Rugsėjo 22-oji kalendoriaus lapelyje pažymėta kaip Baltų vienybės diena. Šiandienos globaliame pasaulyje baltų kalbomis, kurios yra vienos archajiškiausios indoeuropietiškoje šeimoje, tekalba lietuviai ir latviai. Priešistoriniais laikais prie pietinės ir rytinės Baltijos jūros pakrantės įsikūrę žmonės išpuoselėjo savitą kultūrą; jų gentis siejo ne tik bendra kalba, bet ir panaši gyvensena, artimos darbų ir švenčių tradicijos, šeimos papročiai.
O ir prigimtinės religijos bruožai buvo vienodi. Baltų genčių telkimasis į stambesnius junginius, vėliau – ir į valstybes – sudėtingų ir ilgų socialinių bei istorinių procesų rezultatas. Istorijos skersvėjuose baltų apgyvendinta teritorija labai susiaurėjo, daugelis genčių asimiliavosi kituose etnosuose, apskritai išnyko, palikdamos tik vietovardžius. Tačiau XV a. baltai sugebėjo sukurti valstybę, plotu didžiausią Europoje, – tai buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.
Baltų vienybės diena pažymi labai svarbią datą – 1236 m. įvykusį Saulės mūšį, kuriame baltų gentys sutelktomis pastangomis nugalėjo labai pavojingą agresorių – Livonijos ordino riterius. Mūšio vardas kildinamas iš ordino kronikose paminėtos vietovės Soule ir jos žemės, lotyniškai įvardintos „Terra Sauleorum“. Tikėtina, kad tai pirmasis Šiaulių paminėjimas istoriografiniuose šaltiniuose.
Kalavijuočiai tąkart terioti žemaičių žemės susiruošė, popiežiui Grigaliui IX paskelbus kryžiaus žygį prieš pagoniškąją Lietuvą. Jiems į talką su savo pulkais atvyko vokiečių grafai Teodorikas fon Hazeldorfas ir Heinrichas fon Danenbergas, ištroškę riteriškos šlovės. Žygį rėmė ir Pskovo kunigaikštis, atsiuntęs 500 karių. Bendrai trijų tūkstančių kariuomenei vadovavo Kalavijuočių ordino magistras Folkvinas. Su juo ir 50 Kalavijuočių ordino riterių. Nusiaubusiems plačią teritoriją ir jau grįžtantiems su gausiu grobiu atgalios užpuolikams kelią prie Mūšos upės brastos pastojo žemaičių ir lietuvių kariai. Pelkėta, klampi vieta nebuvo paranki kautis šarvuotiems riteriams. Bet mūsų kariai, vadovaujami Žemaičių kunigaikščio Vykinto, neleido jiems rinktis, - puolė pirmieji. Paprastieji Livonijos kariai, rekrūtuoti iš pavergtųjų baltų genčių, pasitraukė iš kautynių, o riteriai buvo išgalabyti. Žuvo ir pats magistras. Vokiečių kronikos labai nenoriai aprašo tokią gėdingą žygio pabaigą. Išties Kalavijuočių ordinas po šio skaudaus pralaimėjimo nebeatsigavo ir kitais metais buvo įjungtas į Teutonų, kryžiuočių ordiną. Pavergtos gentys – žiemgaliai, kuršiai, sėliai – įkvėpė laisvės oro. O svarbiausia – ar ne tada užgimė baltų valstybingumo mintis, tapusi Mindaugo karalystės idėja...
Pergalė Saulės mūšyje įrodė baltų vienybės galią ir svarbą; Lietuva susivienijo, pareikšdama valią tapti Europos šalių šeimos nare. Tačiau tą teisę teko dar ne kartą įrodinėti nuožmiose kovose tiek su vakarų galybėmis, tiek ir su rytų kaimynais. Istorija ne kartą skaudžiai baudė už baltiškosios vienybės stoką. Štai ir XX a. istorija, atnešusi tieka skaudžių praradimų: Lietuvos ir Latvijos – vienintelių baltų valstybių - teritorijos buvo teriojamos ir plėšiamos, o tautiečių kauleliai išbarstyti po visą pasaulį...
Rugsėjo 22-ąją sureikšmina ir dar viena svarbi sukaktis, reprezentuojanti tiek lietuvių kultūros savitumą, tiek ir jungtį su bendraeuropine kultūra. Tai ryškiausios XX a. pradžios meno žvaigždės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 144-ioji gimimo sukaktis. M. K. Čiurlionio kūryba spalvomis ir linijomis, garsų dermėmis įvedė lietuvių liaudies meno tradicijas į modernaus pasaulio kultūrinę erdvę, stulbindama genialiomis estetikos ir pasaulėrėdos įžvalgomis.
O štai rytoj pasitiksime rudenį: jo tiksli astronominė pradžia 7 val. ir 50 min., tada Žemė savo kelionėje apie Saulę pasieks rudens lygiadienio tašką. Apie šį metą ištinka ir pirmosios gilios šalnos, nubalinančios rytmečiais žolę ir rasos karoliukais padabinančios voratinklius. O ir rudens spalvų šėlsmas jau pradeda lietis ant kalvų ir klonių...
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
