Kultūra

2019.09.21 17:27

Kino teatrų „prichvatizacija“ perpildė kantrybės taurę, bet paskatino pilietiškumą

Julija Račiūnaitė, „Kaunas pilnas kultūros“ 2019.09.21 17:27

Baigiantis rugsėjui Kaune startuos net du pasiilgti festivaliai – jau 12-as Tarptautinis Kauno kino festivalis ir 3-iasis, kas trejus metus vykstantis, Kauno architektūros festivalis. Šiemet jų organizatoriai nusprendė įgyvendinti ilgai brandintą bendradarbiavimo idėją.

Ieškant paralelių tarp erdvės ir judančio vaizdo, prisijungė ir „Ekskurso“ komanda, jau ne vienus metus kviečianti publiką pažinti Kauno architektūrą ir istoriją. Abiejų festivalių programos siūlys renginių seriją, dedikuotą architektūros ir kino sąsajoms, vienas jų – ekskursija „Sakramento“ erdvėje.

„Sakramentas“, kuriame iki 1990 m. veikė kino teatras „Santaka“, yra viena tų erdvių, kurios, nors nutolusios nuo kino teatro standarto, tačiau tebeatlieka svarbų vaidmenį kaunietiškoje kino istorijoje.

Su Ilona Jurkonyte (kinotyrininke, kino kuratore, Tarptautinio Kauno kino festivalio meno vadove), Tautvydu Urbeliu (filosofu, Kauno architektūros festivalio kuratoriumi) ir Algimantu Grigu (architektu, vienu iš „Ekskurso“ komandos įkūrėjų ir gidų) aplankėme keletą vietų, menančių kino pradžią Kaune, ir nuo to atsispyrę šiek tiek plačiau apžvelgėme dabartinius procesus, formuojančius mūsų suvokimą apie kiną erdvėje ir erdviškumą kine.

Pirmiausia stabtelėjome pasišnekėti prie dabartinio Kauno lėlių teatro, įsikūrusio buvusiame kino teatre „Odeon“ (pastatytame 1925 m. pagal Jono Saleneko projektą). Daugeliu atžvilgių tuo laikotarpiu kinas Kaune išgyveno aukso amžių, kurio pikas buvo 1928–1929 m., iki atsirandant garsiniam kinui.

Garsas tapo nauju iššūkiu kino industrijai – jam atsiradus, šiek tiek krito žiūrovų susidomėjimas dėl užsienio kalbų, kuriomis buvo rodomi filmai. Nebylusis kinas santykinai buvo universalesnis, suprantamas visiems.

Pasak I. Jurkonytės, tarp XX ir XXI a. patiriamų iššūkių matyti nemažai paralelių: „Galima palyginti garsinio kino ir skaitmeninių technologijų atsiradimą – Lietuvoje ir už jos ribų abiem atvejais vyko tam tikras industrijos persiorientavimas, auditorijos dydžio ir sudėties kaita.“

Stoviniuodami prie buvusio „Odeon“ kino teatro, išsamiau pasišnekėjome ir apie bendrą kino ir architektūros festivalių viziją.

Ilona Jurkonytė (I. J.): – Mintis apie bendradarbiavimą puoselėjome jau kurį laiką. Tiesą sakant, Tarptautinio Kauno kino festivalio ištakos palaimintos Kauno architektūros sąjungos dėmesio. Kauno kino festivalis savo klubinę priešistorę pradėjo Architektų sąjungos galerijoje Vilniaus g. 22, kur šiuo metu yra įsikūręs restoranas „Galeria Urbana“. Nenuostabu, kad vos pradėję kalbėtis su Rasa, Gintaru ir Tautvydu, iškart radome jungčių. Kinas yra erdvinis menas, o architektūra – kinematografiška.

