Per ilgą aktoriaus karjerą gerbėjų dėmesio niekuomet netrūko. Susižavėjimo kupini laiškai plaukdavo maišais, o pasitaikydavo net akibrokštų, kai nei matyta, nei girdėta mergina atvyksta su lagaminais į namus, LRT RADIJUI sako aktorius Juozas Budraitis, pridurdamas, kad nuostabi žmona visuomet suprato šias nesąmones ir to nesureikšmindavo.
– Jūsų Lenino vaidmuo Jono Vaitkaus spektaklyje „Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje“ buvo kažkas neįtikėtino. Ar jums įsiminė šis vaidmuo?
– Taip, įsiminė. Ne tik dėl to, kad ten buvo Leninas. Tas Leninas buvo tik slapyvardis, po kuriuo – visai kitokios idėjos, Ezopo kalba. Tų tekstų, kuriuos neva kalbėjo Leninas ir kurie skambėjo spektaklyje, negalima buvo garsiai ištarti net Laisvės prospekte. O čia – galėjau juos sviesti į sale su didele energija, užkrauti tai žmonėms. Kalbėti apie tai, kad žmogus kenčia, kad yra netobulas, siekia viršūnių, bet yra neįgalus tam.
Spektaklis nebuvo labai priimtinas tuometinei valdžiai. Kai iš Maskvos buvo atvykę kritikai atsirinkti jo į festivalį, po peržiūros ištarė tiek – mes jūsų nematėme, jūs mūsų nematėme. Ir atsisveikinome.
– Ar buvo baimių, kad spektaklį uždraus?
– Jonas Vaitkus turėjo atlaikyti stiprią kovą. Kai ką teko pakeisti, to buvo reikalaujama. Šiaip ne taip, J. Vaitkus daug kur kažkaip praslydo. Nustebau, kai J. Vaitkus man pasiūlė vaidmenį šiame spektaklyje.
– Pirmąjį vaidmenį teatre – Henriko Ibseno pjesėje „Statytojas Solnesas“ – jums irgi pasiūlė J. Vaitkus. Ar jis buvo jūsų režisierius?
– J. Vaitkus mane išvedė iš kelio. Aš nežinojau, kas yra teatras ir aktorius. Kine tai visiškai kitoks procesas. Aktorinis darbas panašus, bet kine viskas labiau remiasi asmenybės atspalviais. Teatre reikia kažką daryti. Ir taip, J. Vaitkus pakvietė mane Solneso vaidmeniui. Mes su J. Vaitkumi kartu studijavome kino režisūrą ir taip susipažinome.
Kai perskaičiau H. Ibseno pjesę, supratau, kad tai labai aukšto lygio dramaturgija. Man kilo noras išbandyti save, o apsijuokti nebijojau.
– Tačiau laikote save kino, ne teatro, aktoriumi?
– Taip.
– Tačiau turite ne aktoriaus, o teisininko ir režisieriaus diplomus. Kodėl baigęs šiuos mokslus visgi pasukote į aktorystę?
– Tai Vytautas Žalakevičius mane užbūrė. Jis pakvietė filmuotis juostoje „Niekas nenorėjo mirti“. Tuo metu buvau teisės studentas, o V. Žalakevičius ėmė ir mane užhipnotizavo. Kadangi filmas buvo labai populiarus, po jo prasidėjo siūlymai vaidinti ir kituose. Perėjau į vakarinį studijų tipą ir jas baigiau. Laukiau laukiau, galiausiai V. Žalakevičius pasiūlė vaidinti filme „Visa teisybė apie Kolumbą“.
– Kuris filmas jus padarė žvaigžde?
– „Niekas nenorėjo mirti“. Šis filmas nutiesė kelius ne tik man, bet ir Donatui Banioniui, Regimantui Adomaičiui, Antanui Šurnai ir kitiems. Visi aktoriai buvo išgraibstyti. Vieniems pasisekė labiau, kitiems mažiau. Man pasisekė, patekau į gerų režisierių rankas. Pavyko gauti ir vaidmenis, kurie buvo sėkmingi.
