Kultūra

2019.09.10 19:51

Kiną reikia rodyti, ne konservuoti: „Pirmosios bangos“ seansuose – visuomenę šokiravę ir drausti filmai

Brigita Kulbytė, LRT.lt2019.09.10 19:51

Pasikalbėti su ankstyvojo kino festivalio „Pirmoji banga“ organizatoriais – archyvaru Aleksu Gilaičiu ir kino kritiku Dmitrijumi Gluščevskiu – susitikome kino centre „Skalvija“, kur jau visai netrukus ir prasidės visus metus lauktas kino magijos stebuklas. Europos šalių kino forumo „Scanorama“ satelitinis renginys „Pirmoji banga“ šiais metais ir vėl pasitiks filmais, kuriems akompanuojama gyva muzika, bei pokalbiais ir nemažu būriu kviestinių svečių.

– Būsiu atvira, mano laukiamiausia festivalio juosta – „Merginos su uniformomis“. Pasidalinkite savo filmų trejetuku. Ko negalima praleisti šių metų „Pirmojoje bangoje“?

Dmitrijus: Visų filmų dar nemačiau, o jei ir mačiau, tai mažą, nekokybišką formatą. Todėl, žinoma, visus norisi pamatyti dideliame ekrane. Su Aleksu filmus renkame skirtingai: jis važinėja po festivalius, aš skaitau kino istoriją ir vertą dėmesio filmą siūlau programai.

Labai laukiu „Fono–kino–teatro“. Aleksas prieš metus grįžęs iš Turkijos labai daug pasakojo apie šią programą ir jau tada maniau, kad tai kažkas tokio. Iki šiol atrodo, kad, komunikuodami apie jį, nesugebame akcentuoti, kiek tai unikalus dalykas ir kaip mums pasisekė jį atsivežti į Lietuvą. Antras filmas? „Ragana“ su grupe „Sraigės efektas“. Tai filmas, kurį seniai norėjosi parodyti, bet visada buvo klausimas, kokį muzikinį pavidalą jam suteikti. Šiemet mačiau vis daugiau „Sraigės efekto“ veiklos ir supratau, kad jų muzika galėtų labai tikti šiam filmui.

Aleksas: „Ragana“ buvo atidėta ne vienerius metus vien dėl trukmės. Mūsų festivalis tiek savo mastu, tiek biudžetu nėra įgalus tokiems dideliems, 2–3 valandų, filmams, nes tam reikia labai didelio pasiruošimo. Lietuva nėra ta šalis, kur būtų daug profesionalių nebyliojo kino muzikantų, – juos reikia ugdytis, o tai užtrunka metų metus.

Dmitrijus: Trečioje vietoje – nebūsiu originalus – „Freaks“. Tai kultinis filmas ir nėra sunku jį pamatyti tiesiog internete, bet geros kokybės, dideliame ekrane – išskirtinė galimybė.

Iš dalies yra gerai, kad mūsų programa nedidelė. Smagu turėti galimybę skirti daug dėmesio kiekvienam filmui, sukurti katalogą, kurį mes vadiname repertuaru-gidu, – jame ilgi tekstai apie kiekvieną filmą. Taip lengviau įsigilinti į tą kontekstą, iš kurio gimė filmas, suprasti, kaip jie tarpusavyje rezonuoja. Nors mūsų ambicijos turbūt būtų didesnės nei parodyti 11 filmų, bet kol kas matome labai didelių privalumų dėl to, kad jų rodome mažiau.

Aleksas: Pirma vieta mano tope – „Lažybos“, tai ir pats pirmas festivalio filmas. „Lažybos“ yra apie tą istorijos laikotarpį, kuris dažnai ignoruojamas ir užmirštas. Tai yra britų ketvirtasis dešimtmetis (1928–1937), beveik niekur nerodomas. Galbūt tik Jungtinėje Karalystėje geriau žinomas, bet visas likęs pasaulis jį, švelniai tariant, tiesiog ignoruoja. Man šis laikotarpis buvo nemažas atradimas. To meto pigiausiai pagaminti filmai vadinami kvotos greitukais. Tarp jų kūrėjų buvo nemažai žymių režisierių, įspraustų į tuos rėmus „daryti“ pigius, greitus filmukus. Ypač komedijas, kurios visai efektyvios ir nenuobodžios. Ir mano per paskutinius metus praleista daug smagaus laiko su jomis.

