Kultūra

2019.09.23 21:03

Australijos lietuviai prisimena: žydų gelbėtojos, tremtinės, partizano Juozo Lukšos-Daumanto uošvės istorija (VI)

LRT.lt2019.09.23 21:03

Melburno universiteto dėstytoją ir aktyvų Australijos lietuvių bendruomenės veikėją Andrių Vaitiekūną pažįstame jau keletą metų. Įvairios aplinkybės lėmė, kad tik dabar galime kartu ilgesniam laikui susėsti ir pasikalbėti.

Prieš tai girdėtos Andriaus pasakojamos trumpos istorijos Melburno lietuvių namuose atrodė labai panašios į daugelio tu, kurie po karo persikėlė gyventi į Australiją. Tačiau paminėtos pavardės ir vietovės, įvykiai ir datos susijungė į pasakojimą apie senuosius dvarus, žydų gelbėtojus, partizanus, tremtį ir emigraciją.

Tolimi įvykiai

Pokalbiui susitinkame vėlyvą vakarą Melburno priemiestyje. Už lango tamsu ir šalta, nes rugpjūtį Australijoje dar žiema. Svetainėje, kur kalbamės, burzgia šildytuvas ir lėtai garuoja karšta arbata.

Pradžioje pasakojame vienas kitam, kas įvyko per metus nuo paskutinio mūsų susitikimo, kaip gyvuoja lietuvių bendruomenės Australijoje, kas gero Lietuvoje. Šiek tiek vėliau įjungiame įrašymo įrangą.

Prasideda nepaprasta ir paini Bražėnų šeimos istorija. Andrius lėtai ir labai nuosekliai pasakoja: „Tėvas iš Kauno, o mama Vida yra iš Utenos. Tiksliau Jasonių dvaro, buvusio prie Utenos. Mamos tėvas buvo Utenos notaras ir „Saulės“ gimnazijos mokytojas Kostas Bražėnas. Jis, būdamas 33 metų, mirė patyręs širdies smūgį, paliko žmoną Konstanciją ir keturis vaikus: mano mamą Vidą, jos seserį dvynę Nijolę ir du brolius Mindaugą ir Algirdą“.

Andrius rodo fotografiją, kurioje mamos ir jos sesers susitikimo akimirka. Trumpam nutyla, tarsi mėgindamas prisiminti tolimus įvykius, tada tęsia pasakojimą. „Mano mamos tetos vyras buvo finansų ministras Petras Karvelis. Jis patarė visai šeimai persikraustyti į Kauną. Jie nusipirko krautuvės patalpas Laisvės alėjoje, sėkmingai išnuomojo ir iš tos nuomos gyveno. Už likusius pinigus pirko namą Aleksote.

Tada prasidėjo karas. Kadangi Kauno universitetas buvo uždarytas, mano bobutė Konstancija savo dukras, kurioms jau buvo po 18 metų, paragino vykti į Vokietiją studijuoti. Mama studijavo Gyseno mieste humanitarinius mokslus, o jos sesuo Nijolė – mediciną. Kai po kelerių metų rusai puolė ir artėjo nauja Lietuvos okupacija, teta Nijolė grįžo į Kauną išgabenti mamą į Vokietiją. Tačiau ši atsisakė, nes reikėjo prižiūrėti savo ir mirusio vyro motinas“, – pasakoja A. Vaitiekūnas.

Taip pat skaitykite

Po Gardino lagerio neatsigavo

Andriaus mamos broliai Algirdas ir Mindaugas karui įpusėjus per prievartą buvo paimti į vokiečių kariuomenę. Algirdas atsidūrė Vakarų pusėje ir buvo prancūzų paimtas į nelaisvę, o Mindaugas kariavo Rytų fronte ir buvo rusų pagautas prie Karaliaučiaus Prūsijoje.

Iš ten kaip karo belaisvis Mindaugas buvo nuvarytas į Gardino koncentracijos lagerį, jame laikymo sąlygos buvo labai baisios. Niekas iš šeimos nežinojo, kur jis.

„Ir tada nutiko tokia keista istorija: bobutė Konstancija važiavo traukiniu ir išgirdo kalbant du žydus, kurie turėjo sąrašus žmonių, išgelbėtų iš getų. Netikėtai buvo paminėtas jos vardas, nes ji per karą buvo išgelbėjusi du žydus.

