Kultūra

2019.09.18 11:04

Pianistas Paulius Anderssonas scenoje atsidūrė dar negimęs: Mozartu ir Bachu mėgavosi anksčiau, nei išvydo mamą

vaizdo įraše – 200 kg rovimas
Mindaugas Klusas, LRT.lt2019.09.18 11:04

Pianistų dinastijos trečios kartos atstovo, penkiolikos tarptautinių konkursų laureato Pauliaus Anderssono koncertų maršrutai driekiasi per visą pasaulį – skambinta su įvairių šalių orkestrais, dalyvauta prestižiniuose festivaliuose, apkeliautos Baltijos šalys, beveik visa Europa, JAV, Japonija, Indonezija. Rugsėjo 22 dieną pianistas skambins rečitalį Ispanijos mieste Leone. Tai jam dovana už pergales konkurse Italijoje.

Diuseldorfe Roberto Schumanno aukštojoje muzikos mokykloje studijuojantis P. Anderssonas ispanakalbei Euterpės koncertų salės publikai pateiks naują programą. Ją lydėjo sėkmė Danijos, Vokietijos, Olandijos koncertų salėse.

Nugriuvo prie būgnų, išsilaikė prie fortepijono

– Pauliau, tau 24-eri, iš jų jau beveik 20 metų esi scenoje. Koks buvo tavo kelias į muziką? Gal prisimeni pirmąjį pasirodymą?

– Užaugau apsuptas muzikos. Mano mama Aleksandra Žvirblytė ir močiutė Veronika Vitaitė – pianistės. Senelis Vytautas Žvirblis – chorvedys. Nuo mažų dienų muzika namuose skambėdavo kiaurą dieną.

Muzikuojančių giminėje buvo daug – ir muziką savo malonumui kūrusi promočiutė, ir puikų balsą turėjusi močiutės sesė, ir daugelis kitų. O proprosenelis iš tėvo pusės įkūrė Kopenhagos Karališkąjį teatrą.

Tačiau pats vaikystėje muzikantu būti nenorėjau. Tuo metu per TV rodė serialą „Volkeris, Teksaso reindžeris“, su malonumu jį žiūrėjau. Vaikščiodavau visur su tėvo skrybėle ir žaisliniu revolveriu. Paklaustas, kuo vardu, išdidžiai atsakydavau: „Volkeris, Teksaso reinžeris.“ Įsivaizdavau, kad užaugęs ir būsiu tvarkos sergėtojas.

Mama mėgino po truputį mokyti skambinti, bet buvau hiperaktyvus vaikas, sunkiai nustygdavau vietoje. Tad sėdėti prie fortepijono buvo sunku. Penkerių patekau į džiazo muzikanto Olego Molokojedovo klasę. Joje stovėjo būgnai, iškart pribėgau prie jų ir išliejau visą savo energiją. Taip ir prasidėjo mano muzikinis kelias.

Mušiau būgnus, grojau iš klausos fortepijonu, improvizavau. Dalyvavau jaunimo džiazo festivaliuose. Pamenu, Panevėžyje taip įsijautęs sudaviau per būgnus, kad nusiverčiau nuo kėdės. Po šio įvykio dar ilgai girdėjau: „Žiūrėk, čia tas, kuris nuo būgnų nukrito!“ Niekada nežinai, kas labiau pasitarnauja populiarumui – grojimas ar efektingas kritimas scenoje.

Septynerių pradėjau mokytis fortepijono Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, atėjo rimtų studijų laikas.

Pirmojo pasirodymo nepamenu. Pirmą kartą scenoje atsidūriau dar negimęs – drauge su mama atlikome Johanno Sebastiano Bacho ir Wolfgango A. Mozarto koncertus su orkestru, daug kitų kūrinių. Na, o pirmas „rimtas“ pasirodymas scenoje buvo, kai sukako penkeri. Lanksčiausi publikai ilgiau, nei grojau.

Skambindamas mėgau žiūrėti į salę – ar visi draugai atėjo. Buvau artistiškas vaikas, jaučiau didelį malonumą būti scenoje. Meilė darbo procesui atėjo jau gerokai vėliau, iki tol namiškiams ir pedagogams reikėjo gerokai pasukti galvą, kaip mane išlaikyti prie fortepijono.

– Koncertavai daugelyje pasaulio šalių, grojai su orkestrais Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavai prestižiniuose muzikos festivaliuose. Turbūt pasitaikė smagių nuotykių, neįprastų nutikimų?

– 2018 metais buvau pakviestas į Brestą atlikti Sergejaus Rachmaninovo koncertą fortepijonui ir orkestrui nr. 3. Tas koncertas prasideda nuo kelių įžanginių orkestro taktų. Ateinu į repeticiją, atsisėdu prie fortepijono ir laukiu orkestro įžangos. Dirigentė žiūri į mane ir taip pat delsia. Vyksta malonus dialogas: „Prašom, Jūs...“ – „Ne, ne, Jūs...“

Tada paaiškėja, kad įvyko klaida – orkestrui pranešta, kad bus atliekamas S. Rachmaninovo koncertas Nr. 2, kuris kaip tik ir prasideda nuo fortepijono įžangos. Labai gerai, kad tai įvyko per repeticiją, taigi buvo laiko pakoreguoti pasirodymo programą.

