Kultūra

2019.09.19 15:28

Antanas Mockus apie filmo „Nijolė“ heroję – mamą: ji buvo kur kas įdomesnė nei aš

Indrė Kaminckaitė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.09.19 15:28

„Nijolė darė savo gyvenimą įdomesnį: tėvas mane veždavosi į kurortą, o mama į vietas, kur žmonės dirbdavo“, – prisiminimais apie mamą Nijolę Šivickas LRT KLASIKAI dalijasi politikas, buvęs Bogotos miesto meras, filosofas Antanas Mockus. Pašnekovo teigimu, mama buvo ypač originali asmenybė.

Šiandien prasideda XVI Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, kurį atidarys režisieriaus Sandro Bozzolo filmas „Nijolė“. Tai filmas apie Kolumbijoje gyvenusią lietuvę menininkę, A. Mockaus mamą N. Šivickas.

A. Mockaus teigimu, Kolumbijos gyventojams jo mama buvo gerai žinoma ir kur kas svarbesnė nei jis, tuometis sostinės Bogotos meras.

„Žmonės sakydavo, kad Antanas yra įdomus, tačiau Nijolė – daug įdomesnė. Dėl šios priežasties sutikome su Sandro ir pradėjome dirbti ties filmu. Lietuva tuo labai domėjosi. Juostai buvo skirta daug laiko – iš viso šešeri metai. Maniau, niekada nesibaigė, bet vis dėlto baigėsi, – nusijuokia LRT KLASIKOS svečias. – Tai buvo įdomus, bet ir kiek keistas projektas, nes sūnus dalyvavo filme apie savo motiną.“

Nijolei patikdavo tokie žaidimai

Anot filosofo, N. Šivickas gebėjo aiškiai, trumpai išsakyti savo nuomonę. Dėl to žmonės ją suprasdavo ir rasdavo bendrą kalbą. Daug sprendimų jis priėmė tik pasitaręs su savo mama. Tarkime, abu kartus ji pritarė sūnaus kandidatavimui į Bogotos mero postą, tačiau pralaimėjimo atveju siūlė per daug neišgyventi.

A. Mockus pabrėžia – mama mėgo demonstruoti laisvę. „Kartą ji užlipo ant namo stogo, atėmė iš manęs lapus ir metė į orą, parodydama, kad galėčiau padaryti tą patį. Mečiau lapus ir šio mano veiksmo nuotrauka buvo išspausdinta pirmajame žurnalo puslapyje. Anot jos, laikyti lapus rankoje – nieko ypatinga, bet jų išmetimas į orą – kur kas originalesnis. Nijolei patikdavo tokie žaidimai“, – LRT KLASIKAI apie mamą pasakoja A. Mockus.

Kaip teigia filmo „Nijolė“ prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė, dokumentinio filmo apie N. Šivickas kūrimas užtruko, ypač kai iš turimos medžiagos buvo galima labai skirtingai sudėlioti norimus akcentus.

„Antanas labai išraiškingai ir įdomiai kalba. Iš esmės būtų galima į jį žiūrėti dvi valandas. Tačiau nusprendėme, kad norime „pakovoti“ už Nijolę, kadangi ji dažniausiai tylėdavo.

Nijolė iškėlė mums tam tikrą iššūkį, nes medžiagos apie ją buvo labai daug: Antanas, Kolumbija ir panašiai. Nijolė yra ne tik filmo herojė – savo gyvenimo būdu ji rodė kelią, kuriuo mes, filmo kūrėjai, ėjome. Ji kiekvieną iš mūsų įkvėpė“, – teigia pašnekovė.

Pasak D. Vildžiunaitės, esminė šio filmo stiprybė – nuoširdus režisieriaus S. Bozzolo ryšys su Nijole ir Antanu. „Sunku keliais žodžiais pasakyti, koks jis yra, nes tam prireikė viso filmo“, – priduria ji.

Pašnekovės teigimu, filmas nenagrinėja konkretaus atvejo, bet atskleidžiamas mamos ir sūnaus ryšys.

„Šį filmą rodėme Kolumbijoje. Man paliko įspūdį tai, kad didžioji dalis žiūrovų kalbėjo apie savo mamas. Manau, tai tik įrodo, kad šio filmo kalba – universali“, – akcentuoja filmo prodiuserė.

N. Šivickas išsiskyrė originalumu

Kaip teigia A. Mockus, jo mama viešumo ir populiariumo nemėgo, todėl nuolat ragino sūnų išmainyti politiką į kultūrą.

Dėl šios priežasties A. Mockus savo politinei veiklai visada stengėsi pasitelkti meną, pavyzdžiui, Bogotos gatvių eismą pavedė reguliuoti mimams. A. Mockaus tikinimu, šiam jo sprendimui, išgarsėjusiam visame pasaulyje, mama turėjo didelės įtakos.

LRT KLASIKOS kalbinto A. Mockaus pasakojimu, N. Šivickas nemėgo, kai kas nors pabrėždavo, kad ji yra moteris. „Ji norėjo būti pripažinta kaip menininkė, o ne kaip moteris menininkė. Jai atrodė, kad žmonės pernelyg mėgsta kitus klasifikuoti“, – sako A. Mockus.

Anot sūnaus, mama buvo ypač savita. „Nijolė siekė įdomesnio gyvenimo: tėvas mane veždavosi į kurortą, o mama į vietas, kur žmonės dirbdavo.

Ji priimdavo pas mus gyventi berniukus, kurie kiek pagyvendavo ir dingdavo. Tai buvo keisti dalykai – kiti vaikai mokykloje tokių istorijų neturėjo“, – teigia pašnekovas.

Mažosios Lietuvos sala Kolumbijoje

D. Vildžiūnaitės teigimu, Kolumbijos realijų filme „Nijolė“ nedaug – ryškesnis tik Antano ir Nijolės santykis su šia šalimi. Esą, labiausiai čia akcentuojamas kontrastas tarp Nijolės sukurtos „mažosios Lietuvos“ Kolumbijoje, ir, kaip sako LRT KLASIKOS pašnekovė, šią „salą“ supančios šalies.

„Režisieriui Sandro didelį įspūdį Nijolės namuose paliko lietuviški ženklai. Toks kontrastas atsiskleidžia ir Nijolės kūryboje, kur susimaišo tam tikros pagoniškos detalės ir Kolumbijos kultūra“, – sako pašnekovė.

A. Mockus apibendrina: „Didelė laimė, kad atsirado Sandro, kuris per paskutinius 4–5 Nijolės gyvenimo metus su ja kalbėjosi daugiau nei aš ar mano sesuo“, – sako A. Mockus.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.

Išsamiau – laidos „Ryto allegro“ įraše.


Ryto allegro. Antanas Mockus pristato filmą apie savo mamą „Nijolė“