Antra vieta – „Pasmerktoji Tonka“, kuriam gros Johnas Sweeney. Labai didžiuojamės juo – pasaulinio lygio taperis (pianistas, skambinantis kavinėse, restoranuose, šokių salėse; taip pat nebyliojo kino seanso metu – LRT.lt). O filmas – tai čekoslovakų, neaišku, paskutinis nebylus ar pirmas garsinis filmas, nes jį galima žiūrėti tiek su sinchronizuotu garsu, tiek su gyva muzika. Ypatingas seansas, nes pats filmas turi du garsinius segmentus su sinchronizuotu garsu ir jam tuo pačiu gros Johnas Sweeney. Realiai tai yra vienintelis filmas visame festivalyje, kuriame gros vienas taperis, – tradicinis nebyliojo filmo seansas.

Trečias – „Imperijos nuolauža“. Juosta nustebino, kai mačiau ją prieš porą metų naujos restauracijos premjeroje. Galbūt nesu toks labai didelis sovietinio nebyliojo kino mėgėjas, teikiu prioritetą kitų šalių nebyliajam kinui, bet šis filmas mane labai nustebino ir bent šį periodą, sovietinį nebylųjį kiną, pažiūrėjau kitomis akimis.

– Koks šiemet bus jau tradicinis priešfestivalinis seansas knygyne „Mint Vinetu“?

Aleksas: „Mint Vinetu“ seansai prasidėjo antraisiais festivalio metais. Norėjome pasinaudoti proga parodyti filmus iš mažo formato juostų, nes įprastai toks formatas kino salei nelabai tinkamas. Buvo bandymų, darėme seansų ir kino salėje, bet tiesiog mažas formatas, 16 mm, 9,5 mm, 8 mm, arba tas pats „magiškasis žibintas“ reikalauja kitokios aplinkos. Tai toks namų, gatvių, plikų sienų, kavinių kinas. Iš kino salės norėjosi išeiti jau nuo pat pradžių, bet per patį festivalį nelabai turime kada, tai sugalvojome tokį kaip pre-party (priešvakarį – LRT.lt) padaryti – intro į festivalį.

Su kiekvienais metais buvo vis kitokia programa. Šiais metais rodysime kiek solidesnius filmus, o nebe trumpučius slapstikus (trumpas komedijas – LRT.lt). Filmai pasirinkti neatsitiktinai – šiais metais yra 300-osios Robinzono Kruzo metinės (knyga pirmą kartą išleista 1719 metais), taigi – programoje du Robinzono Kruzo filmai: 1908 metų Meljeso trumpukas ir britiška 1927-ųjų versija.

Dmitrijus: Svarbu paminėti, kad Aleksas priklauso tai archyvistų mokyklai, kurie sako: „Ne konservuoti juostas reikia, o rodyti.“ Jis kompulsyviai surinkinėja visokius mažus filmukus ir laiko savo kambarėlyje. Tačiau vien saugoti negana, jam būtinai reikia juos parodyti. O kadangi į festivalį jie netelpa, tenka tai daryti prieš festivalį.

– Jūs ne tik rengiate festivalį, bet ir ugdote muzikantus, vadinamuosius taperius. Šiemet vienas iš jūsų festivalio kasmetinių dalyvių – Viktoras Orestas Vagusevičius – važiuos į Pordenonę, didžiausią ir ilgiausias tradicijas turintį archyvinio kino festivalį pasaulyje. Pasidalykite, kodėl taip svarbu kurti ir tokias tradicijas Lietuvoje.

Aleksas: Iki šiol tokių, kurie yra groję vieną ar du kartus kažkokiose kavinėse ar net ir kino salėje, tai tikrai rastume, bet kiek jie yra pasiruošę ir baigę tam tikrą mokyklą ar mokymus? Kiek aš žinau – nėra nė vieno. Festivalyje norime duoti muzikantams bent progą pagroti. Tai nėra teorinės žinios ar kokie mokymai su pasaulinio garso taperiais, ne, tai tiesiog galimybės realizuoti save. O šiais metais atsitiko taip, kad Viktorą Orestą Vagusevičių pakvietė į Pordenonės taperių meistriškumo mokyklą, kur vos su keliais kitais pianistais iš viso pasaulio jie mokysis kartu su geriausiais ir talentingiausiais taperiais. Tokia proga pasitaiko retai – ir štai, – Orestui pavyko. Galime oficialiai sakyti, kad po spalio Lietuvoje turėsime profesionalų taperį. „Pirmojoje bangoje“ jis kartu su Matu Samulioniu gros filmui „Imperijos nuolauža“. Jiedu puikus duetas, groja nuo antrųjų festivalio metų. Tai duetas, kuriam patys labai norime duoti filmus, ir jie vis nustebina mus.

