Kultūra

2019.09.23 09:43

Agnė Narušytė. Istorija jus atsimins (komentaras)

Agnė Narušytė, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2019.09.23 09:43

Artėjant eiliniam „Brexito“ terminui, vėl daugiau skaitau angliškus laikraščius nei lietuviškus. Ypač tuos, kurie nesutinka, jog būtina įgyvendinti nedidelės daugumos nulemtą sprendimą. Juo labiau, kad praėjus trejiems metams, pritariančių ir nepritariančių referendumo teiginiui santykis greičiausiai pasikeitė.

Atsiskyrimo procesas įklimpęs prieštaravimuose, kuriuos kai kurie vadovai mėgina panaikinti gąsdinimais, žaisdami derybų pokerį ar įvesdami laikiną diktatūrą. Jų veiksmus kritikuojantys žurnalistai jau nebevengia emocijų, tad politinių komentarų skiltį skaitau kaip sulėtintą trilerį.

Tarp įtemptų ir jaudinančių momentų pastebiu vieną leitmotyvą, siejantį piktus, ironizuojančius, analitiškus ir desperatiškus tekstus. Vos ne kiekvienas komentatorius perspėja piliečių gerove rizikuojančią valdžią apie istorijos teismą. Visi jie iš esmės sako tą patį: atsargiai, istorija jus atsimins kaip blogiausią visų laikų herojų. Žiūrėdami „Bohemijos rapsodiją“ matėme, kaip tai atrodo – prodiuseris, atsisakęs transliuoti per radiją neįprastai ilgą dainą su operos elementais, išgirsta verdiktą: tu įeisi į istoriją kaip praradęs „Queen“. Taip ir atsitiko. Filmo dėka jo apšepusi fizionomija visiems laikams išliks kaip perspėjimas, kad net bukai laikydamasis taisyklių gali padaryti fatališką klaidą. Ne tik muzikoje, bet ir politikoje.

Nors mintyse pritariu tiems britų komentatoriams, man įdomi jų gąsdinimo istorija taktika. Ypač todėl, kad ji pakeitė praeito dešimtmečio šūkį make a difference arba nuveik kažką pastebimo, „palik pėdsaką istorijoje“. Tarsi dabarties lyderiams turėtų labiausiai rūpėti ne šių dienų lūkesčiai, malonumai ir problemos, o ką apie juos rašys mokykliniai vadovėliai. Tarsi jie vaikščiotų miesto gatvėmis vildamiesi: gal tauta man pastatys kokį paminklą ar bent prie mano namo sienos prikals atminimo lentą? Akcentai perkeliami į ateitį, lyg nurašant dabartį kaip jau praloštą žaidimą. Juo labiau, kad dabarties krizėje įžvelgiami ir ankstesnių istorinių tarpsnių atšvaitai, ypač dviejų neramių dešimtmečių, tapusių įžanga į pirmąjį ir antrąjį pasaulinius karus. Atrodo, dabartis dreba psichoanalitiko krėsle – bijo konvulsyviai kartoti praeities traumas, o nesiryždama jų įsisąmoninti depresyviai perkelia atsakomybę ateičiai, iš ten tikėdamasi ir keršto, ir paguodos. Prie praeities traumų dar sugrįšiu, pirmiausia man įtartinos tos derybos su ateitimi.

Istorijos teismo, dabar akivaizdžiai pakeitusio Paskutinį Teismą, paprastai šaukiasi silpnieji. Tie, kurie dabar pralaimi ir nieko negali padaryti, kad situacija pasikeistų. Teisėju tampa ne visagalė dangiška būtybė, o ateities žmonių atmintis. Įsivaizduojami būsimi pasakojimai apie piktavalį ar kvailą herojų turėtų atverti akis dabar jį palaikančiųjų miniai. Bet neatveria ir tiktai kompensuoja skausmą dėl dabar griūvančio pažįstamo pasaulio, pamažu iškeičiančio demokratijos ir gerovės visuomenės principus į kažką kitą. Tačiau, deja, ir istorinėje ateityje jiems greičiausiai lemta pralaimėti, nes nėra jokių garantijų, kad tuometiniai pasakojimai neišreikš to kito, dar tik kuriamo pasaulio vertybių. Galbūt tada bus garbinami ir kitokie herojai, pavyzdžiui, ne gelbstintys žmones, o jų kuo daugiau sunaikinantys. Vertinti ateitį pagal dabarties kategorijas yra klaida, nors mes norėtume įrodyti, kad būtent dabarties lyderiai daro klaidas. Nematydami paradokso mes tikimės, kad istorija jiems atlygins atminties pragaro kančiomis pagal nuopelnus, tačiau ar žinome, kas ateityje bus laikoma nuopelnu?

