Kultūra

2019.09.09 19:07

Režisierė Aistė Žegulytė: gyvūnų iškamšos – bandymas atitolinti nuo savęs mirtį

pristato istoriją apie žmones, žvėris ir daiktus
Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.09.09 19:07

Gyvūnų iškamšos – kova su laiku, bandymas atitolinti nuo savęs mirtį, LRT.lt sako režisierė Aistė Žegulytė, filme „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ užfiksavusi dalelę taksidermistų – iškamšų gamintojų – gyvenimo. Ji priduria, kad šis filmas vienų dievinamas, kitų nekenčiamas, todėl iš kino salės išeinantys žiūrovai viduryje seanso – nestebina.

Kino kritikai filmą „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus) liaupsina, vadina vienu stipriausių metų kūrinių. Kas tai per filmas, kurio pavadinimas skamba pasakiškai, plakatas nuteikia mistiškai, o vaizdo anonsas gerokai sutrikdo?

Apie tai su filmo režisiere Aiste Žegulyte ir operatoriumi Vytautu Katkumi kalbasi LRT.lt.

Apie žmones ir žvėris, apie gyvenimą ir mirtį

A. Žegulytė tiki, kad kūrybiniai impulsai neatsiranda iš giedro dangaus, o formuojasi tolygiai su menininko asmenybe. Ir filmas „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“, tikėtina, atsirado iš visą gyvenimą jaustos meilės gamtai.

Tačiau konkrečiau imtis juostos paskatino apsilankymas Kaune, Tado Ivanausko muziejuje. „Bevaikščiodama po šio muziejaus sales sutikau vieną taksidermistą, pakvietusį į sales pasižiūrėti, kaip daromos iškamšos. Po metų, kai turėjau imtis magistrinio darbo ir galvojau, ką filmuoti, vis prisimindavau iškamšas. Pasikviečiau Vytautą ir į Kauną nuvykome kartu“, – pasakoja A. Žegulytė.

Anksčiau nesusidūręs su dokumentiniu kinu, V. Katkus sako, kad apsilankymas T. Ivanausko muziejuje ir susidūrimas su taksidermija iš karto jį sudominęs. Svarstyti, prisidėti prie būsimo filmo, ar ne, nebuvo reikalo.

Taksidermistai, labai svarbi, bet ne pagrindinė filmo dalis, toli gražu ne keista profesija, tikina V Katkus. „Gal tie, kurie nėra susidūrę su taksidermija, galvoja, kad tuo užsiimti keista. Bet tai normali profesija, amatas. Taksidermistai įdomūs tuo, kad jų veikla dviprasmiška – ar tai amatas, ar kūryba, menas?“, – svarsto V. Katkus.

Taksidermija netgi panaši į kiną, priduria A. Žegulytė. „Kine irgi stengiamės ieškoti lygsvaros tarp amato ir meno. Tačiau pati taksidermija, iškamšų gaminimas, man yra žmogaus žvilgsnio į gyvūnus metafora. Kurdami filmą, kuo toliau, tuo labiau, kreipėme žvilgsnį būtent metaforine linkme, kūrėme tarsi esė apie žmones ir žvėris“, – pasakoja režisierė.

Paklausta, kodėl žmonės imasi išsaugoti mirusius gyvūnus, A. Žegulytė tikina, kad tai – kova su laiku: „Manau, kad tai bandymas sustabdyti laiką, atitolinti nuo savęs mirtį. Netgi kalbėjome, kad taksidermistai mums atrodo tarsi faustai, bandantys sukurti gyvastį arba homunkulą, ir jį užauginti. Negalima tiksliai pasakyti, kas yra iškamša. Tai tarsi bandymas sugrąžinti gyvybę, žvėrių dvasias ir sielas. Su kūrybine grupe kartais juokaujame, kad kai žiūrime filmą, žvėrių sielos skraido kažkur aplinkui.“

V. Katkus pasakoja, kad taksidermijos tema, anksčiau nefigūravusi jo gyvenime, dirbant ties „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“, tapo gana populiari net draugų tarpe: „Juokinga, tačiau jei kokiams draugui filmavimo metu prireikia iškamšos, jis skambina man ir klausia, iš kur tai gauti. O aš nežinau. Kurdami šį filmą netapome nei gamtininkais, nei taksidermistais. Apskritai – šis filmas nėra apie iškamšas. Tai juosta apie gyvūną, jo gyvenimo ciklą, gyvenimą ir mirtį. Taip pat ir žmogaus.“

Filmą dievina arba nekenčia

„Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“, galima sakyti, pataiko į pastarojo meto lietuviškų filmų bangą, kuriuose akyliai žvelgiama į gamtos pasaulį, jį narstant, pritraukiant, parodant grožį ir žiaurumą, estetiką ir bjaurastį.

A. Žegulytė tvirtina svarsčiusi apie tokias Lietuvos kūrėjų juostas, kaip „Sengirė“ ar „Rugštus miškas“ ir tai, kaip jos atsiranda. „Man atrodo, kad kažkas tvyro pačioje gamtoje. Ir tas kažkas į tave įsikūnija, tuomet imi ir kuri. Manyčiau, kad šiuo metu ypač turime kalbėti apie draugystę – žmonių ir žvėrių, gamtos. Nors negalėčiau gyventi be miesto, gamta man labai artima. Tik pagalvojus, kad ją prarandame, apima didelis liūdesys“, – teigia režisierė.

Tačiau, paaiškina V. Katkus, juosta „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ tikrai neakcentuoja gamtos išsaugojimo. Priešingai – stengtasi nesišlieti ir išvengti šių dienų aktualijų: „Filmas nepalaiko nė vienos pusės. Filmavome labai įvairius žmones, juostą matys irgi labai skirtingi žmonės.“

Filmas dviprasmiškas, ir tai – didžiausias jo žavesys. Tuo džiaugiasi ir režisierė A. Žegulytė, pastebėjusi, kad jos kūrinys vienų dievinamas, kitų – nekenčiamas. „Žiūrėdamas šią juostą negali apsimesti. Jei nepatinka, negali sėdėti salėje ir žiūrėti. Ir aš priimu visas nuomones, net visiškai neigiamas“, – teigia A. Žegulytė.

Filmo režisierė džiaugiasi ne tik skirtingais atsiliepimais, bet ir dokumentinio kino populiarumu apskritai: „Prieš 30 metų šis žanras buvo labai nišinis. O dabar? Dabar su tokiu filmu, kokį pristatome, galime patekti į kino teatro repertuarą. Tai yra išėjimas iš nišos, bet kuris norintis gali patirti tokį kiną. Prisiminkime, kokio milžiniško populiarumo sulaukė Martyno Survilos „Sengirė“, juk tai – visiškai poetinė dokumentika!“

O apie dėmesį ir vis plūstančias pagyras filmo kūrėjai atsiliepia lengvai ir su šypsena. Pasak A. Žegulytės, jos filmas giriamas, bet paradoksalu, kad šiais metais Lietuvos kino bendruomenė nesidžiaugs „Sidabrinės gervės“ apdovanojimais. Tačiau, pabrėžia režisierė, apdovanojimai nėra svarbiausia ir labiausiai džiugina pats kūrinio gimimas, komandos susivienijimas dėl bendro tikslo. Anot V. Katkaus, malonu, kai filmas giriamas ir suprantamas, bet reikia judėti toliau.