tapo mano puikia žmona ir veiklia pagalbininke. Baigusi Berlyne dailėtyros studijas, ji tęsia mano pradėtus darbus. Mūsų bute žmona įsteigė privačią dailės galeriją „Trofėjas“. Joje savo darbus jau eksponavo ne vienas Baltijos šalių menininkas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt