Kultūra

2019.08.30 17:15

Vilnius literatūroje: sintetinis, išblizgintas ar aprašytas su didele meile?

išskirtinė diskusija apie sostinės įvaizdį knygose
Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.08.30 17:15

Vieni lietuvių autoriai aprašo Vilnių kaip simbolį, kiti – tik kaip gyvenamą vietą. Bet argi ne puiku, kad turime ir tokios, ir tokios literatūros, specialioje diskusijoje apie sostinės įvaizdį literatūroje sakė Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.

Penktadienio popietę vyko išskirtinė diskusija apie Vilniaus įvaizdį literatūroje „Nuo Gedimino iki Silva Rerum: apie kokį Vilnių pasakojame pasauliui?“. Tai – įžanginis renginys į jau rugsėjo 21 d. Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilniuje, pirmą kartą įvyksiančiam literatūros festivaliui „Open Books“ (liet. „Atviros knygos“).

Diskusijoje dalyvauja Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, kuris kartu su dalyviais – literatūros kritike Jūrate Čerškute, rašytoju, publicistu Justinu Žilinsku ir Vilniaus miesto tyrinėtoju Darium Pocevičiumi – aptaria, kaip Vilnius iki šiol yra pristatytas skirtinguose literatūros kūriniuose, kokį įspūdį apie miestą tai kuria, ar formuojamas įvaizdis yra teisingas, priimtinas, pakankamai atskleistas.

Blogi ir blogesni laikai?

Apie Vilnių literatūroje pirmasis pasisakė sostinę ilgus metus tyrinėjantis Darius Pocevičius. Pasak jo, literatūrinis Vilniaus palikimas – skurdus: „Neturėjome jokių vietinių LDK ar ATR autorių, todėl tie, kurie tyrinėja miestą, tenkinasi nebent keliautojų užrašais ir prisiminimais. Kas keliavo pro Vilnių, tas aprašė ir mums tai – palaima širdžiai. Tokie laikai tęsėsi labai ilgai, net Apšvietos laikai nepalietė sostinės, kaip norėtųsi.“

Tačiau kelis pavyzdžius D. Pocevičius, nors be didelio susižavėjimo, pateikė. „Tik 19 a. pradžioje, pasikeitus socialinei struktūrai, atsirado Ana Mostovska, lenkų tautybės vilnietė, parašiusi kūrinį „Siaubas pilaitėje“. Tai buvo šiokia tokia pradžia. Vėliau – Juzefas Kraševskis, kurios Vilniaus prisiminimai yra nuostabus kūrinys, nepralenkiamas iki šiol“, – pasakoja D. Pocevičius.

20 a., pasibaigus karams, prasidėjo gana negeri dalykai, sako D. Pocevičius. „Iš provincijų į Vilnių atvyko mūsų seneliai, kuriems miestas buvo svetimas ir tolimas. Jei kas ir rašė apie miestą, tai ne apie kavines ar gatves, o buvimą šalia upės ir Vingio parke. Na, o po šio etapo galima kalbėti apie vėlyvojo sovietmečio miesto literatūrą“, – teigia miesto tyrinėtojas.

Vėlyvojo sovietmečio literatūros kūrėjams D. Pocevičius taip pat negaili kritikos: „Rašytojai ėmė tarsi specializuotis. Tarkime, Ričardui Gaveliui miestas – kaip ideologinis konstruktas, sovietmečio metafora. Jurgis Kunčinas taip pat gana nišinis rašytojas.“

Vilniaus meras Remigijus Šimašius teigia, kad geriau kalbėti apie šlovingą ateitį nei šlovingą praeitį. „Svarbu, kad apie Vilnių daug rašoma šiandien. Tikrai nemažai publicistikos, istorinių prisiminimų, romanų. Galbūt bandome prisivyti tai, kas neparašyta anksčiau.“

R. Šimašius sako esantis R. Gavelio kūrybos mėgėjas ir suprantantis, kodėl šio autoriaus knygos kadaise sukėlė tokį sprogimą: „

Literatūrologė Jūratė Čerškutė, dag metų tyrinėjusi R. Gavelio kūrybą, rekomenduoja nepamiršti, kad tai buvo kone pirmasis autorius, kuriam Vilnius tapo atskiru personažu: „R. Gavelio romanuose Vilnius ne tik miestas, o ir personažas, maišantis kortas, įsikišantis į naratyvo kūrimą. Man regis, R. Gavelis labai mylėjo Vilnių. Tos meilės raiška – parodyti ne tik fasadinę ir gražią miesto pusę, bet ir kitus dalykus.“

Vilnius – ir kaip simbolis, ir kaip gyvenamoji vieta

Paklaustas apie Kristinos Sabaliauskaitės neįtikėtino populiarumo sulaukusius romanus „Silva rerum“, D. Pocevičius ir šiems negailėjo kritikos. „K. Sabaliauskaitė užkibo ant barokinio Vilniaus grožio mito. Jos tekstuose Vilnius spindi, tviska, bet tai – nedaug bendro su realybe turintis kūrinys. Rašytoja labai pašviesino spalvas, tas Vilnius – sintetinis“, – sako D. Pocevičius.

J. Čerškutė ir čia turi visiškai kitokią nuomonę: „Visų pirma, puiku tai, kad K. Sabaliauskaitė prikėlė istorinio romano žanrą. Tai nereiškia, kad žanras buvo miręs, bet jo autoriai žinoti tik menkai auditorijai, o K. Sabaliauskaitė pritraukė skaitytojus. Po to netgi perleistos kitos knygos apie Vilnių. O tai, kad kažkas pavaizduota ne visiškai tiksliai? Pradėkime nuo to, kad „Silva rerum“ – grožinė literatūra.“

R. Šimašius taip pat negaili simpatijos K. Sabaliauskaitei. „Ji iškėlė baroko epochą, ją sureikšmino ir tai džiugu. Mano nuomone, gerai, kad tai tapo madinga. Kai mokiausi mokykloje, baroko epocha buvo didelė spraga, apie kurią nieko taip ir neišmokome“, – džiaugiasi sostinės meras.

Anot R. Šimašiaus, tiek R. Gaveliui, tiek K. Sabaliauskaitei Vilnius, ko gero, yra simbolis: „Tai sostinė, susieta su šalimi, su platesne idėja. Man svarbu, kad literatūroje tie aspektai egzistuoja. Vieni autoriai Vilnių aprašo kaip idėją, kiti – tik kaip vietą, kurioje gyvenama. Gerai, kad turime ir tokios, ir tokios literatūros.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.