Geriausiųjų ansamblyje

– Šiuo metu studijuoji Diuseldorfe. Kodėl pasirinkai būtent Vokietiją ir šį miestą?

– Vokietija – gilių muzikos tradicijų šalis, viskas tiesiog alsuoja istorija. Menininkui labai svarbu gyventi įkvepiančioje aplinkoje – mokaisi ne tik iš pedagogų, bet ir įdomių žmonių, knygų, spektaklių, filmų.

Šių dienų Vokietija – multikultūrinė, integruojanti įvairių tautų žmones. Tarkime, mano profesorius Paolo Giacometti – italas, gyvena Nyderlanduose, dirba Vokietijoje. Nepaprastas muzikantas, neeilinė asmenybė, puikus žmogus. Jis ir buvo pagrindinė priežastis renkantis studijas būtent Diuseldorfe.

– Girdėjau, patekai į ypatingą muzikinį projektą Vokietijoje. Papasakok plačiau.

– Projekto esmė – atrinkti pačius geriausius studijuojančius instrumentininkus ir suburti ansamblį. Man teks garbė groti su violončelininku iš Australijos ir smuikininke iš Pietų Korėjos. Atliksime Ludwigo van Beethoveno trio c-moll ir variacijas Es-dur bei Arno Babajaniano trio.

Programa skambės prestižinėse, per 2 tūkst. klausytojų talpinančiose Diuseldorfo R. Schumanno ir Kelno „WDR Sendesaal“ salėse. Antras koncertas bus transliuojamas tiesiogiai per Vokietijos televiziją ir radiją.

Tikra tiesa – vaizdo įraše

– Žinau, kad be muzikos degi ir kita aistra – sportu.

– Taip, tiesa! Visada buvau aktyvus. Nuo vaikystės iki paauglystės užsiminėjau tekvondo. Pastaruosius dvejus metus gana rimtai kultivuoju jėgos trikovę. Ją sudaro trys pratimai – štangos spaudimas, Mirties trauka, štangos kėlimas, ir pritūpimai su štanga. Taip pat darau daug intensyvių kardiotreniruočių su gausiais „crossfit“ elementais. Dar užsiimu tempimo, kvėpavimo pratimais, jie itin svarbūs lankstumui.

Prieš porą mėnesių internete pasisamdžiau amerikietį trenerį Jasoną Rosati. Jis man sudarė programą ir tikslų mitybos planą. Pagerėjo ne tik sportinė technika, savijauta, bet ir groti pasidarė kur kas laisviau, lanksčiau.

Skleidžiamas toks mitas, esą pianistams draudžiama kiloti svorius. Tai – netiesa. Visas traumas lemia neteisinga technika – kaip ir grojime. Jei neteisingi judesiai, didelė tikimybė, kad bus pertemptos sausgyslės, skaudės nugarą. Grojimas fortepijonu – sėdimas darbas, todėl sportas būtinas.

Svarmenis kilojančių pianistų nėra daug, dėl to sporto salėje pasitaikė ir kuriozinių situacijų. Kai kartu sportuojantys pasidomi, kuo užsiimu gyvenime, pirma reakcija būna – „meluoji!“. Sporto klubuose fortepijono nebūna, todėl savo tiesą tenka įrodinėti jutubo įrašais.

Pirmasis Lietuvoje ir pasaulyje

– Pristatyk savo programą, kurią atliksi Leone.

– Pagrindinė mano programos idėja – tiesioginės ar netiesioginės jungtys, siejančios didžiųjų 20 amžiaus pirmosios pusės muzikos mąstytojų kūrybą. Tai artimi draugai gyvenime, giminingų meninių idėjų skleidėjai S. Rachmaninovas ir Nikolajus Metneris, simbolizmo kūrėjas Aleksandras Skriabinas ir jų visų amžininkas, latvių profesionaliosios muzikos klasikas Jazepas Vytuolis. Visus juos inspiravo Fryderykas Chopinas, jo Noktiurnu c-moll ir pradėsiu pasirodymą.

Koncerto programos idėjinė jungtis – to paties laiko rusų pianisto ir kompozitoriaus Vladimiro Drozdovo kūrinys, skirtas F. Chopinui, jo muzikoje ieškant 20 amžiaus meninių srovių ištakų ir inspiracijų.

Beje, šį kūrinį atradau ne pats – mane surado kompozitoriaus V. Drozdovo anūkė, gyvenanti JAV, ir pasiūlė atlikti kūrinį „Apmąstymai prie Chopino urnos“. Taigi būsiu vienas pirmųjų šio kūrinio atlikėjų ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt