Kultūra

2019.08.31 15:38

Ernestas Parulskis. Magnetai ir šaligatviai

Ernestas Parulskis, menotyrininkas 2019.08.31 15:38

Šiemet prieš pusmetį surengtoje turizmo parodoje išgirdau tylų, bet labai energingą ir net dramatišką dialogą. Veiksmas vyko vietinio turizmo salėje. Šalia vieno iš rajonų centro ekspozicijos stovėjo vyras ir įtikinėjo stendo vadybininkę, kad jis tikrai buvo jos mieste, bet tuomet neveikė turizmo informacijos centras.

Vadybininkė pašnekovui pasiūlė atvažiuoti dar kartą. Tas liūdnai atsakė, kad nėra jokių galimybių, nes ir tą kartą miestelyje atsirado visiškai atsitiktinai, atvažiavus į tolimo giminaičio laidotuves. „Ten daugiau niekas nebemirs“, niūriai konstatavo parodos lankytojas. Stendo prižiūrėtoja situacijos keblumą suprato, dar paklausinėjo, ką vyras spėjo apžiūrėti mieste, ir, teigiamai priėmusi atsakymus, ištiesė prašytojui plastiku dengtą kartono gabalėlį, mainais gaudama vieną eurą.

Šitaip aš pirmą kartą pamačiau, kokias įsitraukimo ribas pasiekia žaidžiantys azartiškiausią Lietuvos žaidimą „Surink Lietuvą“. Beje, padaręs nedidelę, bet kokybišką apklausą, pamačiau, kad šis žaidimas nėra totaliai žinomas – tik 40 procentų apie jį girdėjo, iš tų keturiasdešimties – dešimt procentų, su įvairiu intensyvumu, žaidžia, o 60 proc. respondentų apie jį nežino nieko.

Taigi, trumpai, nežinantiems – prieš metus Ukmergės Turizmo informacijos centro direktorė Lina Baublienė sugalvojo padaryti Lietuvos dėlionę, kurią surinkti galima tik fiziškai apvažiavus visas 60 šalies savivaldybių. Akcija pavyko – ne viename turizmo informacijos centre (o jie yra pagrindiniai dėlionės elementų, rajono ribų formos magnetukų, pardavėjai) lankytojų skaičius padidėjo dešimtimis, kai kur – šimtus kartų.

„Surink Lietuvą“ buvo beveik vienbalsiai išrinkta „Sėkmingiausia 2018 metų turizmo iniciatyva“ ir toje pačioje parodoje, kur nugirdau dėlionės kolekcionieriaus pokalbį, gavo Ekonomikos ir inovacijų ministerijos apdovanojimą.

Ir teisingai gavo. Žaidimas tobulai patenkina pamatinį (ir, drąsiai pridurčiau – visuotinį) poreikį ką nors kolekcionuoti, nes, pirma, magnetuko gavimui reikia pastangų, bet kliūčių įveikimo slenkstis nėra antgamtiško aukščio; antra – kolekcinis rinkinys turi pabaigą, reiškia – kolekcionieriui aiškų ir pasiekiamą finalinį tikslą; trečia – surinkta kolekcija turi sunkiai apčiuopiamą ir kol kas labai miglotą, bet vis tik - investicinę vertę.

Na, artimiausias pavyzdys yra kramtomosios gumos įdėklai su komiksais – atrodo, tokie niekai buvo, o dabar štai, kiekvienas iš jų jau turi savo kainą.

Taigi, buvo aišku, kad aš palūšiu ir į kolekcionavimo žaidimą įsitrauksiu. Pradžia buvo labai sunki – įpusėjus vasarai turėjau tik vieną, Vilniaus miesto magnetą, todėl kelionę į Klaipėdą, pirmą atostogų dieną suplanavau maksimaliai egoistiškai, tikėdamasis sėkmės atveju savo kolekciją papildyti net aštuoniais dėlionės elementais. Kurį laiką viskas vyko pagal planą. Mes rezultatyviai apžiūrėjom tviskančią Kazlų Rūdą, didingą geležinkelį, puikiai restauruotą stotį ir išsižioję pažiopsojom į milžinišką Ikea gamyklą.

Turizmo informacijos centre gavome hipsteriškai sudizainintą krašto įdomybių lankstuką ir susiviliojome aplankyti apleistą sovietinį karinį aerodromą. Jo beieškant dingo navigacija, mus gąsdino pamiškėse pastatyti kariškių stendai su grėsmingais perspėjimais, ir, galiausiai, poligone pradėjo šaudyti. Mus, paniškai besitraukiančius, išgelbėjo vietinis gyventojas, sutikęs mainais už pavėžėjimą iki jo sodybos nuvesti iki aerodromo saugiais miško keliukais. Apžiūrėję militaristinį palikimą patraukėme į Šakius.