Pradėjo su jais kalbėtis. Jie sakė galintys padėti sužinoti, kur jos sūnus Mindaugas nelaisvėje kalinamas. Ir tikrai padėjo, davė raštą nuvykti į Gardino stovyklą ir su Mindaugu grįžti į Lietuvą. Taip bobutė surado savo sūnų. Tačiau jo sveikata jau buvo labai bloga, nors buvo tik 22 metai. Grįžęs susituokė, bet mirė prieš vaikui gimstant“, – atsidūsta Andrius.

Likimų trajektorijos: Melburnas, Baikalas, Paryžius, Niujorkas

Pavartęs ant stalo padėtas knygas apie tremtį, pažiūri pro langą į naktinį Melburną ir tęsia. „Mano bobutė Konstancija 1948 m. buvo ištremta į Sibirą, Chužyro gyvenvietę Baikalo ežero saloje. Su ja ten atsidūrė ir trylika ar kiek daugiau kunigų bei klierikų. Jai teko juos prižiūrėti, nes tie buvo nuvežti be jokių daiktų ir palikti tvarkytis. Pagrindinis darbas buvo žvejyba, nes reikėjo visas normas sovietams išpildyti. Ją ištrėmė, nors ji gelbėjo žydus“, – pasakoja A. Vaitiekūnas.

Niekaip negalėjau suprasti, kodėl K. Bražėnienė atsidūrė Sibire, nes žmonės, gelbėję žydus, įvairiais būdais buvo pagerbiami kaip „kovotojai su fašistiniu rėžimu“. Suprantama, niekas neminėjo išgelbėtųjų tautybės, nes visi tuo metu buvo „sovietiniai piliečiai“.

Viskas pasidarė daug aiškiau, kai išgirdau likusią Andriaus pasakojimo dalį. „Mano teta, mamos sesė dvynė Nijolė Bražėnaitė, buvo ištekėjusi už partizano Juozo Lukšos-Daumanto. Teta dirbo Paryžiuje, kur tuo laiku buvo Lukša ir kiti, treniravęsi su amerikiečių žvalgyba grįžti į Lietuvą. Tik niekas to nežinojo, nes viskas buvo laikoma paslaptyje. Net Lukša nieko negalėjo mano tetai, būsimai savo žmonai, atskleisti, ką jis veikia Paryžiuje“, – pabrėžia Andrius ir, kai ką svarbaus prisiminęs, ištaria: „Kaip tik vakar buvo Nijolės devyniasdešimt šešerių metų gimtadienis. Ji gyvena Niujorke. Paskambinau pasveikinti“.

Pro geležinę uždangą

K. Bražėnienė buvo Sibire nuo 1948 iki 1956 metų. Tik po Stalino mirties gavo leidimą grįžti į Lietuvą.

„O kur grįžti, kai visas turtas atimtas? Tai tik pas gimines ir draugus galėjo gyventi. Jos vaikai mėgino į užsienį prisikviesti, dešimt metų prašė ir prašė leidimo išvykti. Valdžia atmesdavo sakydama: „Norite, kad leistume bandito uošvei išvykti?!“

Tai tik mano tetos N. Bražėnaitės, kuri davė tūkstančio dolerių kyšį sovietų pareigūnams, nuopelnu jai leista išvažiuoti. Kyšį perdavė per pažįstamą žurnalistą, kuris buvo iš Amerikos nuvykęs į Lietuvą.

Mano mama iš Australijos skrido į Paryžių jos pasitikti, nes skrido iš Maskvos per Paryžių į Ameriką. Mama ją išvydo vežimėlyje labai sublogusią, sunkiai beatpažįstamą. Tada jos abidvi skrido į Niujorką pas Nijolę. Ten ketverius metus dar gyveno mano bobutė. Ji pasiekė tikslą pamatyti savo vaikus – matė ir Nijolę, ir mano mamą, ir Algirdą. Vyresnėlis mamos brolis Algirdas iš prancūzų nelaisvės į Ameriką persikėlė gyventi. O mano mama iš Vokietijos į Australiją“, – prisimena A. Vaitiekūnas.