– O kuris režisierius įsiminė labiausiai, V. Žalakevičius?
– Jis buvo tikrai ypatinga asmenybė. Ne žmogus, o hipnotizuotojas, kuris stipriai traukė. Tačiau aikštelėje V. Žalakevičius buvo... teroras. Daug kas per jį verkdavo. Ir aš esu apsiverkęs. Jis žudė ir žodžiu, ir žvilgsniu. Bet kartais atsiprašydavo, ir manęs yra atsiprašęs. Situacija buvo tokia, kad turėjau atlikti 15 vienos scenos dublių, ir V. Žalakevičiaus visas buvo nepatenkintas. Mane apėmė panika, nežinojau, kas darosi, kas blogai. Vėliau jis man ir sako – Juozai, aš čia taip be reikalo, viskas ten gerai buvo. Tai vyko filme „Tas saldus žodis laisvė“. V. Žalakevičius buvo sprogdintojas, bet kiti dalykai buvo nuostabūs. Jis žvilgsniu pasakydavo, kada gerai. Tiesiog žvilgsniu.
– Jūs ir Regimantas Adomaitis atrodėte tikri glamūriniai aktoriai, žmonės net tikėjo, kad esate broliai. Kaip bendravote?
– Mes nebuvome artimi draugai, bet visuomet normaliai, geranoriškai bendravome, nejausdami jokio pykčio dėl to, kad vienas kitą kur nors vis nurungdavome.
– Su R. Adomaičiu sulaukdavote labai daug dėmesio, ypač – iš moterų, ar ne?
– Visaip būdavo, net akibrokštų, kai gerbėja atvažiuoja pas mane į namus su lagaminais, nors nesu jos nei matęs, nei girdėjęs. Žinote, būna neadekvačių žmonių, kurie kažko sau prisikalba... Laiškų į namus negaudavau, buvau nurodęs kino studijos adresą, ten jie ir plaukdavo. Buvau pasakęs, kad tuos laiškus galima iš karto mesti į šiukšlinę, esu skaitęs vos keletą. Vieno moterys kažką įrodinėdavo, kitos norėjo dėmesio, dar kitos kreipdavosi patarimo...
– Kaip į visa tai žiūrėjo jūsų žmona?
– Ačiū Dievui, turiu nuostabią žmoną, kuri be galo žavi ir protinga. Jai visuomet užteko kantrybės ir suvokimo, kad tokių nesąmonių yra, ir yra daug. Į tai reikia žiūrėti visiškai paprastai.
– O kaip susipažinote su žmona?
– Mes, teisės studentai, ruošėme vakarėlį pas chemikus, kur studijavo ir mano būsima žmona. Tame vakarėlyje pamačiau jos akis ir jos mane visiškai užbūrė. Po to pakviečiau ją pašokti, dar vėliau – į kiną, vis susitikdavome. Nežinojau, kad ji – Justo Paleckio dukra, kažkas man daug vėliau tai pašnibždėjo. Mudu jau buvome pažengę.
Susipažinęs su J. Paleckiu pamačiau mielą, protingą ir tolerantišką žmogų. Tačiau jis ir daug kentė dėl to, kad pateko į tokią istorinę kataklizmą, kad taip susiklostė gyvenimas.
– Kai jau susituokėte su J. Paleckio dukra, šis faktas jums padėjo ar kenkė?
– Kaip tai galėjo padėti? Juk negalėjo J. Paleckis kam nors imti ir pasakyti – pakvieskite Budraitį filmuotis. To nebuvo.
– Jūsų sūnus Martynas Budraitis – Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovas. Ar jums patinka šis teatras?
– Tikrai jaudinuosi, koks teatro repertuaras, kur link jis juda, kruta. Tačiau sūnui negaliu nieko sakyti, jis vadovaujasi savo galva. Dabar teatras rekonstruojamas, tai nei šis, nei tas.
– Kokį teatrą Lietuvoje labiausiai mėgstate?
– Oskaro Koršunovo.
