Kultūra

2019.09.14 13:00

Pusiau maišai, nenusakoma spalva, vienas kirpimas: kaip moterų mada atrodė sovietų Lietuvoje?

Indrė Novopašinaitė, „Naujasis Židinys-Aidai“2019.09.14 13:00

Po Johano Rencko režisuoto serialo Černobylis (Chernobyl) peržiūros veikiausiai daugeliui dar ilgai nepraėjo keistas ir nemalonus jausmas. Ir ne vien dėl pavaizduotos katastrofos. Visa serialo aplinka – balzganos butų sienos, sutrūkinėję, neaiškiais raštais išmarginti puodeliai, suklypusiomis kojomis stalai vis versdavo susigūžti, pasijusti visiškai paskendusiems pilkoje spalvoje.

Akylai stebėjau ir drabužius – tokius pusiau maišus, nenusakomos spalvos, vienodo kirpimo sukneles, tik vos besiskiriančias raštais ir sagomis. Apie drabužius, aprangą, sovietmečio madą esu kalbėjusis ne su viena pašnekove, bet tada tikriausiai dar ne iki galo suvokiau, kokią įtaką gali mums padaryti iš pažiūros paprasčiausias audeklo gabalas. Jei visišką blankybę išgyventi gali priversti vos kelios serialo serijos, tai ką tada kalbėti apie realų gyvenimą sovietų valdžios sąlygomis? Žinia, visuotinio stygiaus ir izoliacijos nuo pasaulio sąlygomis daug kas galėjo atrodyti kitaip, ką ir kalbėti apie skirtumus, sąlygojamus gyvenimo anuomet patirties (ne)turėjimo.

Veikiausiai neapsigausime madą pavadinę kasdienybės menu. Meno tikslas dažniausiai yra sukelti vienokias ar kitokias emocijas, lygiai kaip ir mados. Iš pažiūros rūbų vilkėjimas yra kasdienis, rutininis procesas, tai, ką kiekvieną rytą apsivelkame ir vakare nuo savęs nusimetame, sąmoningai ar ne padaro mus dalimi vienos matomiausių kasdienybės dalių, priverčia tapti to kasdienio meno kūrėjais ir dalyviais. Tiesa, gyvenimas sovietmečiu šiuo požiūriu buvo specifinis, madai niekada nebuvo pernelyg palankus.

Reikėtų pripažinti, kad madai tipinis sovietinis naratyvas, kai iš nieko būdavo sukuriamas kai kas, o kiekvienas abejotinos vertės daiktas, prietaisas ar filmas tapdavo legendiniu, drabužiams sunkiai pritaikomas. Netgi giliai įtikėjus tokiais virtuviniais pasakojimais, būtų sunku atrasti legendinę sovietinę suknelę. Mados srityje Sovietų Sąjunga Vakarų „nepavijo ir neaplenkė“, o veikiau nuolat atsilikdama prastai nusikopijuodavo.

Vis dėlto tai nereiškia, kad mada sovietmečiu neegzistavo. Išties, atrodytų, nedidelis skirtumas – sovietinė mada ar mada SSRS, tačiau tikrovėje jo būta milžiniško. Tačiau tradicinė mados istorijos prieiga, kai drabužiai ar aksesuarai paprasčiausiai aprašomi, sekama tendencijų kaita, mūsų atveju tampa gana beprasmiška, kadangi tektų paprasčiausiai aprašyti prastesnes vakarietiškas kopijas. Užtat kur kas parankesnė ir perspektyvesnė yra nuostata, kad greta drabužių kaip materia­lių objektų reikėtų domėtis nematerialiąja puse, t. y. kaip jie (ar mada apskritai) veikia visuomenę ir joje, kaip keičia ir atspindi socialinius ar galios santykius, ką tas pats drabužis simbolizuoja skirtingose grupėse. Kartu tai tampa ir itin svarbiu kanalu bandant suprasti pačią sovietinę visuomenę: ideologinės kontrolės, propagandos pertekliaus, daugiapakopių apribojimų ir privilegijų sąlygomis drabužiai galėjo įgauti visai neįprastų reikšmių.

„Būtent nesąmoninga baimė išnykti „minioje“ verčia mus pabrėžti išorę“, – esė Vilniaus snobai teigė Sergejus Rapoportas, ironiškai narp­liojęs ir aprašęs sovietinę bohemišką jaunimo gyvenseną aštuntame dešimtmetyje. Tačiau baimė ištirpti minioje, prarasti tapatybę pirmiausia yra psichologinė būsena, tik vėliau įgaunanti išraišką per drabužius. Taigi kalbėjimas apie rūbus, madą, apsirengimo kultūrą sovietmečiu mums suteikia ir šiek tiek galimybių suvokti vienus sunkiausiai apčiuopiamų kasdienybės elementų – emocijas, tuo metu galvoje besisukusias mintis ir vaizdinius.

