Kultūra

2019.09.28 18:04

„Menų caras“ Sergejus Diagilevas: arogantiškas ir išskirtinai gabus

Viktoras Paulavičius, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.09.28 18:04

Prieš 90 metų, 1929-aisiais, išėjo Sergejus Diagilevas – artistų mecenatas, baleto impresarijus, rusų baleto trupės įkūrėjas, 20 amžiaus pradžioje populiarinęs baletą Europoje ir JAV. Jis iškėlė baleto meną iki svaiginamų aukštumų, atvėrė jam naujus kelius, sukūrė kupiną aistrų ir emocijų pasaulį, pulsuojantį nauju, negirdėtu, nematytu polėkiu ir fantazija.

S. Diagilevas gimė 1872-ais metais Permėje, pasiturinčių aristokratų šeimoje. Rimti pokalbiai apie poeziją ir literatūrą, kamerinę muziką ar vakarai operoje – visa tai buvo įprasta šeimoje. Nuo pat mažumės visi pripažino, kad greta arogancijos, Serioža turėjo ir išskirtinių gabumų.

Baigęs gimnaziją, Diagilevas buvo išsiųstas studijuoti teisės į Sankt Peterburgą. Čia greitai suprato, jog teisės mokslas jam daug tolimesnis nei meilė muzikai, tad paraleliai mokėsi Sankt Peterburgo konservatorijoje pas Nikolajų Rimskį-Korsakovą.

Diagilevas bendravo su menininkais, tapo rašytojų, muzikantų ir dailininkų sambūrio nariu. Sambūriui taip pat priklausė Aleksandras Benua ir Leonas Bakstas, vėliau turėję ypatingos svarbos Diagilevo gyvenime.

Jau tada buvo visiškai aišku, kad Diagilevo meno pajauta – išskirtinė. Jis rašė esė apie menininkus bei meno tendencijas, ir netrukus kartu su Benua ir Bakstu oponavo tuometei meno kritikai. Trys draugai nepripažino nei konservatyvių akademikų, nei kairiųjų pažiūrų realistų. Būdami apolitiški jie kalbėjo apie meną kaip apie individualybės raišką.

Aistringai mėgęs Rusijos meną, Diagilevas keliavo po šalį rinkdamas 18-to ir 19-to amžių meno kūrinius, rengdamas jų parodas. 1905-aisiais Sankt Peterburge organizavo didžiulę parodą „Istoriniai Rusijos portretai“, o po poros metų pristatė ją Paryžiuje: tai buvo pirmas rusiškojo meno žingsnis į Vakarų Europą, po jo sekė neįtikimas Diagilevo, kaip geriausio visų laikų operos ir baleto impresarijaus, karjera, amžiams įrašiusi jo vardą į vakarietiško meno metraštį.

Tačiau tai – dar priešakyje, o kol kas – Diagilevas dirba Rusijoje. Imperatoriškųjų teatrų brangakmenyje, Marijos teatre, jis kviečiamas prižiūrėti vadinamąsias „specialiąsias užduotis“.

Pirmoji užduotis – imperatoriškųjų teatrų kasmetinio leidinio redagavimas. Pavedimas atliktas puikiai, tačiau Diagilevo arogancija tvarkant biurokratinius reikalus ir vadovybės nuomonės nepaisymas supykdė jį su direktoriumi Volkonskiu, viskas baigėsi Diagilevo atleidimu.

1911-ais metais jis paliko teatrą, ir atsidavė jau pradėtai „Rusų sezonų“ Paryžiuje veiklai.

Po rusų dailės parodos sėkmės Paryžius laukė naujų Diagilevo idėjų. 1908-aisiais į „Rusų sezoną“ jis atveža Modesto Musorgskio „Borisą Godunovą“ – stulbinamą pastatymą, tviskantį cerkvių aukso kupolais, varpų gaudesiu ir neprilygstamu Fiodoru Šaliapinu caro Boriso vaidmenyje.

Sėkmė pranoko visus lūkesčius – Diagilevas kviečiamas „Rusų sezonus“ rengti nuolat! Į Paryžių nusprendžia atvežti Rusijos šokėjų trupę ir 1909-ieji tampa žymiojo „Rusų baleto“ gimimo metais, atskaitos metais, lėmusiais viso baleto raidą 20-ame amžiuje.

1909-aisiais Diagilevo trupei atvykus į Paryžių, prasidėjo sezonui rezervuoto „Chatelet“ teatro paruošimas – buvo didinama scena, vietoj parterio įrengtos ložės, atnaujintas interjeras, o kartu vyko ir paskutinės repeticijos.

„Rusų baleto“ repertuarą sudarė penki Michailo Fokino pastatyti baletai, uoliai laužantys klasikinį Mariuso Petipa stilių ir drįstantys „išrasti“ kūrinio dramaturgiją atitinkančius šokio judesius. Šokėjos nebūtinai turėjo atrodyti elegantiškai, o šokėjai demonstravo neprilygstamą energiją ir virtuoziškumą.

Baleto sezono premjeros sukėlė tikrą triumfą! Publika ir kritikai susižavėję gyrė rusų šokėjų meistriškumą, unikalius Rericho, Baksto, Benua kostiumus ir dekoracijas, Rimskio-Korsakovo, Musorgskio, Glinkos, Borodino ir kitų kompozitorių muziką.

