Vienas kitas Igno Jonyno filmo „Nematoma“ žiūrovas gali pasigesti motyvų, kodėl pagrindinis filmo personažas nusprendžia grįžti į tėvynę, į praeitį, į nusikaltimo vietą, nuo kurios bėgo toli ir ilgai – dešimt metų. Kodėl jis grįžta ir rizikuoja sulaukti atpildo?
Ir grįžta jis ne tyliai, o, galima sakyti, į patį visuomenės dėmesio centrą – televizijos šokių projektą, kurį stebi visa šalis – nuo senolių iki uosto darbininkų. Tai esminės svarbos klausimas, nes į Jono (toks personažo vardas) apsisprendimą sutelktas visas filmo pasakojimas, intriga.
Filosofui Nerijui Mileriui tos motyvacijos pakako. „Kuriame kitame filme išvysti gražios gamtos prieglobstyje iš kančios rėkiantį personažą atrodytų kiek pretenzinga. Šiuo atveju ta emocija buvo pagauta tiksliai“, – LRT.lt teigė N. Milerius.
Pasak pašnekovo, Jonas gyvena neviltyje, jos priežastis iš pradžių žiūrovui nepaaiškėja. „Ko gero, per dešimt metų tokie jausmai virsta nepakeliama našta. Netikiu banaliais pasakymais, esą laikas gydo. Kartais užgydo blogai. Žinote, kai kaulai sugyja blogai, juos laužo iš naujo. Atsiranda rizika, kad sugis dar blogiau. Taip ir atsitinka pagrindiniam filmo veikėjui. Man ši filmo detalė neužkliuvo“, – prisipažino filosofas.
Savižudžio sprendimas
Tad galima interpretacija, kad Jono (aktorius Dainius Kazlauskas) sprendimas stoti į akistatą su praeitimi – sąmoningas.
„Taip, manau, jis nebenori bėgti, nenori slapstytis. Jis pavargo nuo jausmų naštos. Galbūt net nemano, kad jį suras, apskritai – kad ieškos. Melo forma yra „kamikadziška“, primena ėjimą į ešafotą. Tai savižudžio sprendimas“, – pabrėžė N. Milerius.
Prieš filmo peržiūrą jam buvo smalsu, kokiu būdu ta savižudybė įvyks, kas bus jos įrankis. Filmo reklama bruko įspūdį, kad kur kas aktyvesnis bus Saulės (aktorė Paulina Taujanskaitė), Jono šokio partnerės, vaidmuo. „Vis dėlto filme ji atliko gana pasyvią funkciją“, – sakė premjeros liudininkas.
Šokio projektu, anot N. Mileriaus, pagrindinis veikėjas pasinaudoja lyg skaistykla. „O kur ves kelias iš jos – į rojų ar pragarą – nežinia“, – sakė jis.
Neo-noir stilistika, į kurią pretendavo režisierius, filosofui patinka. „Po kurio laiko, metų tam tikri siužetiniai dalykai, pasakojimo linija gali ir užsimiršti. Tačiau atmosfera išliks. Šiame filme atmosfera tokia, kad ji net „suminkština“ aštresnius klausimus dėl scenarijaus“, – sakė N. Milerius.
Tarkime, jam sukėlė abejonių tai, kad personažas labai greitai pripažino savo kaltę. Nors visą filmą žiūrovai buvo rengiami kitokiai atomazgai. „Manau, naratyvas šiame filme nėra pats svarbiausiais dalykas“, – pabrėžė N. Milerius.
Suomiškas blogietis
Režisierius Tomas Smulkis atkreipė dėmesį į aktorių vaidybą. Buvo pasiilgęs seniai kine besifilmavusio D. Kazlausko. Jis pastebėjo tam tikrų sąsajų su ankstesniu režisieriaus filmu „Lošėjas“.
„Man regis, Ignui svarbi vandens simbolika. Taip pat miško motyvas. Įdomu, kad autorius nuosekliai laikosi savo estetikos“, – teigė T. Smulkis.
Aktorė Airida Gintautaitė po filmo peržiūros kino centre dairėsi mažakalbio blogiuko vaidmeniu kine debiutavusio IT specialisto Dariaus Bagdžiūno. Labai norėjo jam padėkoti už nepaprastą vaidybą, „suomišką“ blogietį.
Kaltė – šešėlis palydovas
Kinotyrininkė Neringa Kažukauskaitė žiūrėdama filmą „Nematoma“ prisiminė I. Jonyno kūrybos pradžią, vieną pirmųjų jo teatro darbų – Hanso Christiano Anderseno „Šešėlį“, statytą „Šiaurės Atėnų“ teatre.
„Prisiminiau todėl, kad filmo tema siejasi su pirmuoju darbu. Suprantama, tema brandesnė, labiau išplėtota: apie žmogaus šešėlį – kaltę, nuolatinę jo palydovę. Tad Ignas prie šios temos artėjo labai nuosekliai“, – LRT teigė N. Kažukauskaitė.
Ji svarstė, kad filmas „Nematoma“, ko gero, atsiradęs visiškai neatsitiktinai – jam netrūko motyvacijos, valios. Filmas tapo vienos kartos žmonių manifestacija, kūrybingumo įrodymu. Kino vertintoja pasidžiaugė, kad režisierius filme subūrė savo bendražygius ir bendraamžius.
„Pamatėme, kad jie yra geros kūrybinės formos, geba sukurti tikrai įspūdingus darbus. Turiu omenyje aktorių D. Kazlauską, dizainerę Sandrą Straukaitę. Ji puikiai pateisino Igno lūkesčius, svariai prisidėjo prie filmo vizualinio vientisumo“, – teigė N. Kažukauskaitė. Ji spėjo, esą ir pati filmo tema perteikia tos kartos savijautą, pasaulėžiūrą. Išskirtinumą.
Tačiau pastebėjusi ir minusų. Filme, esą, netrūksta gražių scenų, rodančių, kad I. Jonynas labai gerai jaučia kino prigimtį. „Tačiau kartais iš tų scenų nepavyksta pasakyti „rišlaus sakinio“, atsiranda nereikalingų pauzių“, – teigė pašnekovė.
Priminė 20 amžiaus dekalogo autorių
Kino apžvalgininkė Izolda Keidošiūtė filme „Nematoma“ įžvelgė vizualiai nuoseklų stilių, kuris, pasak jos, liudija režisieriaus brandą. „Montažas, kiekvienas kadras nuodugniai apmąstytas, viskas logiškai sudėliota“, – LRT.lt sakė ji.
Filmas jai artimas dėl kaltės ir atpildo temos, kurią mėgo plėtoti legendinis lenkų režisierius Krzystofas Kieslowskis. „Tai amžina tema, visada įdomi tema“, – pabrėžė I. Keidošiūtė.
Ji taip pat džiaugėsi vieno mėgstamiausių aktorių – D. Kazlausko – sugrįžimu į kiną. „Brandus, įdomus, geras vaidmuo yra didelė filmo vertybė“, – reiškė įsitikinimą pašnekovė.
