Kultūra

2019.09.15 17:44

Gyvename įdomiais laikais, arba Savaitė Italijos šiaurėje

Saulius Vasiliauskas, „Šiaurės Atėnai“2019.09.15 17:44

Sakoma, geriausia į Veneciją keliauti žiemą, kai turistų išvaikščiotas gatves apgaubia rūkas, patvinęs vanduo ir tyla. Josifas Brodskis buvo tokių vizitų mėgėjas ir čia nuo 1972-ųjų apsilankė 17 kartų. Tačiau ką daryti, jei tyčia ar netyčia mieste, suręstame ant pastolių virš pelkynų ir vandens, atsidūrei vasarą, kai siaurais takeliais slankioja šimtai vienkartinių užklydėlių, nuleidusių akis į popierinius ar mobiliuosius žemėlapius ir todėl nepatiriančių paties miesto?

Ką daryti, jei dalis laiko, kurį čia su G. leisime, bus skirta Venecijos bienalei, kita dalis – smarkiam lietui, perkūnijai ir kavinių, kuriose galima nebrangiai papietauti, paieškoms? Pirmiausia – paragauti vietos ledų!

Mažesnės ar didesnės ledainės Venecijoj – matyt, ir visoje Italijoje – kantriai tyko tavęs už kiekvieno kampo, tad net ir susmeigęs akis į mobilųjį nenustebtum kitoje rankoje staiga atsiradus pistacinių ledų porcijai. Juolab ir nustebti nėra kada – dėl vasariškų plius 37-ių ledų rutuliukas ima varvėti bei tekėti tarpupirščių kanalais, kuriais liežuviu – nelyginant gondola ar paprastesniu laiveliu – bandai paskubomis irtis.

Kai jau apeini pagrindines vietas, kai apžiūri San Marco aikštę, užplūstą su balandžiais besifotografuojančių turistų, kai jau ir paties kūnas varva lyg skanautieji ledai, tada, tik tada lipi į vandens autobusą (angl. waterbus, it. vaporetto) ir plauki atokvėpio į kapinių salą.

Isola di San Michele – atskira kapavietė, kapasalė, laikinų ir amžinų kapų aikštė, kurioje, be kitų, dūla Igorio Stravinskio, Ezros Poundo bei iš JAV atgabenti Brodskio palaikai. Čia pirmiausia pastebi driežus, išgirsti cikadų cirpimą ir tik po to, atsikvošėjęs, imi grožėtis minimalistine sieninių kapų sistema, kur prie bene kiekvieno jų dar randi ir besišypsančių, kartkartėm net ypač linksmų (buvusių) žmonių fotografijų.

Galvoji apie tas fotografijas, galvoji apie tuos žmones, jų mimiką, aprangą, šukuosenas, nuotaikas, įsivaizduoji jų profesijas ir net nelengvus gyvenimo pasirinkimus, galvoji bene apie viską, ką galima galvoti apie gyvus žmones, bet negalvoji apie kaulus ir pelenus, kurie nuo tavųjų akių paslėpti, įsieninti, marmuru retušuoti. Staiga čiumpi greta pakabintą žalią laistytuvą, bandai nuplauti mintis, mėgini išsivalyti laikinumo nuojautą, kol procesą pertraukia pro garsiakalbį pasigirdęs raginimas nešdintis – kapinių darbo (?) laikas baigėsi, vartai (anapus? anapus vandens?) užsiveria.

Ir tada atsiveria menas. Tikriau – durys į Venecijos bienalę, šįsyk pavadinimo formuluote primenančią, kad galime gyventi (galbūt gyvename?) įdomiais laikais. Niekas nepaneigs, kad įdomumas apskritai esti subjektyvi kategorija, taigi, nors ir saistomas įvairių sociokultūrinių kontekstų, pirmiausia lemiamas juos reflektuojančiojo pasaulėvokos, vaizduotės ir empatijos jausmo (kūrybinio jautrumo ir atidumo įvairiai, nebūtinai tau įprastą matymą atliepiančiai estetikai).

Pirmą kartą beslampinėdamas po vieną svarbiausių meno renginių Europoje gali bandyti tais kontekstais papildomai domėtis arba rinktis lengvesnį – bet nebūtinai prastesnį – nepretenzingo žiūrovo, savamokslio stebėtojo, menų piligrimo kelią.