Trupėje šoko Vaclavas Nižinskis, Ana Pavlova, Tamara Karsavina, Adolfas Bolmas, Michailas Mordkinas, Ida Rubinštein. Fokinas taip aprašė premjerinį vakarą: „Skubėdama publika netgi nugriovė „Chatelet“ teatro orkestro ložės turėklus. Sėkmė buvo visiškai neįtikima!“

Savo prisiminimų knygoje „Teatro gatvė“ T. Karsavina rašė: „Rusiškojo baleto sezoną gaubė subtili, šviesi, džiugi atmosfera. Kiekvieną vakarą nutikdavo kas nors panašaus į stebuklą: žmonės scenoje ir žiūrovai virpėjo nuostabiu emocijų unisonu“.

Rašytojai ir menininkai išsyk susidomėjo rusų baletu, vienas pirmųjų gerbėjų buvo dramaturgas Jeanas Cocteau. Prisiminimuose apie pirmąjį Diagilevo sezoną jis rašė: „Raudona uždanga kyla šventėms, kurios sujudino Prancūziją ir kurios ekstazėje patraukė minią paskui Dioniso vežimą“.

Nuo pat pradžių pagrindinė Rusų sezonų baletų choreografijos kryptis buvo siekis praplėsti klasikinio baleto rėmus. Michailas Fokinas, stengęsis kiekvienam baletui sukurti individualų stilių, suteikė judesiams „turtingos plastikos“.

Jo principų tęsėjas Leonidas Miasinas praturtino choreografiją „laužytomis ir įmantriomis formomis“. Vėlesnių sezonų choreografiniai Vaclavo Nižinskio eksperimentai aplenkė laiką, todėl iškart netgi nebuvo priimti žiūrovų.

Paskutinių sezonų choreografas Džordžas Balančinas visai nutolo nuo akademinio šokio taisyklių, suteikdamas savo baletams labiau stilizuotą ir ekspresionistinį skambesį.

Šiandien žvelgdami į praeitį turėtume padėkoti Diagilevui už įtaką modernaus šokio atsiradimui. „Rusų baletas“ iš esmės buvo maištas prieš baleto sustabarėjimą – daugiau kūno judesių, daugiau gelmės.

Galima sakyti, tai tapo savarankiška meno forma su savo unikaliu klasikiniu šokio žodynu. Tačiau nauja buvo ne vien choreografija, bet ir muzikos pasirinkimas. 19 šimtmečio pabaigoje gerokai laisviau pradėta žvelgti į muzikos tonalumą, harmoniją, ritmą. Iki tol nepajudinamos harmoninės schemos lemdavo ir palyginti nesudėtingus ritminius piešinius. Amžių sandūroje harmonijos ir metro priemonės buvo sunkiau nuspėjamos: tai labai praplėtė ritmikos galimybes ir savaime paveikė baleto muzikos principus.

Diagilevas vienas pirmųjų pritaikė naujuosius muzikos stilius baletams. Muziką „Rusų sezonų“ baletams rašė Igoris Stravinskis, Claude`as Debussy, Manuelis de Falla, Francis Poulencas, Sergejus Prokofjevas, Maurice`as Ravelis, Erikas Satie. „Rusų baletas“ darė didžiulę įtaką ne tik choreografijos raidai, bet ir kitoms meno rūšims.

Net du dešimtmečius, praėjęs įvairiausius etapus, karus, revoliucijas, Diagilevo rusų baletas karaliavo visoje Europoje, tačiau daugiausia spektaklių buvo parodyta Paryžiuje, taip pat – didžiosiose Monte Karlo, Ženevos, Romos, Londono scenose.

Diagilevo sezonai, ypač pirmieji, ne tik užkrėtė rusų kultūra Europą – jie tiesiog sukūrė viso, kas rusiška, madą. Po 1917 metų revoliucijos Diagilevas niekada nebegrįžo į gimtinę, jo „Rusų baletas“ niekada nešoko Rusijoje.

Sovietų režimas įsitikinęs, kad Diagilevo nepavyks parsivilioti atgal, pasmerkė jį kaip „akivaizdžiausią buržuazijos nuosmukio pavyzdį“. Sovietiniai meno kritikai ilgam išbraukė jį iš savo užrašų ir kultūrinio konteksto.

„Mielas pone, ir ką gi jūs veikiate šioje įstaigoje? – kartą Ispanijos karalius Alfonsas paklausė Sergejaus Diagilevo. – Nediriguojate orkestrui, negrojate jokiu instrumentu, nerežisuojate ir nešokate. Ką gi Jūs darote?“ Visada žavingas ir savimi pasitikintis Diagilevas atsakė: „Jūsų Didenybe, aš esu visai kaip Jūs. Aš nedirbu. Aš neko neveikiu, tačiau esu nepakeičiamas“.

Diagilevo atsakas buvo daugiau nei nuoširdus. Jis visą savo gyvenimą skyrė propaguoti meną, kokybiškai naujų ir senų meno apraiškų muzikoje, dailėje ir šokyje jungčiai, galų gale – visų šių sričių susiliejimui balete.

„Menų caras“ Sergejus Diagilevas mirė 1929-ųjų rugpjūtį savo numylėtoje Venecijoje po diabeto komplikacijų. Diagilovo mirties metai simboliškai tapo visą pasaulį apėmusios Didžiosios depresijos pradžios ženklu. Vis dėlto – baleto trupės, įkurtos „Rusų baleto“ narių, išplito po Vakarų pasaulį. Iki šių dienų daugybė šokio meno atstovų visame pasaulyje savo profesinio išsilavinimo subtilybių ieško ir randa būtent rusų balete.