Šiemet pakviesime į bendrą Kauno architektūros festivalio ir Kauno kino festivalio filmo seansą visiškai unikalioje erdvėje – pastate, kuris atsirado gerokai iki kino išradimo, tačiau XX a. funkcionavo kaip kino teatras. Savo laiku atlikusi svarbų vaidmenį Kauno kino kultūros kontekste, ši erdvė iš Kauno kino žemėlapio išnyko. Tai buvęs kino teatras „Santaka“, o šiuo metu – Kauno Švč. Sakramento bažnyčia, atgimusi kaip kultūrinė erdvė „Sakramentas“.

Tautvydas Urbelis (T. U.): – Architektūros festivalio tema šiemet yra „Įženklinanti architektūra – kurianti ar griaunanti miesto tapatybę?“. Kaip minėjo Ilona, kino ir architektūros ryšys yra glaudus. Atsispirdami nuo įženklinančios architektūros temos norime parodyti, kad kino erdvės (kurios tikrai apima ne tik kino teatrus) yra tiek architektūriniai, tiek kultūriniai riboženkliai.

Svarbu akcentuoti Kauno architektūros festivalio atvirumą: kaip ir kiekvienais metais, festivalis siekia pritraukti ne tik profesionalus, bet būti patrauklus ir prieinamas žmonėms, kurie nėra tiesiogiai susiję su architekto profesija. Norime parodyti, kad architektūra neapsiriboja pastatais – ji persipina su daugybe sričių, taip pat ir kinu. Puikus to pavyzdys – „Sakramentas“, kuriame vyks architektūros ir kino festivalių bendras renginys. Šią erdvę, kurioje anksčiau veikė kino teatras, taip pat ketiname aptarti ir iš architektūrinės, ir iš kinematografinės pusės.

I. J.: – Iš tiesų man įdomu, kad neretai, kalbėdami ir apie Lietuvos kino teatrų, ir apie architektūros istoriją, atsigręžiame į tarpukarį. Ir tai visai nenuostabu – šie reiškiniai neišvengiamai susiję ir Lietuvos kontekste. Kauno tarpukaris unikalus. Paklausiusi šaunios „Ekskurso“ ekskursijos apie senuosius Kauno kino teatrus, labai džiaugiausi augančiu dėmesiu kinui ir kino reiškinio apmąstymui iš urbanistinės perspektyvos. Nors Lietuvoje kinotyros esama tik užuomazgų, manau, kad tokia „Ekskurso“ iniciatyva yra svarus įrodymas, jog Kaune apie kiną galima pradėti kalbėtis ir iš kiek labiau kinotyrinių perspektyvų.

Ekskursija „Sakramente“ pateiks iki šiol niekada į vientisą naratyvą nesujungtų reiškinių ženklus. Kalbėsime apie kino kultūrą po tarpukario, ypač sutelkdami dėmesį į pastaruosius tris dešimtmečius. Tai leis tarpukarį šiek tiek priartinti, atskleisti, kaip tuo metu pastatyti kino teatrai bei pakloti kino kultūros pagrindai leido tarpti kino kultūrai vėlesniais laikotarpiais.

Lietuvos kino kultūrą itin įdomu tyrinėti instituciniais aspektais, kurie pažymėti didelių politinių pokyčių. Noriu tikėti, kad jau galime atsigręžti į Kauno postsocialistinį laikotarpį ir išskirti keletą jam būdingų tendencijų. Viena jų – tarpukariu bei komunistiniu laikotarpiu veikę kino teatrai XX a. pabaigoje buvo masiškai privatizuojami, uždaromi.

Ilgainiui kino industrija visame pasaulyje išgyveno ir dramatiškus techninius pokyčius – tai skaitmeninio audiovizualinio formato išradimas ir pritaikymas masiniam naudojimui. Šių dviejų reiškinių sąlytis ir, be abejo, virtinė nesibaigiančių ekonominių krizių bei krizelių Lietuvoje ne tik sukūrė sąlygas korupcijai, bet ir davė pilietišką, visuomenišką impulsą ieškoti kitų būdų išlaikyti kino kultūrą erdvėje, kurioje rinkos ekonomikos sąlygos be skrupulų naikino tiek viešąsias erdves, tiek viešo kultūros finansavimo modelius ir taip reikalingų naujų ilgai neišrado.

