Kultūra

2019.09.09 14:32

Herzo Franko retrospektyva: žmogus visada žmogus, net pačiame dugne

Živilė Pipinytė, „Kinas“2019.09.09 14:32

Jei prikeltų vidury nakties ir paklaustų, koks geriausias visų laikų dokumentinis filmas, iškart atsakyčiau: „Dešimčia minučių vyresnis“ („Par desmit minutem vecaks“, 1978). Tai unikalus filmas. Jis vieno kadro. Dešimt minučių (tada į kino kamerą tilpdavo tik tiek kino juostos) kamera slapta stebi mažo berniuko veidą.

Jis žiūri lėlių teatro spektaklį. Vaiko veide atsispindi nuostaba, baimė, susižavėjimas. Atrodo, kad matai mažo žmogaus sielą, atsiveriančią menui ir pirmosioms gyvenimo patirtims. Filmas stulbina net žiūrint jį kad ir šimtąjį kartą, nes kiekvienąkart matyti vis naujos briaunos – jame užfiksuotas grynas gyvenimas. Tokia kino magija – labai reta.

„Dešimčia minučių vyresnis“ iškart tapo legenda, bet palyginti vėlai pasiekė Vakarus. Jį pamatęs Wimas Wendersas sugalvojo projektą, kuriame dalyvavo Chenas Kaige, Werneris Herzogas, Jimas Jarmuschas, Bernardo Bertolucci, Jeanas-Lucas Godard’as ir kiti garsūs kino režisieriai. Kiekvienas jų sukūrė po dešimties minučių filmą, pratęsiantį ar rutuliojantį Franko idėją. Projektas „Dešimčia minučių vyresni“ („Ten minutes elder“, 2002) susideda iš dviejų dalių – „Trimitas“ („The Trumpet“) ir „Violončelė“ („The Cello“).

Herzas Frankas gimė 1926 m. Ludzoje (Latvija). Jo tėvas buvo fotografas, turėjo savo fotoateljė. Šeima kalbėjo jidiš. 1941-aisiais jam pavyko evakuotis į SSRS gilumą. Urale jis baigė vidurinę ir karinę mokyklas. 1954-aisiais Frankas grįžo į Latviją, dirbo spaudos fotografu, nuo 1959- ųjų – Rygos kino studijoje. Pirmuosius filmus Frankas sukūrė Latvijos televizijoje. Jis tapo vienu Baltijos poetinio kino pradininkų. Nuo 1993 m. režisierius gyveno Izraelyje, kūrė filmus ir ten, ir Latvijoje. Frankas mirė 2013 m. Jeruzalėje. Jos vaizdais ir režisieriaus žodžiais prasideda Audriaus Stonio ir Kristinos Briedės filmas „Laiko tiltas“, pasakojantis apie Baltijos šalių dokumentinio kino milžinus.

Frankas sukūrė per aštuoniasdešimt filmų. Jis dažnai kartodavo, kad svarbiausia dokumentiniame kine jam yra požiūris į žmogų: „Kamera vėliau. Stengiausi ne pabrėžti kameros buvimą, bet priešingai – nugalėti šio instrumento grubumą.“ Kadaise garsiame Rygos dokumentinio kino simpoziume girdėjau Franko pasakojimą, kaip ilgai – net kelerius metus – jis rengėsi filmuoti „Dešimčia minučių vyresnį“. Svarbiausia buvo taip paslėpti kino kamerą, kad ji netrukdytų vaikui išgyventi rodomą pasaką. Filmavo trečio kurso studentas Juris Puodniekas, vėliau sukūręs garsiausią dokumentinį „perestroikos“ filmą „Ar lengva būti jaunam?“

VDFF pristatys kelis Franko filmus, tarp jų pilnametražį „Aukščiausiasis teismas“ („Augstākā tiesa“, 1987), savu laiku sugriovusį ne vieną dokumentinio kino tabu ir sukėlusį diskusijas apie mirties bausmę. Filmo pagrindas – Franko dialogas su mirties bausme už nužudymą nuteistu žmogumi. Režisierius yra sakęs: „Jaučiu, kad tą kelią reikėjo nueiti. Nueiti mums abiem. Gal ir nepasiseks jo išgelbėti nuo fizinės mirties, bet nuo dvasinės Jis ėjo į apsivalymą... Kai žmogus apsivalo, mirties nėra. Dvasia vis dėlto aukščiau. Žmogus visada žmogus. Net pačiame dugne, net prarajoje, kai jau niekuo negalima jam padėti.“

Kinas Frankui buvo ir būdas suprasti save, kalbėti apie gyvenimą ir mirtį. Filme „Flashback“ (2002) matome unikalius kadrus, kaip chirurgas operuoja Franko širdį. Prieš operaciją, kurios baigtis buvo neaiški, režisierius paprašė draugo – kino operatoriaus, kad šis ją filmuotų, net jei tai bus išėjimo iš gyvenimo kadrai. Filme Frankas kalba apie save, bet „Flashback“ – ne tik autobiografija, bet ir universalūs apmąstymai apie gyvenimą, mirtį, dokumentinį kiną. Kai skaitai Franko tekstus ar 1975 m. pasirodžiusią jo knygą „Ptolemajo žemėlapis. Dokumentinio kino kūrėjo užrašai“, suvoki, kad režisierius buvo tikras teoretikas. Jis nesisvaidė efektingomis frazėmis, bet esmę pagaudavo iškart ir filmais tikrindavo savo įžvalgas. Jo gausiuose tekstuose slypi ne viena dokumentinio kino atsinaujinimo ar raidos galimybė.

VDFF retrospektyva pristatys ir retai rodomą Uldžio Brauno filmą „235.000.000“ (1967), kurio scenarijų parašė Frankas. Režisierius yra ne kartą sakęs, kad Braunas buvo mokytojas, išvedęs jį iš kino studijos fotografijos cecho į kinematografą. Brauną įkvėpė Dzigos Vertovo idėjos. Filmas „235.000.000“ – lyg jungtis tarp tada vis dar užmiršto Vertovo, jo filmo „Šeštoji pasaulio dalis“ (1926) ir gimstančios poetinės dokumentikos. Pasak Franko, filmas yra apie žmonių giminę: „Apie tai, kaip žmonės gimsta, prisiliečia meilės, palieka tėvų lizdą. Mes tai vadinome ŽGL – žmogaus gyvenimo linija. Ji susikerta su valstybės ir sensacingais įvykiais. Aš buvau scenaristas ir štabo viršininkas.

Filmą kūrė keturios operatorių grupės visoje šalyje. Režisierius ir scenaristas rūpinosi filmo kalbos vientisumu. Filme nematyti, kad filmavo skirtingi operatoriai. Mums buvo svarbu, kad kiekvienas žmogus būtų parodytas kaip asmenybė. Kad ir kiek laiko gyventų ekrane, jis turėjo būti parodytas stambiai. Atskirai publicistinis ir meninis kinas neegzistuoja. Svarbiausia – žmogus laiko fone, jo santykiai su kitais žmonėmis – meilės, draugystės, priešiški, visuomeniniai... Visa literatūra ir tikras kinas tik apie tai.“