Vos tik prabilus apie madą sovietmečiu iškyla nemažai neaiškumų. Juk vienas pagrindinių mados bruožų yra nuolatinis naujovių poreikis ir priklausymas nuo intensyvaus ciklo. Madai naujovių reikia tiesiog, be jokios racionalios priežasties. Taigi kaip įmanoma penkeriems metams suplanuoti tai, ko negali apskaičiuoti? Kaip apskaičiuoti būsimą naujovių troškimą? Situaciją komp­likuoja ir tai, kad madoje mes negalime įžvelgti jokio progreso – yra absurdiška teigti ar tikėtis, kad vieno sezono mada bus gražesnė už kitą. Į šį klausimą neatsakė ir sovietų ideologai, o Komunistų partija niekada nepatvirtino jokių taisyklių, susijusių su mada ar dizainu. Taip mada liko pakibusiu, gana erzinančiu dalyku per visą SSRS istoriją.

Vienintelės taisyklės, galėjusios daryti įtaką, buvo susijusios su produkcijos reguliavimu, vartojimu ar paskirstymu. Kitaip tariant, buvo nustatyta, kiek, o ne kokių kelnių reikia tarybiniam piliečiui. Vis dėlto nuomonė apie madą buvo formuojama. Kaip reiškinys savaime ji beveik niekada nebuvo kvestionuojama, o tik bandoma nustatyti jos formas ar skirtumus, lyginant su kapitalistine mada. Tai iš esmės ir tapo sunkiausia, beveik schizofreniška užduotimi – būti Vakarais, tuo pat metu apsimetant anti-Vakarais.

Tokie ieškojimai pagimdė nemažai nieko nepasakančių, tuščių postulatų ir keistų išvedžiojimų pilnų straipsnių. Antai 1970 m. V. Tolstychas žurnale Декоративноe искусство СССР bandė paaiškinti, kad socialistinėje visuomenėje mada įgauna visiškai kitokią funkciją nei kapitalistinėje, nes čia žmogaus individua­lumas yra susiformavęs kitaip – remiantis tikra žmogiška kultūra, kai tuo tarpu kapitalizme individualumas tesąs tariamas. Tolstychas taip ir nepasako, kokią funkciją atlieka sovietinė mada. Užtat surezga painų, matyt, ilgai gludintą išvedžiojimą, su iš anksto aiškia socialistinės mados funkcija – būti antikapitalistine. Glumina ir tai, kiek daug dėmesio skiriama individua­lumui, turint galvoje, kad ideologiškai svarbus buvo būtent kolektyvizmas.

Neaišku, kiek tokie svarstymai galėjo paliesti visuomenę ir jos požiūrį į madą, tačiau panašu, kad mados politiką SSRS kur kas labiau paveikė vartojimo kultūra. Formuojant ją, kartu buvo formuojamas ir skonis daiktams. Nikita Chruščiovas, nepamiršdamas karo pramonės, vis dėlto nusprendė pasirūpinti ir gyvenimo standartais iškilmingai pažadėdamas, kad vartojimas vienam gyventojui ne tik pasieks JAV lygį, bet ir, žinoma, jį pralenks. Žinoma, vartojimas šiuo atveju turėjo būti irgi kitoks nei Vakaruose, taigi sovietinis. Tam buvo sugalvota veikiau teorinė, nei praktiškai įvykdoma koncepcija.

Vartojimas turėjo būti racionalus ir logiškas, drabužiai ar batai turėjo būti perkami atsižvelgiant į oro sąlygas, lytį, amžių ar veiklos pobūdį. Kitaip tariant, utopinėje sovietinėje ateityje, atėjęs į univermagą, pilną įvairiausių drabužių ir batų, asmuo įsigytų (prie komunizmo – už dyką pasiimtų) tik tai, ko jam tikrai reikia, atsikratydamas kaip tuščio žmogiško noro turėti tris skirtingų spalvų paltus vien tam, kad juos galėtų vilkėti priklausomai nuo nuotaikos. Žinoma, tikrovėje viskas įgavo visiškai kitokias formas. Pirma, parduotuvės niekada nebuvo pilnos, net artipilnės drabužių ir batų, o 1970 m. net paprasčiausių apatinių rūbų ir kojinių produkcija nepasiekė numatytų minimalių apimčių. Antra, logiškas ir racionalus pirkimas baigėsi blatu ir nelegalia prekyba.