Kino kultūra pastaraisiais dešimtmečiais atliko visuomeninių judėjimų platformos vaidmenį. Dėl to manau, kad kino teatrų „prichvatizacija“ tapo paskutiniu lašu, perpildžiusiu kantrybės taurę. O kino erdvių saugojimo intencija virto platforma pilietiškumui bei politiškumui reikštis. Būtent tai, santykyje su pačia kino rodymo/ žiūrėjimo patirtimi, laikau unikalia politiškumo apraiška – viešąja kino erdve. Šiuos procesus norisi geriau suprasti, apie juos kalbėtis.

Ilgesniam pokalbiui sustojame prie šiuo metu rekonstruojamo „Romuvos“ kino teatro – nuo pat 1940 m. tai vienas svarbiausių kaunietiškos kino istorijos taškų, daugiaprasmiškai persipinantis su kino ir architektūros festivalių nagrinėjamomis temomis.

Algimantas Grigas (A. G.): – „Romuvos“ teatrą įkūrė atsargos karininkai, broliai Antanas ir Petras Steikūnai. Jie turėjo ambiciją įkurti patį moderniausią kino teatrą Kaune. Tai buvo viena didžiausių vieno tūrio salių, turinti modernią ventiliacinę sistemą, akustinę, Lietuvoje sukurtą, medžiagą ir dar daug kitų įdomių ir vertingų detalių.

Be to, į „Romuvos“ fasadą puošiantį stiklinį bokštelį broliai ketino įtaisyti iš užsienio atsivežtą aparatą – analoginiu būdu sukurtą kintamą šviesą. Taigi bokštelis turėjo švytėti skirtingomis spalvomis. Prasidėjus karui, spalvų mašina, keliaudama į Lietuvą, dingo kažkurioje muitinėje.

T. U.: – Manau, kad kinas tampa vis aktualesnis. Kaip tik šią vasarą su kolegomis diskutavome, kad atsiranda vis daugiau nemokamų kino renginių viešosiose miesto erdvėse. Žinoma, didelis nemokamų kino renginių kiekis tokį organizuojant tampa papildomu spaudimu, kita vertus, šie renginiai rodo, kad kinas yra demokratiškas ir prieinamas visiems.

Šią vasarą atviro kino Kaune buvo daug. Pavyzdžiui, „Urmo“ bazėje yra rodomas naktinis kinas po atviru dangumi, kur galima žiūrėti filmus iš savo automobilių. Taigi kinas virto savotišku mediatoriumi, padedančiu žmonėms būti kartu viešosiose erdvėse. Kalbant apie viešąsias erdves, viena iš problemų, su kuriomis šiandien susiduriame (jau nekalbant apie jų privatizaciją ir komercializaciją), yra vaizduotės stygius. Ką visgi ten veikti?

Kinas yra tarsi tarpinis variantas, kurio dėka galima iš naujo mokytis būti viešojoje erdvėje. Tai susiję ir su architektūros festivalio idėja – architektūra yra prasminga ir funkcionuoja labai įvairiose mūsų gyvenimo sferose. Dažnai to poveikio tiesiogiai net nejaučiame, bet jis neabejotinai yra.

Kaip jau kalbėjome, kino rodymas yra tiek kolektyvinė, tiek individuali patirtis ir lygiai tą patį galima pasakyti apie architektūrą. Siekiame parodyti, kad kalbėdami apie architektūrą dažnai aprėpiame labai platų spektrą reiškinių ir atvirkščiai – kalbėdami apie įvairius reiškinius, šiuo atveju kiną, neišvengiamai, nors ir netiesiogiai, kalbame apie architektūrą. Bet dažnai to nesuvokiame ir per griežtai šiuos dėmenis atskiriame. Mūsų festivalio tikslas yra akcentuoti, kad ta skirtis nėra tokia radikali, architektūra yra nuolat čia ir dabar, ji mus veikia įvairiausiais būdais ir daro įtaką įvairiausiems procesams ir tiesiogiai, ir netiesiogiai.