Kultūra

2019.09.25 21:25

Architektūros kritikas: sena profesija, kuriai tik dabar pribrendome

Architektūros (pokalbių) fondas pradeda 25 savo ciklą „Gražu/negražu“ ir kviečia iki pat spalio pabaigos diskutuoti apie architektūros kritikos svarbą architektūros laukui ir visuomenei. „Šiais laikais, kai visi tampame kritikais, ir kiekvienas gali reitinguoti internete kavinę ar bet ką, pasijuntame tarsi šito dalyko valdovu. Bet ar turime profesionalią kritiką?“, – retoriškai LRT RADIJUJE klausia ciklo „Gražu/negražu“ kuratorius Matas Šiupšinskas.

„Sakykit ką norit, man šitas pastatas negražus“ – viešojoje erdvėje architektūra dažnai vertinama per prizmę gražu/negražu ar patinka/nepatinka. Socialinių tinklų pasaulyje visi turime galimybę ir daugelis vertiname, dalijamės nuomonėmis – esame kritikai, kurie 5 ar 1 žvaigždute įvertiname naują restoraną, kino teatrą ar parką.

Pasak ciklo „Gražu/negražu“ kuratorės Dalios Čiupailaitės-Višnevskajos, architektūros kritikos tema yra sudėtingesnė, negu pozityvios temos apie mylimą architektūrą ar socialinės erdvės patyrimą.

„Kritikos ciklas kelia kontraversiškų klausimų. Kritikai reikia pribręsti, – įsitikinusi pašnekovė. – Mes, kuratoriai, manom, kad Lietuvos architektūros laukas jau yra pribrendęs kritikai ir kritikos poreikis auga“.

Kuratoriaus M. Šiupšinsko teigimu, architektūros kritika nėra naujas reiškinys, tačiau Lietuvoje trūksta profesionalumo. „Kai tik atsiranda objektas, atsiranda ir įvairių nuomonių apie jį. Šiais laikais, kai visi tampame kritikais, ir kiekvienas gali reitinguoti internete kavinę ar bet ką, pasijuntame tarsi šito dalyko valdovu. Bet ar turime profesionalią kritiką? Kiek tų kritikų turime? Koks jų santykis su pačiais architektais, su visuomene? Ar jie geba užmegzti kažkokį ryšį? Čia ir yra opiausi klausimai, nes tų kritikų nėra daug“, – konstatuoja M. Šiupšinskas.

„Kitose šalyse architektūros kritika jau nagrinėjama nuo 19 amžiaus, o nuo 20 a. vidurio buvo įsitvirtinę pripažinti architektūros kritikai, rašantys dienraščiuose. Taip, kad architektūros kritikos nauju reiškiniu negalima vadinti “, – pašnekovą papildo D. Čiupailaitė-Višnevska.

Architektai vieni kitų kritikuoti negali, o kitų sričių kritikai taipogi yra nepageidaujami, neva tai, lendantys ne į savo daržą. Tad kas gi gali būti architektūros kritiku? D. Čiupailaitė-Višnevska pritaria, kad yra nusistovėjusi klišė, kad niekas negali kritikuoti.

„Architektūros kritikas yra atskira profesija. Jam reikia ne tik architektūros išsilavinimo, bet ir suprasti miesto planavimo klausimus, sociologijos, geografijos, aplinkosaugos, platesnės politinės aplinkos, architektūros istorijos, meno istorijos klausimus“, – architektūros kritiko kompetencijas vardija ciklo kuratorė.

„Kolegų kritika yra suvokiama destruktyviai, tačiau reikia suvokti tai, kad kritika yra įvertinimas, – sako M. Šiupšinskas. – Jau vien tai, kad sulauki kritikos, reiškia, kad nusipelnai dėmesio, buvai pastebėtas ir tuo reikia džiaugtis. Kritika yra konstruktyvus veiksmas, kuris padeda tobulėti“.

„Architektūros kritikais dirba žmonės, kurie nėra architektai, tačiau turi sąryšį su architektūra. Tai yra specifinė specialybė, kurią įgyti reikia labai daug žinių“, – sako D. Čiupailaitė-Višnevska.

Šiais laikais, pasak M. Šiupšinsko, vyrauja klišė, kad bet kurios srities specialistas žino, kaip turėtų būti, o visi kiti likę jau nėra tos diskusijos dalyviai. „Jei jau enciklopedijoje kažkas įrašyta, tai reiškia, kad tikrai taip ir yra, o savos nuomonės apie tai turėti negalime. Dabar tas požiūris yra gerokai horizontalesnis ir liberalesnis – mes visi esame diskusijos dalyviai ir mes formuojame tą supratimą, kas yra architektūra“, – apie nusistovėjusių stereotipų kismą kalba ciklo „Gražu/negražu“ kuratorius.

Išsamiau – laidos „Ryto allegro“ įraše.

Parengė Vismantas Žuklevičius.