Atskiro dėmesio vertas bandymas išrasti jau šiek tiek aptartą antivakarietišką, t. y. sovietinę madą, kai teorinėje plotmėje pateikti išvedžiojimai pasirodė sunkiai pritaikomi realybėje. Bene didžiausia problema ieškant autentiškos sovietinės mados yra ta, kad itin sunku atsekti, kas, kada ir ką sukūrė. Vakarų mada buvo paremta mados namų tinklu, kiekvieni jų turėjo išskirtinį braižą, tad mums nėra itin sunku nustatyti riboženk­lius, kada ir koks drabužių fasonas buvo pristatytas. Tuo metu panašiausias mados namų atitikmuo SSRS buvo modelių namai, kuriuose kūrė skirtingi modeliuotojai, o visi fasonai buvo pristatomi kaip namų produktas, o ne kaip atskiro modeliuotojo darbo vaisius (tik nedidelėmis raidėmis prie kiekvieno fasono buvo pažymimas modeliuotojo vardas ir pavardė).

Tačiau netgi ne čia glūdi pagrindinė problema. Aštuntame dešimtmetyje modelių namuose dirbusi ir paaugliams drabužius kūrusi Eglė Kvintienė teigė, kad kiekvieno drabužio gamybą turėjo sudaryti lygiai 7 operacijos, apimant netgi sagų prisiuvimą. Natūralu, kad tokia reglamentacija užkirto kelią įmantresnių fasonų kūrimui, ką jau kalbėti apie siuvinėtus drabužių modelius.

Buvusi modelių namų darbuotoja pažymėjo, kad darbas ten neapsiėjo ir be tradicinių kasdienybės momentų – dirbdavo ir nekompetentingi asmenys, dažnai kažkieno giminaičiai ar artimieji, o modelis kartais tiesiog likdavęs nepatvirtintas, nes, pasak pašnekovės, kokia vietinė „ministrė“ nemėgdavusi žalios spalvos. Be to, kol modelis būdavo imamas masiškai siūti, jis likdavo tiek supaprastintas, kad net nebebūdavo panašus į pradinį variantą, o laiko praeidavo tiek, kad jis būdavo išėjęs ir iš mados.

Taigi panašu, kad jeigu originalesni drabužių fasonai ir būdavo sukuriami, jie paprasčiausiai nepasiekdavo dienos šviesos ir juo labiau – parduotuvių lentynų. Tačiau Vilniaus modelių namai rūbus kūrė ne tik masinei gamybai. Nedidelės drabužių kolekcijos buvo pardavinėjamos ir jų ateljė bei atvaizduojamos žurnale Banga, kur buvo demonstruojami kur kas įmantresni fasonai.

Taip žurnalas mums tampa puikiu įrankiu paieškoti sovietinės, antivakarietiškos mados, ar atvirkščiai – pamatyti, kaip glaudžiai su Vakarais iš tiesų ji buvo susijusi. Čia įdomių įžvalgų pateikia sovietinę mados fotografiją tyrinėjusi Olga Annanurova. Pasak jos, dažnai sovietinėje mados fotografijoje matomi drabužiai vizualiai gali beveik nesiskirti nuo Vakarų, ypač aštuntame dešimtmetyje, tačiau tai, kad fotografija buvo daryta SSRS, labiausiai demaskuoja modelių pozos nuotraukose. Iš esmės tai tiesa. Tyrinėjant Bangą, o ypač ją lyginant su vakarietiškais Vogue ar Harper’s BAZAAR, ryškiausias skirtumas yra ne patys drabužių fasonai, bet tai, kaip nufotografuoti modeliai. Šiuo požiūriu Bangą netgi sunku pavadinti mados žurnalu, nes tai veikiau drabužių katalogas su gana statiškomis, sustingusiomis pozuotojomis.

Žurnalas pasirodydavo tik kartą per metus, o kartais netgi per dvejus, tad turėjo aprėpti kelių sezonų madas, pradedant pavasarinėmis suknelėmis, baigiant žieminiais paltais. Nepaisant to, beveik kiekviename Bangos numeryje septintame ir aštuntame dešimtmetyje galime rasti siūlomą vis tą patį suknelių fasoną. Pradedant pirmaisiais leidybos metais, 1962 m., baigiant, pavyzdžiui, 1976–1977 m. numeriu siūlomos vidutinio ilgio suknelės, dažniausiai suveržtos dirželiu.

Bėgant metams fasonas, panašu, nepakito, tik kartais būdavo pridedamos apykaklės, kisdavo rankovių ilgis ir suknelių raštai. Tokios suknelės, iš esmės kiekvieno Bangos žurnalo pagrindas, skirtos darbui, apibūdinamos kaip paprastos ir klasikinės. Panašaus pobūdžio suknelės, žinoma, būdavo pristatomos ir Vakaruose. Tiesa, klasikinėmis jos dažniausiai vadinamos nebuvo. Veikiausiai vienas akivaizdžiausių fasonų, nukopijuotų iš Vakarų, yra Chanel kostiumėlis. Kostiumėlio dizainą bandyta nukopijuoti ne kartą, tiesa, paisant sovietinio kanono, t. y. kur kas paprasčiau ir nuosaikiau.