Gelbėtojas nacių uniforma

K. Bražėnienė buvo pagerbta tik po mirties. Jos išgelbėti žydai pasirūpino, kad moteriai būtų suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas. Jos vardu pavadinti medžiai pasodinti Jeruzalėje. 2000-aisiais Lietuva apdovanojo K. Bražėnienę Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Taip pat ir jos sūnui Mindaugui, kuris mirė grįžęs iš sovietų nelaisvės, 2001 metais įteiktas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius.

„Jis, dėvėdamas vokiečių uniformą, išgabeno žydų vaikus į saugią vietą“, – priduria pašnekovas ir tęsia: – Mano bobutė turėjo draugų žydų, bet jie visi jau buvo Kauno gete. Ji nusprendė išgelbėti bent jau savo pažįstamų du vaikus. Kažkokiu būdu viską suderino, kaip iš geto juos pargabenti į namus.

Dėdė Mindaugas, dėvėdamas vokiečių uniformą, sutartoje vietoje paėmė paliktą berniuką Aleksandrą ir nuvedė pas bobutę. Paskui kitą mergaitę, vardu Sara, irgi panašiai paėmė iš tos žydų kolonos, kur ėjo Aleksoto aerodromo link dirbti ir globojo iki karo pabaigos.“

Pokalbį baigėme labai vėlai ir naktį važiavome tramvajumi per Melburną. Po įrašo šifravimo tenka dar padirbėti su papildoma informacija, norint patikslinti kai kurias pasakojimo detales.

Istorijos papildymas

K. Bražėnienės išgelbėta mergaitė yra Sara Šilingovskaitė. Jos mama, kuri buvo pažįstama su Konstancija dar prieš karą, po vyro ir visų giminaičių žūties, pasiryžo gelbėti savo dukrą.

Kai geto kalinių kolona ėjo pro vartus, žmonės suardė gretas, susispietė į būrį ir išstūmė mergaitę ant šaligatvio, kur jau laukė Bražėnienės sūnus Mindaugas, apsirengęs vokiečių kariuomenės uniformą. Sara buvo palydėta per Vilijampolės tiltą į Aleksotą, Dariaus ir Girėno gatvės 30-ąjį namą.

Čia išgelbėta žydaitė gyveno kelerius metus. Šviesiaplaukę, žydraakę mergaitę pakrikštijo Vytauto Didžiojo bažnyčioje, Sara tapo Kotryna Bražėnaite, kaip mirusios Bražėnų giminaitės dukra.

Panašiai išgelbėtas ir berniukas Aleksandras Gringauzas, iš Klaipėdos į Kauną 1939 metų pradžioje pasitraukusio žinomo teisininko ir intelektualo Samuelio Gringauzo mažametis sūnus.

Visa jų šeima prasidėjus karui atsidūrė Kauno gete. Kai buvo nužudyta žmona, Samuelis nusprendė išgelbėti sūnų. Padedamas K. Bražėnienės sūnaus Mindaugo, Aleksandras atsidūrė tuose pačiuose namuose, kur jau buvo globojama 5 metukų Sara.

Kai 1956-aisiais labai pasiligojusi K. Bražėnienę buvo paleista iš tremties, žinojęs jos sunkią dalią, išgyvenęs Kauno gete ir vėliau susitikęs su savo sūnumi S. Gringauzas darė viską, kad sovietai leistų jai išvykti į Ameriką. Samuelis tuo metu dirbo Jungtinėse Tautose teisininku.

Kai Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas atvyko į Niujorką, jam pavyko su juo susitikti. Jis papasakojo N. Chruščiovui sūnaus išgelbėjimo istoriją ir išrūpino leidimą K. Bražėnienei. 1966 metų gegužę Niujorke iš lėktuvo ją išnešė neštuvais – buvo labai suvargusi ir susenusi. Mirė 1970-aisiais, sulaukusi 78 metų.

Tai šeštasis Lietuvos literatūros ir meno archyvo ir Vasario 16-osios fondo rengiamos ekspedicijos po Australijos ir Naujosios Zelandijos lietuvių bendruomenes pasakojimas. Kelionėje buvo renkami archyviniai dokumentai, įrašinėjami čia gyvenančių lietuvių pasakojimai ir prisiminimai. Daugiau apie Lietuvos kultūrą, meną, istoriją ir pasaulio lietuvių dokumentinį paveldą galite sužinoti apsilankę Lietuvos literatūros ir meno archyve.