Išpuoselėtame miesto centre tiesiog privalėjome išgerti kavos terasoje su vaizdu į tvenkinį, juo labiau, kad ir informacijos centrui buvo pietų pertrauka. Po kavos sužinojome, kad magnetukai išpirkti, bet centro darbuotoja mums pasiūlė nuvažiuoti į Zyplių dvarą, kur jų tikrai yra.

Mes nuvažiavome ir patekome į klasikinius turistinius spąstus. Tuos spąstus, kai važiuoji penkiolikai minučių, o praleidi dvi valandas bei išleidi 40 eurų, aplankydamas dvi ekspozicijas, nemenką parką ir pietaudamas lokalios virtuvės restorane. Zypliuose mano magnetų medžioklė ir baigėsi – artėjo penkta valanda, kai užsidaro visi likę mano numatytų miestų informacijos centrai.

Aš, žinoma, privalau pasigirti – per atostogų išvykas mano „Surink Lietuvą“ kolekcija stipriai padidėjo. Dabar, sugrįžęs į darbus ir žiūrėdamas į šaldytuvo duris su prilipdytais trofėjais, jaučiu daiktų rinkėjams puikiai žinomą pasitenkinimą gerai atliktu darbu ir prisimenu kelis šiek tiek erzinančius dalykus.

Keliaudamas po Lietuvą matau, kad mažieji muziejai ir jų filialai anksčiau aktualią darbo savaitgaliais bėdą jau išsprendė – visi jie (su keliomis išimtimis) dirba ir šeštadienį, ir sekmadienį. Tą patį turėtų padaryti ir turizmo informacijos centrai, nes akivaizdu, kad informacijos reikalaujantys turistai intensyviausiai keliauja šiomis dienomis.

O tą informaciją gavę ir perskaitę, kad lankomame krašte yra, sakykim, dvidešimt neįtikėtino grožio ir dar didesnės memorialinės svarbos bažnyčių, puola jas apžiūrėti ir, atvažiavę, paklebena užrakintas šventyklos duris. Tai būtų, be abejo, didelis derybinis iššūkis, bet jei pavyktų į vietinio turizmo industriją įtraukti ir Lietuvos bažnyčią su parapijiečiais, kurie savaitgaliais laikytų atidarytas visas bažnyčias, kelioninis impulsas būtų labai didelis.

Po kelių metų net ir užsidirbti pavyktų – užėjimas vidun nemokamas, bet už pakilimą į varpinę ar bokštą instagraminei nuotraukai – euras, už galimybę paspaudinėti vargonų pedalus – euras, ir pusė euro už altoriaus pašvietimą.

„Surink Lietuvą“ kelionės katalizavo ir diletantiškai urbanistinius svarstymus. Šią vasarą ypač ryškiai – nes tiesiog akina – pamačiau regionų skatinimo politikos rezultatus. Miesteliai tviska kaip deimantai – puikios gatvės, šaligatviai, apšvietimas, krepšinio aikštelės, baseinai, kultūros centrai, parkai ir skverai su tilteliais, bei buvusios turgaus aikštės su tūkstančiais suoliukų, su būtina personalia šiukšliadėže šalia.

Atrodo, kad kai kurios savivaldybės fasadinį gerbūvį puoselėja per jėgą – kai projektinė biudžeto eilutė neleidžia padidinti biudžetininko algos, o pinigus išleisti reikia, sutvarkytame ir renovuotame mieste atsiranda azijietiškas fontanas su švieselėmis, o jei vis tiek lėšų lieka, prie fontano prideda ir muziką. Arba apžvalgos bokštą.

Grįžus į apšepusį Vilnių, regionų landšaftinio gražinimo perteklius atrodo ypač kontrastingai, ir supranti, kad sostinei būtina sostinės skatinimo programa. Ji yra šalia – Vilnius vis dar dotuoja regionus, atiduodamas pusę gyventojų pajamų mokesčių, apie šimtą milijonų eurų per metus. Jų, manau, užtektų sukloti Vilniuje tokius pačius ledinio paviršiaus šaligatvius, kokius mindžiau Kazlų Rūdoje. Iš kitos pusės žiūrint, tai galima pavadinti pavydu.

Menotyrininko Ernesto Parulskio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“