Originalus Chanel kostiumėlis buvo pasiūtas iš tvido, dažnai languoto, kas matoma ir sovietinėje versijoje. Žinia, dingo ekstravagantiškumo teikę aksesuarai – masyvūs perlų karoliai, segės, grandinėlės ir iš kitokio rašto medžiagos pasiūti švarkų atvartai. Vietoj to buvo pridėtos oranžinės skarelės. 1974–1975 m. Bangos numeryje netgi nevengiama pripažinti, kad žurnale demonstruojami „Šanel“ tipo kostiumėliai. Kostiumėlis apibūdinamas tradiciniais epitetais – praktiškas ir universalus, o svarbiausia, tinka įvairaus amžiaus moterims.

Bangai itin sunkiai sekėsi susitvarkyti su mini sijonėlių mada. Taip, žurnale kartais pasirodydavo nuosaikesnių mini stiliaus sijonėlių. Daug apie požiūrį į mini stilių pasako įvadiniai straipsniai, rašyti Vilniaus modelių namų vyriausiojo meno vadovo Michailo Radutos. 1969 m. straipsnyje teigiama: „vyravo „mini“ ilgis. Nors pastarasis buvo labai populiarus, tačiau dabar jis skiriamas tik jaunoms 16–17 metų merginoms bei kurortiniams drabužiams. Šiandien gyvenimo tempai ir ritmai Vakaruose propaguoja naują madą – „maksi“. Mums šis pasiūlymas nepriimtinas. Tokie drabužiai nepatogūs ir nepraktiški. Mes siūlome moterims normalaus ilgio drabužius“.

Ši trumpa ištrauka mums nemažai pasako ne tik apie „mini“ sijonėlius, bet ir apskritai apie požiūrio į madą formavimą. Pirma, nors teigiama, kad „mini“ buvo labai populiarus, ankstesniuose žurnalo numeriuose mes to nepamatytume. Iš esmės tai tuščias teiginys, kadangi daug „mini“ modelių paprasčiausiai nebuvo siūloma. Tačiau kartu tai ir gana gudrus žingsnis: kur kas saugiau rašyti, nei demonst­ruoti. Antra, mini sijonas labai sumaniai nustumiamas iš esmės dar nesubrendusioms, o gal ir nelabai susipratusioms paauglėms, o dar geriau – atostogoms ir kurortams, t. y. paplūdimio stiliui, kur apnuoginančių rūbų ir taip neišvengiama.

Taip mini sijonų implikuojamą seksualumą bandoma neutralizuoti, jų paskirtį infantilizuojant ir specializuojant – jų pagrindinė paskirtis tampa ne seksualumo demonstravimas, o patogumas karščio sąlygomis. Trečia, kaip tik dėl to ir atmetamas „maksi“ sijonas, nes jis nepatogus. Iš esmės „maksi“ mada tuo metu buvo dar visai nauja, tad nenuostabu, kad ji taip karštligiškai pliekiama. Vėliau, 1976–1977 m., kai „maksi“ ilgis nebebus tokia naujovė, ją priims ir pati Banga, demonstruodama panašaus tipo sukneles kaip American Vogue 1975 m.

Apskritai Bangos vedamieji verti atskiros analizės. Pavyzdžiui, 1974–1975 m. straipsnis pradedamas žodžiais: „Nauja mada... Vieni ją sutinka su džiaugsmu, kiti smerkia, o treti žiūri į ją atsargiai“. Jau pirmajame sakinyje sutalpinami du gana neigiamų konotacijų epitetai, t. y. „smerkia“ ir „atsargiai“. Toliau tęsiama: „Laimė, mada iš pagrindų keičiasi ne taip jau ir dažnai. Mada, arba tam tikras drabužių stilius, laikosi 5, o kai kada ir 10 metų“. Tai, žinoma, gana ginčytinas teiginys, nes mada gali pakisti ir per metus. 10 metų mada laikosi tik Bangos puslapiuose.

Vėliau apibūdinama tai, kas bus madinga šį sezoną. Iš esmės kiekvienas sezonas apibūdinamas beveik taip pat: „Šiandien vienodai madingi tebėra du stiliai: elegantiškas moteriškas [...] ir sportinis jaunatviškas stilius“. Šiame sakinyje sutelpa visa mados samprata sovietmečiu – elegantiškas arba sportiškas, o kartu tai atitinka ir du priimtiniausius moters vaidmenis sovietinėje visuomenėje.

Elegantiška – tai tipiška patriarchalinės visuomenės moteris, graži, bet santūri, įrėminta aiškių normų, švelniai emancipuota, bet nemaištaujanti prieš vyrą. Tuo metu sportiška – dažniausiai jaunuolė, labai santūriai seksualizuota bei fiziškai sveika ir aktyvi. Dar galime pridurti, kad mada gali būti normali (nes yra normalių ir nenormalių ilgių), paprasta, patogi ir praktiška.