Dmitrijus: Nuo pat pradžių turėjome ambicijų užauginti kažkiek taperių. Anksčiau tie nebyliojo kino rodymai su gyva muzika Lietuvoje vykdavo labai nesistemingai, tai buvo labiau ar mažiau pavykstantys bendradarbiavimai su muzikantais, kurie iki tol niekada to nebuvo darę ir toliau tradicijos netęsė. Kadangi mūsų festivalis vyksta kasmet, turime galimybę pasižiūrėti, kaip galima vieną ar kitą muzikantą pritaikyti kinui. Viktoras Orestas – labai smagus radinys. Jis iškart pradėjo galvoti apie filmus ne tik kaip muzikantas, bet ir kaip garso takelio kompozitorius. Pavyzdžiui, pernai jiedu su Matu akompanavo filmui „Nuomininkas“. Po peržiūros Vilniuje pasikalbėjome, išsakėme pastabų, aptarėme seansą. Vaikinai į tai atsižvelgė ir Kaune, tam pačiam filmui grojo visiškai kitaip. Tai labai džiugina, matome progresą.

Kitas atvejis (gal tai ir ne mūsų nuopelnas, bet vis tiek paminėsime) yra grupė „Sheep Got Waxed“, praėjusiais metais akompanavusi „Beprotybės puslapiui“. Seanso metu jie buvo pastebėti Prancūzijos sinematekos atstovės ir po pusmečio grojo, rodos, Ericho von Stroheimo retrospektyvoje, Prancūzijoje. Nesinori prisiimti laurų sau, bet vis tiek norisi manyti, kad šiek tiek prie to prisidėjome.

Aleksas: Šiemet bus ne tik muzikinis garsinimas, bet ir gyvas dubliažas. Šiek tiek eksperimentinis žvilgsnis į animaciją. Rodysime pirmąjį ilgametražį animacinį filmą „Princo Achmedo nuotykiai“, o garsinį akompanimentą jam kurs 4 LMTA studentai (Alvydė Pikturnaitė, Džiugas Gvozdinskas, Julija Korpačiova ir Linas Samp). Girdėsime ne tik balsus, bet ir muzikinius intarpus. Seansas bus išskirtinis.

– O kokių nuotykių esate patyrę rengiant festivalį? Ar visada viskas vyko sklandžiai?

Dmitrijus: Rodėme filmą „Lost World“ iš 8 mm juostų. Buvo kelios ritės, du projektoriai, juostas reikėjo keisti kas tam tikrą laiką. Tačiau vienas projektorius visai atsisakė veikti jau seanso metu. Teko keisti rites vieninteliame projektoriuje, todėl atsirado ilgų visiškos tamsos pertraukėlių, buvo daug streso. Beje, būtent nuo šio seanso taip pamėgome Viktorą Orestą su Matu, nes jiems tai buvo pirmas toks grojimas ir jie buvo ramūs kaip drambliai. Įsivaizduokite, išsijungia filmas, kokias 5 minutes nėra jokio vaizdo, o jie toliau sau groja, kažką improvizuoja. Pasiklausome muzikos, kol projektorius vėl įsijungia, ir viskas kartojasi iki kitos ritės pabaigos. Buvo sunku, bet...

Aleksas: Bet tai primena ir senuosius, nebyliojo kino laikus, kai ir projektoriai lūždavo, ir kino juostos trūkdavo. Nes nieko nuostabaus, kad ir Lietuvoje, kad ir tarpukario laikotarpiu juostos, kurios atkeliaudavo iš platintojų, nebūdavo pirmos jaunystės. Nudrožtos būdavo kaip reikalas. Yra recenzijų ir aprašų apie peržiūras, kai 5–6 kartus plyšta juosta, na ir laukia žmonės tamsoje. Kas išeina, kas lieka sėdėti, kas patenkintas, kas ne, – kiekvienam savo.

Dmitrijus: Esu girdėjęs, kad Robertas Byrne’as iš San Fransisko nebyliojo kino festivalio vadina tokius seansus terminu „live cinema“ – gyvasis kinas. Ne tik todėl, kad tai gyva filmo interpretacija, bet ir dėl to, kad gali visko nutikti.

– Viena yra jūsų – rengėjų – pusė, kita – žiūrovai. Ar dažnai sulaukiate atsiliepimų?

Dmitrijus: Būna labai įdomu, kai kas nors po seanso pasipasakoja. Pernai rodėme pirmą garsinę „Tarzano“ ekranizaciją, ir jau senyvo amžiaus vyras išeidamas iš salės pasakė, kad šitą filmą žiūrėjo tremtyje, Sibire. Tokių istorijų yra nemažai. Auditorija labai įvairi. Kai kas ateina pasižiūrėti savo jaunystės filmų ar aktorių, bet ateina ir nemažai jaunimo, kuris domisi, smalsauja, nori geriau pažinti kino istoriją.