Galbūt ne visada žinojo ir tie, kuriuos mes dabar baudžiame ar apdovanojame naikindami ar kurdami jų atminties ženklus pagal naujausią istorijos naratyvą. Jei britai mėgina prognozuoti ateitį, kad išvengtų klaidų dabar, mes vis dar perrašinėjame praeitį taisydami savo įvaizdį. Toji praeitis buvo prieštaringa ir jos traumų, panašu, laikas dar ilgai neišgydys. Įpaminklinti herojai, kaip ir mes, sprendė primestas ideologines painiavas, kažko vylėsi ar bijojo, nežinojo ar nenorėjo žinoti savo veiksmų pasekmių, nematė to laiko istorijos iš per dešimtmečius nutolusio mūsų atskaitos taško. Arčiau susipažinus su rašytojo, poetės, partizano, karininko-politiko gyvenimais, kyla pagunda pateisinti jų klaidas ar nusikaltimus. Ypač kai mums rūpi išsaugoti socrealistinės skulptūros bei viešosios erdvės architektūros pavyzdį ar kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą. Vien geri ketinimai, kurių nesuprastų istorijos teismo šalininkai.

Klausimas atrodo neišsprendžiamas, kol neatsiverti Hannos Arendt 1963 m. išleistos knygos „Eichmanas Jeruzalėje“, kur ji apmąstė eilinių žmogelių atsakomybę prieš istoriją. Jeruzalėje nuteistasis Adolfas Eichmanas prieš įstodamas į Nacių partiją buvo keliaujantis prekijas, paprastas žmogus, vėliau paprastai sprendęs vadinamąjį „žydų klausimą“. Jis tiesiog užsiėmė logistika – organizavo jų perkėlimą į getus, o paskui kuo toliau į koncentracijos stovyklas, nors pats, regis, nieko nenužudė. Stebėdama jo teismo procesą ir stebėdamasi „blogio banalumu“ Arendt įsitikino, kad jį kasdien įgyvendina nemąstantys individai, dažnai praradę ryšį su tikrove. Vadovaudamiesi viršininkų nurodymais ir taisyklėmis jie patys save apgaudinėja, kad smurtas ir prievarta yra tiesiog jų darbas, įrašytas į pareigybinę instrukciją.

Banalus blogis dažnai išsisuka nuo moralinės graužaties. Jis nedaro įspūdžio ir pranyksta pasakojimuose apie žmogaus asmenines dramas, pasiekimus ar žygdarbius, atrodo ne itin kenksmingas ir nulemtas aplinkybių. Įmanoma tokioje situacijoje įsivaizduoti ir save pačius –perjungiančius televizijos kanalą, kad akių nebadytų kažkur Jemene nužudytųjų skaičiai, reikalaujančius keisti pokalbio temą, pasirašančius kažkokį net neperskaitytą dokumentą, dirbančius savo darbą su viltimi, kad prievartos mašina mus apeis. Mes juk ir nepretenduojame patekti į istoriją, neketiname joje palikti pėdsako, tad palikite mus ramybėje. Tačiau, pabrėžia filosofė, banalūs pareigingų piliečių veiksmai sudaro sąlygas tam baisiajam blogiui, kurį jau aprašė istorikai.

Todėl nebūtinai užmarštis yra geriausias istorijos teismo sprendimas. Ypač Lietuvoje, kur išgyventi dažnai reiškė laisvai nardyti tarp ideologijų ir valdžių. Todėl turiu pasiūlymą. Dabar, kai paminklų aiškiems antiherojams nebeliko, galbūt prasminga kitus palikti ten, kur jie yra. Tik šalia reiktų surašyti prieštaringus faktus, kad atminimo ženklas ne tik pagerbtų, bet ir klaustų. Tuomet praeities sprendimai, kurių pasekmes jau žinome, taptų pretekstu apmąstyti ir mūsų dabartį, primintų, kad ir mus kažkada teis, kaip mes dabar teisiame. Tiesa, lentelių ir paminklų galia ribota, nes ilgainiui jie tampa nematomi. O dabartinės britų valdžios veiksmai rodo, kad ateities žmonių pasmerkimo niekas nebijo.

Menotyrininkės Agnės Narušytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“ nuo 62 minutės.