Atskiras karas buvo pradėtas vykdyti ir prieš moteriškas kelnes. 1962 m. Bangos numeryje galime rasti svarstymų, kad „būtų ir keista, ir baugu, jeigu šioje kovoje moterys turėtų tikslą panašėti į vyrus“. Tuo metu 1964 m. Vogue Italia spalio numeryje galime rasti iš esmės absoliučiai priešingą straipsnį „Lo chic dei pantaloni“. Straipsnyje kalbama apie galimybės laisvai judėti džiaugsmą ir svarbą moderniai moteriai16. Vis dėlto laikui bėgant Banga kelnes po truputį įsileido.

Tiesa, nors vėliau ji pateikdavo nemažai fasonų su kelnių ansambliu, 1980 m. siūlydama kasdienę aprangą, pasirinko rusvo „midi“ sijono ir palaidinukės derinį, ant kurių dar dėvima ir liemenė17. Tuo pat metu Vogue Italia kasdienei aprangai siūlomi aptempti, patogūs džinsai ir berankovė palaidinukė. Nors Banga ir siūlydavo įvairių kostiumėlių moterims, dažniausiai švarką derindavo prie sijono. Čia beveik nematome ir džinsų (veikiausiai todėl, kad nebūtų erzinama visuomenė, kuriai priėjimas prie jų buvo ir taip itin komplikuotas), išskyrus keletą atvejų, taip pat ignoruojama ir palaidinė aukščiau bambos, kuri jau 1965 m. pasirodė Vogue UK.

Įdomu, kad beveik kiekvienais metais Bangoje galime rasti labai spalvingą, kone futuristinį ansamblį, beveik primenantį Vakarus, tačiau likusieji ansambliai ir žurnalo puslapiai gana niūrūs, demonstruojantys mažai pakitusius fasonus. Susidaro įspūdis, kad taip tarsi atiduodama duoklė skaitytojui, sudaroma mados laisvės regimybė, tačiau vėliau vėl grįžtama į niūrius kasdienybės ansamblius.

Vis dėlto moterų kasdienybėje didžiausia problema buvo ne pakankamai mažas mini sijonėlių demonstravimas Bangoje, o drabužių trūkumas ir skurdus asortimentas parduotuvėse. Itin įdomu panagrinėti retoriką, kaip atsakinėjama į klausimus apie parduotuvių pasiūlą interviu su sovietmečiu gyvenusiomis moterimis. Dažniausiai paprasčiausiai neturima ką pasakyti arba tiesiog teigiama neatsimenant, kas parduotuvėse išvis buvo perkama. Jeigu ir įvardijama, tai dažniausiai minimi paltai arba batai, taigi tai, ką sunkiau pasisiūti. Būdvardžiai asortimentui nusakyti – nykuma, varganas ar pilkas.

Štai Danutė Skiauterienė pažymėjo, kad parduotuvėse visi modeliai atrodė kaip maišai, taigi netgi jau nusipirktus rūbus vis tiek reikėdavo persiūti. Tuo metu sovietinė spauda, skirta namų ruošai, tiesiog mirga įvairiausiais patarimais, siūlančiais viską pasisiūti, nusimegzti ar nusinerti, šitaip sumaniai dangstydama kasdienį nepriteklių. Pavyzdžiui, niūraus kolorito, spalvų trūkumo problemą buvo bandoma užglaistyti teigiant, kad pernelyg ryškios spalvos gali atrodyti vulgariai, neskoningai. Šeimininkės vadove teigiama, kad pilkos spalvos nereikėtų nuvertinti, nes tai puikus fonas ryškesnėms detalėms, o tuo metu raudona piktnaudžiauti nereikėtų. Panašaus pobūdžio straipsniais pasiekiami netgi du tikslai – propaguojama paprasta, visus suvienodinanti apranga ir racionalizuojamas spalvingų medžiagų trūkumas.

Tuo metu siuvimo ar mezgimo, trumpiau tariant, „pasidaryk pats“ kultūra, buvo itin patogi sfera propaguoti ir sovietinį skonį daiktams bei auklėti visuomenę racio­naliai vartoti. Tai gana paradoksalu, nors „pasidaryk pats“ kultūra kyla iš sovietinės sistemos problemų, tačiau pati sistema tai laikė teigiamu ir skatintinu reiškiniu. Šiuo atveju vieninteliu sovietinį žmogų ribojančiu veiksniu tampa ne jo finansinės galimybės ar parduotuvių asortimentas, o jo paties išradingumas.