Šiaip ar taip, eiti šiuo keliu nėra taip jau lengva, nes minėtoji empatija neretai prašampa, ypač tais atvejais, kai susiduriama su tiesmukesniu ir socialiai angažuotu, pasaulines – politines, etines, kultūrines etc. – problemas spręsti rėksmingai bandančiu menu (išimtys – subtilūs ir unikalesni atvejai, kaip opera „Saulė ir jūra (Marina)“, pelniusi trims jos autorėms, o jų dėka ir Lietuvai, „Auksinį liūtą“; Izraelio paviljonas, sudėtingas socialines problemas perteikiantis specialiai čia įrengtoje „ligoninėje“, kur kiekvienas užėjęs tampa pacientu; ar Čilės paviljonas, kurio paskutinėje dalyje – videoinstaliacijoje, beje, taip pat pasirinkus operos formatą, – žaismingai bandoma narplioti kiek nuvalkiotą Vakarų Europos hegemonijos, eurocentristinės istorijos problematiką).

Empatiją ir kūrybinę jautrą labiausiai pakerta politinės ideologijos prieskoniai, turbūt akivaizdžiausi Rusijos paviljone. Jo bene svarbiausiai daliai šįsyk atstovavo kino režisierius Aleksandras Sokurovas, pabandęs interpretuoti biblinį sūnaus paklydėlio motyvą ir garsųjį Rembrandto paveikslą.

Vos čia įžengęs pajunti atstumiančią, pernelyg dramatizuotą ir pretenzingą (šiurpoką, pragarišką, brutalią, pabrėžiančią galią) atmosferą. Ją tik sustiprina parodos koncepcija, kurioje lankytojams primenamas didingasis Ermitažo muziejus (kaip kontrastas Vakarų muziejams ar kaip „tikrojo“ meno įsčios; nenuostabu, mat šis muziejus ir kuravo patį paviljoną), o sūnaus paklydėlio motyvas aiškinamas taip kontroversiškai, kad Vakarai – ir jų šiuolaikinis menas – potekstėje ima iliustruoti sūnaus paklydėlio, o (imperialistinė, sukarinta) Rusija ir jos klasikinio meno paveldas – kantraus ir supratingo tėvo įvaizdį (jei su šia interpretacija ir perdedu, tai mažų mažiausiai likčiau prie įspūdžio, jog pasirinkti skambūs vardai ir objektai – bei tradicinio meno glorifikavimas – funkcionuoja veikiau kaip pretenzingos skraistės-saugikliai, o pati paroda nuskamba tarsi išankstinis pasiteisinimas: „Gal mes ir negausim apdovanojimų, bet žinom esą geriausi“).

Kaip atgaiva Rusijos paviljonui, o ir įvairių „destruktyvių“ instaliacijų fonui (turiu galvoje stendus, kuriuose kompiuterizuotos priemonės ką nors daužo, taško, čaižo ir pan.) bei apskritai meniniam pretenzingumui, kurio, man regis, bienalėje nestinga, pasirodė Belgijos paviljono ekspozicija, atskirai išskirta ir bienalę vertinusios žiuri.

Du menininkai – Josas de Gruyteris ir Haraldas Thysas – sukūrė lėles ir jų biografijas: minimalistinėje baltų sienų erdvėje šios – iš dalies judančios ir skambančios – lėlės kviečia susipažinti, t. y. perskaityti kiekvienos jų asmeninę istoriją. (Pvz., Vokietijos fermerių šeimoje 1856-aisiais gimusi Irmgard Speck – ekstremali intravertė, septintojo gimtadienio proga gavusi verpimo ratelį ir nuo tol sukanti jį po 10–12 val. per dieną. Ji taip įsijautė į šį procesą, kad industrinė revoliucija ir pasauliniai karai ją tiesiog aplenkė. Apskaičiuota, kad per gyvenimą ji suverpė apie 400 000 km siūlo, kurio užtektų nuotoliui tarp Žemės ir Mėnulio.)

Nors jų mistiškos istorijos atrodo kaip pasakos ar legendos, klajodamas po šį distopinį pasaulį, kuriame nestinga sukčių ir žudikų skaisčiais vaikiškais veidais, taip įtiki jų realumu, kad iš paviljono darbuotojo išgirdęs, esą visa tai yra pure fiction (gryniausia fikcija), ir nusivili, ir nudžiungi – mums vis dar reikia unikalių istorijų, įtaigiai sukurtų personažų. Vadinasi, nepaisant visų grėsmių, žmonija dar turi vilties.

P. S. Kad vilties būta ir anksčiau, įrodė vėliau Paduvoj matytos Giotto freskos (kurioms, atvėsinti specialioje salėje, apžiūrėti turėjome apie 20 min.), kadaise tirpstant ledynams susiformavęs didžiausias Italijos Gardos ežeras ir jį supantys kalnynai bei raminantys viduramžiškieji Bergamo stogai. Mažiau vilties aptikome Milane, kurį išgelbės nebent gotikinė katedra, monumentaliosios kapinės ar tarp turistinių kavinių ir barų įsispraudęs jaukus naktį veikiantis knygynas.