– O koks yra jūsų pačių stimulas? Renginys, visgi, nišinis. Tačiau jums tai nerūpi – kasmet pristatote vis įdomesnes programas.

Dmitrijus: Man smagu auginti kažką nuo nulio. Niekada to nebuvau daręs, o dabar matyti, kaip festivalis auga, kaip auga žiūrovų gretos, atvažiuoja svečių iš užsienio, kurie tikrai matę didesnių, reikšmingesnių festivalių, bet stebisi mūsų darbu ir indėliu. Tai ir savimeilę glosto, ir rodo kryptį. Kitas aspektas – asmeninis tobulėjimas. Nesu kino istorikas, visada daugiau domėjausi šiuolaikiniu kinu, bet po kiekvieno sezono suprantu, kad šiame lauke pradedu išmanyti vis daugiau. Galiausiai, man tiesiog smagu dirbti su Aleksu. Nuo pat mūsų draugystės pradžios kinas buvo svarbi tema abiem. Viskas prasidėjo nuo vieno bendrabučio kambario. (Juokiasi).

Aleksas: Jei bendrabučio prižiūrėtojas būtų kitaip sudėliojęs, kas kur guli, tai, beveik neabejoju, „Pirmosios bangos“ ir nebūtų buvę. (Juokiasi).

Net ir ne „Pirmosios bangos“ laikotarpiu žiūriu nemažai kino, kuris atitinka „Pirmosios bangos“ rėmus. Ir neretai pasitaiko, kad būna didžiulių atradimų man pačiam. Galbūt kažkokiame festivalyje ar taip kur pavyksta pamatyti ir tada pagauna azartas apie tai sužinoti ir tuo dalintis. Visą gyvenimą man patiko tiesiog dalintis dalykais, kurie mane kažkaip džiugina, įkvepia.

Dmitrijus: Džiugina ir netikėti atradimai. Pavyzdžiui, anais metais ieškojome, kas galėtų pristatyti indišką filmą ir atradome, kad Lietuvoje yra Azijos kino specialistas, puikiai išmanantis net Bolivudą, – Deimantas Valančiūnas. Apie jį nežinojome visiškai nieko, o, pasirodo, jis labai aktyvus, net organizuoja kino peržiūras. Lietuvos kinotyrininkų laukas nėra milžiniškas, bet štai – vis atrandi kažką naujo.

– Pabaigai – terminai ir pavadinimo etimologija. Kodėl „Pirmoji banga“, o ne Antroji ar Ketvirtoji?

Dmitrijus: Čia ilgų akademinių diskusijų reikalaujantis klausimas, kodėl vartojame ankstyvojo kino sąvoką. Jei su šiuo žodžiu ateitume į Pordenonę, tai gautume pylos, nes tai labai netikslus festivalio interesų lauko apibrėžimas. Kalbant griežtai akademiškai, early cinema apima laikotarpį iki maždaug 1907 metų. Bet ir „Pirmoji banga“ – akademiškai nusistovėjęs terminas. Patys jį vartojame kaip priešpriešą visokioms „Naujosioms bangoms“. Tačiau „Pirmoji banga“ Prancūzijoje vartojama kaip terminas ankstyvojo prancūzų avangardo laikotarpiui apibrėžti. Ir jis kaip tik šia prasme gretinamas su „Naująja banga“, nes tai buvo kūrybinis sprogimas per avangardinius, keistesnius kino technikos panaudojimus.

Aleksas: Lietuvių kalba sukurti terminą, pavadinimą ar apibrėžimą, apie ką yra mūsų festivalis, ypač kai mes rodome nebylųjį kiną ir ankstyvą garsinį iki Antrojo pasaulinio karo, – beveik neįmanoma. Reikia sakyti visą tą sakinį arba tiesiog nusižengti akademiniams reikalavimams ir tikėtis, kad niekas nepamatys.

Dmitrijus: Mūsų pavadinimas atlieka konkrečią funkciją ir turi konkrečią prasmę lietuviškame kino vartojimo kontekste. Lietuvoje kinas dažnai skirstomas į seną ir naują. Tiesa, senajame kine dar yra vadinamoji klasika, visų pripažinti, milžinišką įtaką kino raidai padarę filmai. O visi kiti – tarsi yra pasenę. Tai šia prasme ankstyvasis kinas yra terminas, kuris siekia nuspalvinti kitaip tuos filmus, kurie dažniausiai patenka į „seno“ ar „pasenusio“ kino kategoriją. Tai ne senas kinas, priešingai – pats jauniausias kinas ir dėl to jis yra labai kūrybingas, kupinas paieškų, energijos. Būtent šiame kontekste atsiranda mums parankus žodžio „ankstyvasis“ semantinis laukas. O griežti akademikai, galbūt, kažkaip mums atleis.