Siūti ar megzti mergaitės buvo mokomos nuo pat mokyklos suolo. Ir ne šiaip siūti: atsivertus sovietmečiu Elenos Binkauskaitės parašytą vadovėlį Namų ruoša galime rasti penktokėms skirtą praktinį darbą – pasiūti marškinius, kas nėra pati paprasčiausia užduotis, ypač atsižvelgiant į siuvančiųjų amžių. O ir visos kalbintos pašnekovės teigė eidavusios į atraižų parduotuves: ten būdavo kur kas spalvingesnių audinių, tad iš jų vėliau kažką siūdavosi, „kurpdavosi“. Be kita ko, jų pasakojimuose netrūksta dabar keistai skambančių, tačiau tada gelbėjusių patarimų.

Pavyzdžiui, parduotuvėje nusipirktas didžiausio dydžio vyriškas kojines išardyti ir vėliau iš jų megzti megztukus, kadangi kojinių siūlai būdavo labai geros kokybės ir įvairių spalvų ar iškrakmolyti marlę, ją pamerkti į cukraus tirpalą ir laikyti tris dienas. Po trijų dienų marlė tampa kieta, tad tai tiesiog nuostabi medžiaga pasijoniui, kad jis atrodytų labiau pūstas. Vienintelė problema, kad cukrus būdavo nevalytas, todėl gelsvos spalvos, tad ir pasijonio spalva būdavo panaši.

Rūta Žiliukaitė pastebėjo dar vieną, mums itin svarbią vėlyvuoju sovietmečiu išryškėjusią tendenciją – tam tikrą visuomenės „suburžuazėjimą“, t. y. vis didėjantį žmonių norą vartoti, pirkti ir turėti daugiau, tačiau dažniausiai tai prasilenkė su jų materialine tikrove.

Tokia situacija iš esmės buvo tobula terpė vystytis nelegaliai prekybai ir, žinoma, blato ryšiams. Aliona Ledeneva pastebėjo du itin mums svarbius blato aspektus: 1) blatas bene labiausiai buvo išplitęs prekybos ir paslaugų sektoriuje, o tai iš esmės paaiškina ir šios srities profesijų populiarumo augimą, ypač aštuntame dešimtmetyje; 2) būtent moterys buvo labiau susidomėjusios gauti prestižinių vartojimo prekių, kaip antai madingų drabužių ar namų apyvokos reikmenų, kadangi ant jų pečių gulė namų ūkio priežiūros našta ar, pasak vienos iš pašnekovių, „visos buvo labai panašiai apsirengusios – kostiumukai, gintariniai karoliai ir būtinai toks rankinukas, kad višta tilptų“, – taigi visada pasiruošusios stoti eilėn prie deficitinių prekių ir turinčios kur jas įsidėti.

Tačiau didžiausią nuostabą kelią iš kitos pusės atsklindantys pasakojimai. Pirma, panašu, kad vos atvežti drabužiai būdavo iškart išsidalijami. Irena Sirvydienė dirbo Vilniaus rajono universalinės parduotuvės gatavų rūbų skyriaus pardavėja. Gana tipiška, kad blatą pašnekovė pirmiausia pastebėjo kitų veikloje, taip nuo savęs naštą lyg ir nusimesdama: atvežus naujų rūbų, būdavo gaunamas „iš pirmininko“ raštelis, kam juos parduoti, o tiems asmenims atvažiavus, jie būdavo vedami į sandėlį rūbų ar batų išsirinkti. Pašnekovės teigimu, į parduotuvės vitrinas patekdavo tik tai, kas likdavo, „kas paprasčiausia“. Antra, netgi turint blatą, ne visada pasisekdavo gauti trokštamų drabužių. Meilė Germanienė, dirbusi Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės sandėlio vedėja, pažymėjo, kad tikrai kokybiškų prekių („importinių“ – Vakarų Vokietijos ar Suomijos) apskritai būdavo atvežama itin mažai. Ji pateikia štai tokį pavyzdį: atveža 10 paltų, tada juos išsiskirsto kažkas iš ministerijos (irgi pagal sąrašą), jeigu kažko neišparduodavo čekinės parduotuvės (kur galėdavo apsipirkti tik tie, kurie turėdavo čekių), tuomet jie buvo perduodami parduoti universalinei parduotuvei (dažniausiai senesni modeliai ar nepopuliarūs dydžiai). Atkreipkime dėmesį – į Vilnių, sostinę, Centriniam univermagui atveždavo tik 10 importinių paltų per metus, tad, panašu, net ir išsidalinti paprasčiausiai nebūdavo ko.

