Kultūra

2019.09.14 17:22

Irena Alperytė. Iš nepliažinio gyvenimo dienoraščio

Irena Alperytė, socialinių mokslų daktarė2019.09.14 17:22

Mano prabėgusioje vasaroje nedominavo pliažinis gyvenimas. Bet po apsilankymo Venecijoje kas šeštadienis suima noras stryktelėti iš lovos ir lėkti į Lietuvos paviljoną „Saulė ir jūra“, kurio jau pasiilgstu. Tik atsipeikėjus, kad aplink – rudeninis Vilnius, o ne Venecija, suima pavydas. Tiems, kas dar tik ja mėgausis.

O aš dar ilgai šeštadieniais ilgėsiuos Giardini. Venecijos „Giardini“ arba „Giardini della bienale“ yra istorinėje Venecijos miesto dalyje plytinčio parko teritorija, kurioje išdėstytos Venecijos bienalės šalių ekspozicijos, tai – pagrindinė bienalės dalis. Sodai buvo Napoleono Bonaparto sumanymas, jis nusausino pelkės plotą, norėdamas įveisti viešąjį sodą Bacino di San Marco pakrantėse. Bacino yra siauras vandens ruožas, plytintis palei sodus iki pat Šv. Marko aikštės ir Dožų rūmų.

Soduose yra 30 nuolatinių paviljonų. Kiekvienas paviljonas skirtas tam tikrai valstybei, ir jame eksponuojami jos menininkų kūriniai. Keli iš paviljonų buvo suprojektuoti žymiausių XX amžiaus architektų, tokių kaip pvz. suomis Alvaras Aalto.

Kadangi apie bienalę jau nemažai kalbėta, man rūpi kiti, neaptarti šio tarptautinio renginio aspektai. Prie visos įvairovės, į akis krito trys projektai, kurie man pasirodė gana svariai atliepiantys parodos motto: linkėjimą „gyventi įdomiais laikais“.

Štai tie trys projektai: 1. „Nebaigti pokalbiai apie nebūties svorį“ (Rumunija), 2. „Nesutinku, vadinasi egzistuoju“ (Austrija) ir 3. „Orų prognozė: numatant ateitį“ (Šiaurės šalys).

Vos įėjus į paviljoną, kiek šokiruoja vieno iš organizatorių pavadinimas – „Rumunijos kultūros ir tautinio identiteto ministerija“. Dar sykį pasitikslinu – ar nepasirodė, labai jau orveliškai skamba. Ne, neklystu. Prodiuseris – Plan B“ fondas ir galerija. Įdomu, kokia rumunų tautinio identiteto vinis?

Ekspozicija sumanyta kaip poetinis atsakas į tolydžio didėjantį persipynusių neoliberalizmo, nacionalizmo ir populizmo politinį patrauklumą.

Rumunas Miklósas Onucsánas (g. 1952 m.) pristato meninę instaliaciją, kuri įkūnija tris vienodas baltutėles besisukančias skalbykles, virš jų įmontuotą baltutėlį gultą ir kitoje „kambario“ pusėje įrengtą baltutėlį knygų stelažą, pristatytą baltutėlių knygų. Menininkas įvadiniame žodyje pasakoja gyvenęs daugelyje šalių ir nuolat ieškojęs tokio subalansuoto išgyvenimo formulės, kad būtų patogu visiems. Baltasis meno kūrinys pavadinimu „Balto kamufliažo restauracija“ tampa Venecijos bienalės atspindžiu. Jei nori išnešti sveiką kailį, tautinio tapatumo ir globalizacijos žirklėse geriausia išlikti baltam ir steriliam, tarsi teigia menininkas.

Antrasis dėmesį patraukiantis projektas yra pritaikytas būtent Venecijai. Tai austrų menininkės Renatės Bertlmann „Discordo Ergo Sum“ – „Nesutinku, vadinasi, egzistuoju“, pagal garsųjį Descarteso imperatyvą „Cogito ergo sum“ („Mąstau, vadinasi egzistuoju“).

Austrijos paviljone, kurį šeštojo dešimtmečio pradžioje apipavidalino Josefas Hoffmannas, juodai baltos diagramos, piešiniai, nuotraukos ir eskizai, kuriuos Bertlmann sukūrė nuo 1970-ųjų, yra sumontuoti plonomis baltos spalvos horizontalių ir vertikalių plokštumų sekomis, kurios atsiskleidžia visame paviljone kaip milžiniškas kartografinis žemėlapis. Ekspozicija įspėja apie amžiaus cenzą, nes joje gausu erogeninių zonų paieškos ir kitokios sekso „navigacijos“ simbolikos.

Paviljono galiniame kiemelyje menininkė sukūrė ryškią skulptūrinę instaliaciją, kurią sudaro 312 raudonų stiklo rožių, pradurtų aštriais plieniniais strypais. Vėlgi, pristatydama savo peilių-rožių instaliaciją, Austrijos menininkė sutelkia dėmesį į žmogaus egzistencijos dvilypumą. Kitaip nei rumunai, menininkė deklaruoja savo teisę prieštarauti.

Jei geografiškai vertintume savo turą, skverbiamės šiauryn. Trečiasis projektas – Suomijos, Norvegijos ir Švedijos paviljonas „Orų prognozė: numatant ateitį“.

Projektas sukasi apie įvairiausių žmonių ir nežmogiškųjų objektų santykius amžiuje, kai klimato pokyčiai ir masinis rūšių nykimas kelia grėsmę gyvybei Žemėje. Kaip visada santūriai, skoningai ir lakoniškai kalbėdamos, viešnios iš Šiaurės geba ramiu tonu prabilti apie gyvenimą „įdomiais laikais”.

Lankytojai kviečiami perskaityti „Seaweedsbladet # 1“(jūržolės žurnalą) – tekstų ir vaizdų kolekciją, atspindinčią, kaip žmogaus kūnas yra susietas su įvairiomis kitomis gyvybėmis.

Šiaurės viešnios sutelkia dėmesį į organinį perteklių – sodo atliekas, kurias gamina „Giardini“. Kompostas paviljono patalpose padeda sukurti savarankišką, gyvybę palaikančią ekosistemą. „Meninį“ gyvenimą pastato viduje palaiko augalų auginimas. Kieme negyva gyvatvorė neleidžia lankytojams priartėti prie aikštelės iš už paviljono, kartu suteikiant erdvę paukščiams ir bestuburiams. Šiauriečių menininkių pozicija – ne kamufliažas ar maištas, bet kvietimas ne tik prognozuoti, bet ir veikti.

Socialinių mokslų daktarės Irenos Alperytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.