Jeigu jums vieną dieną kiltų keistas noras pasižvalgyti ką socialiniuose tinkluose skelbia Lietuvos architektų biurai – nedarykite to. Ten klaikiai nuobodu. Štai nepriekaištingų naujo pastato nuotraukų rinkinys, kurį sraute vejasi žinia apie kokį nors diplomą ar prizą. Toliau biuras džiaugiasi laimėtu arba beveik laimėtu konkursu.
Vėl nuotraukos: kolektyvas priima svečius, dalinasi nerealizuoto projekto vizualizacijomis ir po jos pažeria dar šiek tiek savos architektūros fotografijų. Geriausiu atveju čia rasite įsiterpusį vieną kitą skaitytos paskaitos įrašą, o blogiausiu – nuspėjamą juokelį kviečiantį prisijungti prie kolektyvo. Tiek žinių.
Gal būčiau ir nesusigaudęs kas čia ne taip, jei ne kritikė Alexandra Lange, kadaise parašiusi: „architektai turi pradėti galvoti apie socialinius tinklus kaip apie pirmą istorijos juodraštį“. Tiek šios kritikės, tiek ir mano svajonių pasaulyje, architektas nėra nupoliruota korporatyvinė kaukė, besidalinanti tik steriliomis nuotraukomis. Jis yra kūrybos žmogus, kurio veiklą veikia skirtingi vaizdai, tekstai, atradimai, patyrimai ir manymai. Tarsi savotiškas kuratorius jis galėtų lipdyti savo skaitmeninį cabinet of curiosities taip padėdamas kitiems suprasti ką ir kodėl kuria. Bet realiame gyvenime taip nebūna. Arba būna gana retai.
Tai kas gi rašo tą pirmąjį istorijos juodraštį, jei to nedaro patys architektai? Teoriškai, jį turėtų rašyti kritikai ir kritikės. Žmonės, kurie įdėmiau stebi architektūros lauką ir jį komentuoja. Tik čia susiduriame su problema – rašančius architektūros kritiką Lietuvoje galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Skaičiuoti sektųsi dar sunkiau, jei ieškotume tų klasikinių kritikų turinčių ne tik kritinį požiūrį į mus supančius procesus, bet ir sistemingai rašančių apie konkrečius, materialius pastatus ir erdves.
Bet gal kritikų išvis nereikia? Tegul istoriją rašo istorikai, kada nors tolimoje ateityje ir be jokių juodraščių. Lai pasikankina. Ir kam mums apskirtai galvoti apie istoriją? Mes čia progresyvią dabartį kuriame. Tik bėda ta, kad be gerų recenzijų tą dabartį kurti kokybiškai darosi velniškai sunku. Sunku todėl, kad kūryba ir kritika turėtų nuolat suktis grįžtamojo ryšio karuselėje. Vieni kuria, kiti analizuoja, o tuomet visi klausosi ir mokosi iš savo ir svetimų klaidų, kad ateityje kurtų ir analizuotų geriau, aštriau ir stipriau.
Gal ir geras dalykas tie kritikai. Tik iš kur jų paimti? Architektai kritikais būti nenori, nes ir taip yra „užsikasę“, o dar ir bijo. Bijo arba nusišnekėti, arba susipykti. Kadaise vienas kolega man porino, kad architektui kitų architektų kritikuoti šiukštu negalima. Nekolegiška ir neetiška. Cecho broliai turėtų kaip kokie muškietininkai palaikyti vieni kitus ir džiaugsme ir varge, o kritiką palikti kitiems. Bet jei architektus ima kritikuoti ne architektai, staiga ir jie gauna per snapą už tai, kad lenda ten kur neva nieko nesupranta. Patys jokio namo nesuprojektavo, tik knygų paskaitė ir dabar ims čia mus mokyti? Na jau ne.
Aš kurį laiką nerimavau, kad jaučiant eteryje tokį išankstinį nusistatymą niekas apskirtai nesiims rašyti architektūros kritikos. Architektams negalima, ne architektams irgi negalima. Tik vėliau atsitokėjau, kad šie barjerai iš tikro yra visai neblogas dalykas, nes jei jie ką sulaiko nuo rašymo tai nebent bestuburius konformistus. O tokių netrūksta visur, kur tik įprantama kalbėti mandagiu, pristatomuoju tonu, kur bijoma įžeisti autorių, kažkodėl susitapatinusį su savo kūriniu, ir negebantį kritikos priimti. Tas mandagus nutylėjimas, jei imamas vartoti didelėmis dozėmis, tampa toksiškas visam architektūros laukui. Bijant įtampos, geri projektai palaipsniui suplakami su vidutinybėmis, o blogi nėra pasmerkiami.
Man nesuprantama, kodėl apskirtai reikia vengti kritikos? Ji formuoja reiklesnę visuomenę, supratingesnius užsakovus, išmintingesnius kolegas. Kritika reikia džiaugtis nepaisant to, kad kartais tai nėra vien recenzijos spaudoje, ar ekspertų tarybos pastabos, bet ir komentaras jog "aš tai kitaip tą namą būčiau statęs". Nes pasaulyje, kuriame žinomumo svarba tik didėja, nėra blogesnio dalyko nei užmarštis. O kritikai padeda nepamiršti ir likti nepamirštamiems ypač tiems, kurių darbai geba užtikrintai atlaikyti recenzijų ir viešųjų intelektualų dėmesio bangą.
Prieš porą mėnesių vienoje diskusijoje išgirdau, kad kalbėti reikia tik apie labai geras ir labai blogas knygas. Visas likusias reikia tiesiog ignoruoti. Pasmerkti užmarščiai. Tas pats galioja ir architektūrai. Tad norėčiau tikėti, jog jau visai tuoj visi geriausi ir blogiausi pastatai Lietuvoje bus ne tik nepriekaištingai nufotografuojami, bet ir įžvalgiai, kritiškai aprašomi. Juk kaip rašė Adrian Forty knygoje „Žodžiai ir pastatai“, architektūra susideda iš trijų dėmenų: iš pastato, užfiksuoto vaizdo ir apie jį susidariusio kritinio diskurso. Nebus diskurso, nebus ir tikros architektūros.
Architekto Mato Šiupšinsko komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.