Atrodytų, kad varganas parduotuvių asortimentas, supaprastinti, cenzūruoti fasonai žurnaluose ir uždanga nuo Vakarų daugelį turėjo palaužti, priversti plaukti pasroviui, pamiršti madą kaip sunkiai įgyvendinamą atributą, reikalaujantį pernelyg daug vargo ir pastangų. Nors madai SSRS niekada nebuvo paskelbtas tiesioginis karas, terpė jai vystytis irgi nebuvo palanki. Tačiau Sovietų Lietuvoje, panašu, gatvės kraštovaizdis toli gražu nepriminė Černobylio serialo, o mada, išgyvenusi metamorfozę, toliau sėkmingai skverbėsi į kasdienį garderobą. Žinoma, ryškiausiais akcentais gatvės madoje tapdavo iš Vakarų madų perimtos tendencijos. Sovietiniuose žurnaluose Vakarų modeliai, supaprastinti ir prastai nukopijuoti, skaitytojui buvo rodomi jau įvilkti į sovietinius standartus, tačiau gatvės madoje jie reiškėsi kur kas laisviau. Ko gero, įsimintiniausias gatvės mados atributas – mini sijonas, kuris, panašu, buvo nešiojamas masiškai. Interviu davusi Viktorija Maning jau 1962 m. atostogų metu, absoliučiai neatsilikdama nuo Vakarų tendencijų tempo, nuotraukoje stovi su trumpute, taškuota suknele. Išties, kaip pažymėjo viena pašnekovių, sijonėliai buvo tokie trumpi, kad „vos kelnaites dengė“, tačiau itin mėgstami, nes jiems pasisiūti nereikėjo daug medžiagos ar įgūdžių.

Gatvės madoje ryškiai jaučiama ir hipių įtaka. Ši stilistika į sovietų Lietuvą pradėjo skverbtis septinto dešimtmečio viduryje – pabaigoje per roko muziką. Pats hipių sąjūdis čia buvo akylai prižiūrimas saugumo, hipiai suvokti kaip ideologiškai žalingi dėl savo politinio abejingumo ar visiško atsiribojimo nuo socialistinės rea­lybės. Sunku nustatyti skaičių jaunuolių, galėjusių priklausyti hipiams – tai galėjo būti nuo kelių iki keliolikos tūkstančių. Aštunto dešimtmečio pabaigoje, sąjūdžiui išsisėmus, hipius išstūmė pankai. Tuo metu gatvės madoje dažnai buvo perimami hipių stilistikos bruožai. Panašu, kad didesnį įspūdį darė vizualinis jų aprangos momentas, o į idėjinį turinį kartais nė nebuvo gilinamasi. Interviu Kvintienė save ir savo draugų grupę pavadino „pseudohipiais“ teigdama, kad įkvėpta šio judėjimo nešiodavo ilgas, maksi stiliaus sukneles. Tuo metu scenografė Aleksandra Jacovskytė pažymėjo, kad jai darė įspūdį laisvės momentas, jai patiko būtent „laisvė per aprangą“.

Stiprią Vakarų madų įtaką matome per tam tikrą daiktų „sudievinimą“. Danutė Dranickienė prisiminė, kad iš Lenkijos atsiveždavo marškinėlių su muzikos grupių pavadinimais, kurie suteikdavo pasitikėjimo savimi, netgi leisdavo pasipuikuoti prieš kitus. Tuo metu labai buvo vertinami ir polietileniniai iš Vakarų atsivežti maišeliai, kurie prilygo beveik aksesuarui, dėl to buvo labai saugomi ir netgi plaunami.

Visiems puikiai žinomas pamišimas dėl džinsų, tačiau ne mažiau įdomus ir apskritai kelnių klausimas. Labiausiai stebina vienos pašnekovės pasakojimas – 1968 m. jos, dėvinčios džinsus, dienos metu neįleido į kavinę (neaišku, ar dėl džinsų, ar apskritai dėl kelnių). Kitas panašaus pobūdžio pasakojimas – aštuntame dešimtmetyje prasidėjusi odinių kelnių mada, kurias Maning buvo pasisiuvusi iš dermantino, todėl einant jos šiugždėjo, o dėl šios aprangos detalės ji susilaukė pastabų iš dėstytojo. Neaišku, ar didesnis dirgiklis buvo kelnių medžiagos (džinsas, oda), ar pačios kelnės. Vis dėlto šio dešimtmečio pabaigoje, nepaisant spaudos diskusijų dėl moteriškumo praradimo, fotografijose gatvės mados kelnių pavyzdžių galime išvysti nemažai, o ir moterys interviu teigė, kad kelnės buvo tapusios neatsiejama jų garderobo dalimi.

Įdomu, kad sovietinėje sistemoje esmingai ar iš dalies pakito keletas madai būdingų bruožų. Pirma, sekant gero skonio teoretiku Georgu Simmeliu, dauguma drabužių įgavo didesnę subjektyvią vertę. Madingo rūbo gavimas dažnai reiškė ir moralinę dilemą – blatą, kyšį, pasinaudojimą nelegaliais kanalais. Be to, dažnai drabužis būdavo tiek kartų persiuvamas, perdaromas, kad tapdavo itin unikaliu ir nešiotojui itin svarbiu, „savu“, kokio daugiau niekur negausi. Kaip pavyzdį galime pasitelkti vienos pašnekovės apibūdintą suknelę – ji buvo dar močiutės, tarpukario laikų, dalį suknelės buvo nugraužusios kandys, todėl ji buvo patrumpinta, o vietoj išgraužtų skylučių prisiūtos gėlytės. Galbūt apie šią suknelę moteris pasakojo ne dėl to, kad ji buvo ypač graži ar madinga, o dėl to, kad ji jai daug reiškė asmeniškai.

