Kultūra

2019.09.08 21:58

Oskaro Koršunovo teatrui – 20: mes atsiradome tarsi piktžolė darže

Alma Valantinienė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.09.08 21:58
Ryto allegro. Oskaras Koršunovas apie 20 metų trunkančią nepriklausomo teatro kelionę

Nepriklausomas, negaunantis milijonų paramos, bet repertuarinis ir egzistuojantis net 20 metų teatras – retas atvejis pasaulyje. Taip LRT KLASIKAI sako režisierius Oskaras Koršunovas, kurio vardo teatras pradeda jubiliejinį sezoną.

– Per 20 metų jūsų vardu pavadintame teatre buvo visko. Kai tąkart, 1990 m. laimėjote pagrindinį Edinburgo teatro festivalio prizą, tai įkvėpė pasitikėjimo?

–Įvykis Edinburge ne tik įkvėpė pasitikėjimo. Tą kartą atsivėrė pasaulis. Tai buvo 1990 m., griuvusi Berlyno siena, mūsų pirmasis išvykimas į užsienį, į patį didžiausią teatro festivalį, ir... laimėjimas. Atrodė, kad taip bus visą gyvenimą – atsivers nauji pasauliai, bus vien laimėjimai. Tai buvo įdomus, viltingas laikas, didelių galimybių laikas.

Spektaklis „Ten būti čia“, už kurį buvau apdovanotas Edinburge, ko gero, buvo pirmasis spektaklis nepriklausomoje Lietuvoje. Jo premjera įvyko 1990 m. kovo 22 d., praėjus vienuolikai dienų nuo nepriklausomybės paskelbimo. Tuo metu keitėsi pasaulis, mes patekome į tą traukinį.

– Galima sakyti, kad tuo metu žmonės nėjo į teatrą.

– Taip, žmonės liovėsi eiti į teatrą. Prieš tai buvęs lankomas, teatras staiga prarado žiūrovus. Teatras visuomet buvo galingas tuo, kad jame kalbėta tai, apie ką nebuvo galima kalbėti gatvėse. 1990 m. tai, kas prieš tai buvo kalbama tik slapčiomis, namų virtuvėse, pradėjo garsiai sklisti gatvėse.

Vyko Dainuojanti revoliucija, teatras tiesiog pralošė prieš gatves. Tikrasis teatras tuo metu vyko būtent gatvėse. Žiūrovai buvo prarasti, bet staiga atsirado „Ten būti čia“. Spektaklis tapo žiūrimas, populiarus. Jis tapo įvykiu.

Šis spektaklis kalbėjo apie tai, kad viskas yra efemeriška. Ko gero, žmonės išgyveno tai. Kaip minėjau, pasaulis keitėsi, o su tuo buvo susiję daug baimių, kurias iš dalies atspindėjo „Ten būti čia“.

– Savo spektakliais pakeitėte ir teatro estetiką. Būdavo žmonių, kurie tiesiog išeidavo iš spektaklio. Tačiau kaip pritraukėte publiką? Kaip ji susiformavo?

– Tiesą pasakius, mes negalvojome apie publiką. Tiesiog buvo daug sutapimų. Praėjus kuriam laikui, svarsčiau, kodėl toks keistas spektaklis kaip „Ten būti čia“ galėjo tapti tokiu populiaru. Mes daug galvojome apie formą, estetinius dalykus, kontekstus. „Ten būti čia“ net įvairiai ironizavo Eimunto Nekrošiaus spektaklius.

Nauja forma atsiranda iš naujo turinio. Jei yra netikėta ir įdomi forma, reiškia, kad yra ir turinys. Tuo metu mes buvome jauni, buvome nauja karta, kuri atėjo su savo turiniu, o jis ir padiktavo formą.

– Iš kur turėjote drąsos kurti visiškai naują teatrą?

– Galvojame apie tai, sulaukę jau 20-ojo sezono. Nepriklausomi teatrai tiek ilgai negyvena. Valstybiniai teatrai išsilaiko dėl finansavimo, nors kartai ir ten užgimsta koks naujas teatras, pavyzdžiui, Juozo Miltinio Panevėžyje.

Mes, kaip nepriklausomas, vienos trupės, vienos komandos, vieno režisieriaus teatras esame senas organizmas, bet vis dar esame. Mes ir atsiradome kaip savotiška piktžolė darže. Nieks neprašė mūsų atsiradimo, mes nebuvo nei finansiškai, nei politiškai niekieno skatinti.

– Ir tik po dešimtmečio nuo OKT pradžios, gavote stogą virš galvos.

– Niekad nesistengėme dėl paramos. Stengėmės būti maksimaliai nepriklausomi. OKT susikūrė įdomiai, kaip reiškinys – neskatinamas, bet egzistuojantis iš gilios vidinės paskatos. Tuo jis ir unikalus. 20 metų būti nepriklausomu ir dar repertuariniu teatru – net pasaulyje retas reiškinys.

– O kaip pavyksta pritraukti publiką – ir elitinę, ir eilinę?

– Viename spektaklyje pagal Maksimo Gorkio pjesę „Dugne“, Dainiaus Gavenonio vaidinamas personažas vienoje scenoje kelia taurę ir klausia – o kas yra žmogus? Žmogus – tai ne tu ir ne aš. Žmogus yra tu, aš, Mahometas, Jėzus Kristus, mergina, vaikštanti aplink stotį, kuri kažko tikisi, Napoleonas... Mes visi esame tas žmogus.

Skamba patetiškai, bet teatras yra apie šį žmogų. Savo žmogiškoje esatyje mes visi labai panašūs, visi arti Dievo ir arti pačių esmingiausių dalykų suvokimo. Tik kai pradedame ieškoti skirtumų, tampame labai riboti.

Niekuomet negalvojau, kokiam žiūrovui kuriu, kodėl darau viena ar kita. Visuomet buvo nuojauta to žmogaus, kuris esu aš, ir kuris yra kiekvienas žiūrovas. Teatras skirtas esminiam suvokėjui, kuris – kiekviename iš mūsų. Tai nepriklauso nei nuo intelekto, nei ko kito. Visuomet tikėjau, kad teatras gali pasiekti tą esminį branduolį mumyse.

Plačiau – laidos įraše.