Antra, sovietinėje sistemoje šiek tiek pakinta ir pati mados cirkuliacija. Moderniose kapitalistinėse visuomenėse naujas mados tendencijas pirmiausia perima aukštesnieji visuomenės sluoksniai, o atsisako tuomet, kai jas perima žemesnieji. Tokia kaita labai natūrali, nes, egzistuojant mados namams, nauji dizainerių sukurti fasonai dažniausiai būna sunkiai įperkami, vėliau juos pradeda siūti masinės produkcijos siuvyklos, modelius dažnai supaprastindamos, kol galiausiai fasonai nugula į užmarštį. Bet kuriuo atveju mados tendencijas diktuoja kas nors „iš viršaus“ – dizaineris, kino žvaigždės, modeliai ar, dabartiniais terminais, influenceriai. Bet sovietinėje sistemoje šios svarstyklės persikreipia – naujovės diktuojamos ne „iš viršaus“, o „iš apačios“. Prielaidų tam esama dviejų: pirma, kaip nurodėme, sovietiniai žurnalai atsilikdavo nuo Vakarų tendencijų, bet tarp jaunimo jos sklisdavo greičiau, nes gatvės madoje mini sijoną mes pamatome kur kas anksčiau nei Bangoje. Be to, dėl „pasidaryk pats“ kultūros ir deficito, madingą drabužį buvo daug daugiau šansų pasisiūti, nei nusipirkti, o taip fantazija įgauna daugiau persvaros už pinigus.

Išties vienas įdomiausių atradimų kalbant apie madą sovietmečiu yra išskirtinis kai kurių moterų santykis su ja. Ne cenzūruotos nuotraukos Bangoje ar skaičiai, kiek kojinių galėdavo nusipirkti vienas gyventojas, apibūdina tuometinę madą, nors negalime nuvertinti ir to. Šiuo atveju reikia grįžti prie pradžių – mada todėl ir egzistuoja, kad vilkėdami tam tikrus drabužius mes jaučiamės vienaip ar kitaip, kitu atveju mes galėtume būti nepriekaištingi sovietiniai vartotojai, kiekvieną dieną vilkėdami taip pat. Žinoma, pažymėtinas ir atminties problemiškumas. Natūralu, kad interviu dalyvių santykis su sovietine patirtimi formavosi jau labiau posovietiniu metu, ir tik tokį santykį mes galime užčiuopti iš dabarties perspektyvos. Dalies pašnekovių retorikoje išryškėjo kartus sarkazmas, panieka ir skausmas, neslepiant, kad sovietinė sistema žalojo žmones. Jacovskytė gyvenimą sovietmečiu apibūdino kaip uždarytą, atskirtą nuo pasaulio, retoriškai klausė, kaip tokiame pasaulyje gyvenant galima jaustis gerai. Kvintienė madą sovietmečiu apibūdino kaip „biednystę“, kai buvo bijoma žmogaus iniciatyvos. Dažnai jaučiamas pusių supriešinimas: Maning, kalbėdama apie savo stilių, prisiminė ir ją smerkusius žmones, kuriuos apibūdino kaip „žmonių kartą, negalėjusią atsisakyti savo didelių skarų ir baisių išklišusių batų. Netekę jėgos ir pilni pagiežos žmonės“.

Štai čia ir atsiranda gilesnis ryšys su mada – drabužiai įgauna stiprų emocinį svorį. Išskirtiniausias šio santykio elementas – iš esmės visiškai skirtingi žmonės, suvienyti tos pačios subkultūros, per madą išreiškė panieką sovietinei sistemai. Šį santykį itin tiksliai nusakė Kvintienė: „mes priešinomės tai lygiavai. Ir mes viską darėm. Iš kažkokių senų rūbų siūdavomės kažkokius tai kitus rūbus“. Ji tiksliai neįvardijo, kokiais atributais buvo bandyta išsiskirti, tačiau tiesiog apibūdino pastangą, kuri taikyta ne jai vienai, o „jiems“. Juos vienijo netgi ne tas pats stilius, o jausmas drabužius dėvint – tai tampa lyg tam tikru kultūriniu pasipriešinimu. Žinoma, svarbu suvokti, kad tai galioja toli gražu ne visos visuomenės santykiui su mada, tai veikiau keli išskirtiniai atvejai. Tačiau ir tie keli atvejai leidžia suprasti, kiek daug mes nežinome, atrodytų, apie tokį visiems aiškų reiškinį kaip mada ir kad mums pravartu patirti apie tai kur kas daugiau istorijų.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.